Spalio 16 d. Vilniaus menų fabrike „Loftas“ susitiks skirtingų kartų Lietuvos elektroninės muzikos klausytojai.
Bendruomenė, tapusi festivaliu
„Strokes Temple“ istorija prasidėjo dar prieš pirmąjį reivą Vilniuje. Reivas – didelis elektroninės muzikos vakarėlis, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka DJ, garsas ir šviesos scenografija.
1995 m., populiarėjant DJ Sagos radijo laidai „Dūžiai“ LR3 eteryje, Giruliuose, stovykloje „Baltijietis“, įvyko pirmasis „Dūžių“ fanų susitikimas, kuriame apsilankė daugiau žmonių, nei tikėtasi. Šis susibūrimas tapo vienu iš impulsų bendruomenei augti ir „Strokes Temple“ festivaliui atsirasti.
1996 m. spalio 19 d. pirmasis „Strokes Temple“ reivas sudrebino Vilniaus „Kablio“ sienas. Per tris dešimtmečius renginių serija tapo Lietuvos elektroninės muzikos scenos istorijos dalimi. Šiai istorijai priklauso ir „Techno Valentino“ renginys.
Anuomet elektroninės muzikos scena kūrėsi iš smalsumo ir asmeninių iniciatyvų. Informacijos teko ieškoti patiems, o renginių organizavimo patirtis kaupėsi per praktiką ir sprendžiant iškilusius iššūkius.
Kultūra, kuri auga toliau
Lietuvos elektroninės muzikos scena augo renginių organizatorių, atlikėjų ir muzikos fanų dėka, o jų pradėtą veiklą tęsia naujos kartos.
„Strokes Temple“ 30-mečio programoje skambės techno, drum and bass, hardcore, psytrance, old school ir chill/groove. Penkiose erdvėse pasirodys 40 Lietuvos ir užsienio elektroninės muzikos atlikėjų. Daugiau informacijos rasite puslapyje http://www.strokestemple.com.
Drum and bass – greito tempo stilius su sinkopuotais būgnų ritmais, o psytrance – hipnotizuojanti, melodinga elektroninė muzika, išaugusi iš goa trance tradicijos.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.
