2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus kino teatruose – šildomi krėslai ir sofos: lankomumas Lietuvoje vis dar 14 proc. mažesnis nei 2019 m.

Vilniaus kino teatruose – šildomi krėslai ir sofos: lankomumas Lietuvoje vis dar 14 proc. mažesnis nei 2019 m.
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus kino teatruose – šildomi krėslai ir sofos: lankomumas Lietuvoje vis dar 14 proc. mažesnis nei 2019 m.“ (Tima Miroshnichenko / Pexels)

Dar prieš dešimtmetį naujo filmo premjera daugeliui buvo proga apsilankyti kino teatre. Šiandien filmų mėgėjai turi gerokai daugiau pasirinkimo galimybių – transliavimo platformos suteikia prieigą prie plataus turinio, o tobulėjančios televizorių technologijos leidžia mėgautis aukštos kokybės vaizdu namuose. Keičiantis filmų žiūrėjimo įpročiams, kino teatrai taip pat ieško būdų pritraukti lankytojus: investuoja į pažangias garso sistemas, didžiulius ekranus ir patogesnes sales. Vis dėlto Lietuvoje kino teatrų lankomumas išlieka mažesnis nei prieš pandemiją.

Lietuvos kino centro duomenimis, 2025 m. šalies kino teatruose apsilankyta 3,57 mln. kartų – maždaug 14 proc. mažiau nei 2019 m., kai apsilankymų skaičius viršijo 4,15 mln. Palyginti su 2024 m., lankomumas sumažėjo beveik 2 proc. Lietuvos kino centras yra valstybės įstaiga, kuri kaupia kino rinkos statistiką ir administruoja valstybės paramą nacionaliniam kinui.

Kino teatrų pajamos per tą patį laikotarpį augo. 2025 m. jos siekė beveik 23,7 mln. eurų ir viršijo 2019 m. užfiksuotą 22,5 mln. eurų sumą. Nors žiūrovai kino teatruose lankosi rečiau nei prieš pandemiją, už bilietus bendrai išleidžiama daugiau.

Kino teatrai investuoja į žiūrovų patogumą

2026 m. spalį kino industrijos organizacijos „Cinema United“ paskelbtais duomenimis, Šiaurės Amerikos kino teatrų operatoriai per pastaruosius dvejus metus į salių modernizavimą investavo 2,7 mlrd. JAV dolerių. Vien per paskutinius metus investicijos siekė 1,2 mlrd. JAV dolerių. Lėšos skiriamos projektoriams, garso sistemoms, ekranams, žiūrovų vietoms ir kitai kino teatrų infrastruktūrai atnaujinti.

Į kino teatrų modernizavimą investuoja ir didžiausi rinkos dalyviai. Pasaulinis kino teatrų tinklas AMC yra paskelbęs planą per 4–7 metus investuoti iki 1,5 mlrd. JAV dolerių į savo kino teatrus JAV ir Europoje. Bendrovė numato plėsti aukštesnės kokybės kino salių pasiūlą, diegti lazerinius projektorius ir atnaujinti žiūrovų vietas.

Panašių pokyčių galima pastebėti ir Lietuvos kino teatruose, kurių atnaujinimuose vis daugiau dėmesio tenka žiūrovų komfortui. Pavyzdžiui, Vilniaus prekybos centre „Ozas“ veikiantis kino teatras „Vue“ po rekonstrukcijos atnaujino sales, bendrąsias erdves ir įrengė reguliuojamus LUX bei „Ultra LUX“ krėslus. Tuo metu „Apollo Kinas Vilnius Outlet“ lankytojai gali rinktis dvivietes sofas arba šildomus, atsilenkiančius krėslus. Juose įmontuoti ekranai suteikia galimybę užsisakyti maisto ir gėrimų nepakylant iš savo vietos.

Keičiasi ir tai, kaip filmus žiūrime namuose

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė ir namų pramogų technologijos. Didelės įstrižainės televizoriai bei 4K raiška tapo labiau prieinami, o gamintojai vis daugiau dėmesio skiria spalvų tikslumui, kontrastui ir vaizdo detalumui.

Žiūrint filmus, vaizdo kokybė ypač svarbi scenose, kuriose vyrauja tamsūs tonai, sudėtingas apšvietimas ar subtilūs spalvų perėjimai. Net ir aukšta ekrano raiška savaime negarantuoja, kad visi vaizdo elementai bus perteikiami tiksliai. Daug kas priklauso nuo televizoriaus gebėjimo valdyti šviesą ir atkurti spalvas.

Kontrastas rodo skirtumą tarp šviesiausių ir tamsiausių vaizdo vietų, o spalvų gama – kokį spalvų diapazoną ekranas geba atkurti. Šiuos parametrus verta palyginti ir pačiam, prieš perkant televizorių apžiūrint to paties filmo tamsias scenas.

Pasak „Samsung“ komunikacijos vadovės Lietuvoje Eglės Tamelytės, per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė ir televizorių technologijos, ir vartotojų lūkesčiai.

„Dar prieš dešimtmetį didelis ekranas ar 4K raiška buvo vieni svarbiausių argumentų renkantis televizorių. Šiandien šios savybės jau gana įprastos, o gamintojai ieško būdų, kaip dar labiau pagerinti patį vaizdą. Viena svarbiausių pažangos krypčių – tikslesnis šviesos valdymas, leidžiantis išgauti platesnį spalvų spektrą ir natūralesnius atspalvius. Tai yra ypač aktualu žiūrint filmus, kuriuose apšvietimas ir spalvos yra svarbi pasakojimo dalis“, – aiškina E. Tamelytė.

Naujos technologijos – tikslesniam spalvų atkūrimui

Vienas naujesnių šios srities sprendimų – „Samsung“ pristatyta „Micro RGB“ televizorių technologija. Skirtingai nei įprastuose LED televizoriuose, čia foniniam apšvietimui naudojami mažesni nei 100 mikrometrų raudoni, žali ir mėlyni šviesos diodai, išdėstyti už ekrano. Juos galima valdyti atskirai, tiksliau reguliuojant šviesos intensyvumą ir atkuriamus atspalvius.

„Samsung Micro RGB“ televizoriai pasižymi 100 proc. BT.2020 spalvų gamos aprėptimi, kurią patvirtino Vokietijos sertifikavimo institutas VDE. Paprasčiau tariant, ekranas gali atkurti itin platų spalvų spektrą, įskaitant subtilius atspalvius ir spalvinius perėjimus.

Vaizdo kokybei gerinti pasitelkiamas ir dirbtinis intelektas. Televizoriuje naudojamas DI procesorius analizuoja rodomą turinį ir pagal jį koreguoja vaizdo parametrus, siekdamas tiksliau perteikti spalvas, kontrastą ir detales.

Pasak E. Tamelytės, kino teatras ir namų svetainė siūlo skirtingas filmų žiūrėjimo patirtis. Didžiulio ekrano mastelį, profesionalią akustiką ir bendrą žiūrovų atmosferą namuose atkurti sudėtinga, tačiau tobulėjančios televizorių technologijos suteikia vis daugiau galimybių mėgautis aukštos kokybės vaizdu ir namų aplinkoje.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.