2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Statybininko ID kortelė ir mokymai kas trejus metus: siūlymai po žūties Vilniaus statybvietėje

Statybininko ID kortelė ir mokymai kas trejus metus: siūlymai po žūties Vilniaus statybvietėje
Asociatyvi nuotrauka „Statybininko ID kortelė ir mokymai kas trejus metus: siūlymai po žūties Vilniaus statybvietėje“ (Scott Blake / Unsplash)

Nemažėjant sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų statybose, Lietuvos statybos konfederacija (LSK) siūlo sugriežtinti darbuotojų saugos mokymo reikalavimus. Konfederacijos teigimu, šiandien šis mokymas dažnai lieka formalus, todėl būtina užtikrinti, kad kiekvienas statybvietėje dirbantis žmogus turėtų patikrintas saugaus darbo kompetencijas. Darbuotojų saugos statybose problemos aptartos ir Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Darbuotojų saugos statyboje tobulinimas“.

Konfederacijos prezidentas Dalius Gedvilas pabrėžia, kad pokyčiai turi apimti visą statybų sektorių.

„Siūlome tris esminius pokyčius. Kiekvienas statybvietėje dirbantis žmogus turėtų turėti Statybininko ID kortelę, kurioje būtų užfiksuota visa informacija apie jo įgytas darbų saugos kompetencijas. Statybose dirbantys asmenys turėtų būti mokomi tik akredituotose mokymo organizacijose pagal patvirtintas programas, o jų darbų saugos žinios turėtų būti atnaujinamos kas trejus metus. Taip pat siekiame, kad viešuosiuose pirkimuose atrenkant rangovą būtų vertinamos jo investicijos į darbuotojų saugą statybvietėse“, – sako D. Gedvilas.

Pokyčių būtinybę rodo Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) duomenys. Statybos sektoriaus įmonėse, neskaičiuojant eismo įvykių, sunkių nelaimingų atsitikimų skaičius išaugo nuo 20 atvejų 2023 m. iki 30 atvejų 2025 m., o mirtinų nelaimingų atsitikimų kasmet užregistruota po penkis. Apie problemos mastą primena ir praėjusios savaitės pradžioje Vilniuje įvykusi nelaimė: dirbdamas nuo pastolių nukrito ir žuvo darbuotojas. Valstybinė darbo inspekcija prižiūri, kaip laikomasi darbo ir darbuotojų saugos teisės aktų, tiria nelaimingus atsitikimus darbe, o apie pažeidimus galima pranešti jos svetainėje: vdi.lt.

Daugiau nei šešis iš dešimties (62,5 proc.) šiemet iki spalio 5 d. ištirtų sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų statybose lėmė dvi pagrindinės priežastys: darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai (33,3 proc.) ir nepakankama darbuotojų saugos ir sveikatos vidinė kontrolė įmonėse (29,2 proc.).

Lietuvos Respublikos vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Apolinaras Škikūnas konferencijoje atkreipė dėmesį, kad padėtis statybose negerėja.

„Situacija negerėja, o sunkių nelaimingų atsitikimų skaičius turi tendenciją augti. Vertinant pagal atliekamų darbų grupes, daugiausia sunkių ir mirtinų nelaimingų atsitikimų ir toliau įvyksta atliekant statybos darbus. Metai iš metų vyrauja ta pati nelaimingų atsitikimų rūšis – kritimai iš aukščio. Sunkus nelaimingas atsitikimas dažnai reiškia, kad žmogus turės palikti darbą ar keisti profesiją, o valstybė patirs papildomų išlaidų“, – sakė A. Škikūnas.

Dirbant aukštyje paprastai taikomos kolektyvinės apsaugos priemonės, pavyzdžiui, turėklai ir apsauginiai tinklai, o kai jų nepakanka, naudojamos asmeninės apsaugos priemonės, tokios kaip saugos diržai. Pastoliai prieš darbą turi būti sumontuoti pagal reikalavimus ir patikrinti.

Siūlo eiti skandinavų keliu

Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje visi statybvietėse dirbantys darbuotojai turi statybininko ID korteles, kuriose pateikiama informacija apie jų įgytas darbų saugos kompetencijas. Švedijoje naudojama ID06 sistema, Norvegijoje – „Sikkerhetskort“. Pavyzdžiui, Švedijoje kiekvienas naujas darbuotojas, prieš atvykdamas į statybvietę, privalo baigti darbuotojų saugos kursą ir išlaikyti testą, kurio rezultatas registruojamas ID06 sistemoje. Ši sistema apima darbuotojų saugos ir darbo laiko apskaitos duomenis, įmonės registracijos ir mokesčių informaciją bei duomenis apie darbuotojo teisę legaliai dirbti šalyje. Eurostato duomenimis, 2024 m. Švedijoje 100 tūkst. dirbančiųjų teko mažiau nei vienas mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe, o ES vidurkis siekė 1,65.

Lietuvos statybos konfederacija kviečia atsakingas valstybės institucijas imtis ryžtingų permainų ir Lietuvos statybų sektoriuje pradėti taikyti gerąją Šiaurės šalių praktiką.

„Statybininko ID kortelė leistų statybvietėje iš karto patikrinti, kokias darbų saugos kompetencijas žmogus yra įgijęs ir ar jis dirba legaliai. Akredituotos mokymo organizacijos turi kvalifikuotus lektorius, specialias darbų saugos mokymo programas ir treniruoklius praktiniams įgūdžiams ugdyti. Mokymas tokiose organizacijose ir reguliarus žinių atnaujinimas sukurtų sistemą, kurioje parašas instruktavimo žurnale nebegalėtų pakeisti realaus pasirengimo saugiai dirbti“, – sako D. Gedvilas.

Mokytų tik akredituotos organizacijos

Konfederacija siūlo teisės aktuose įtvirtinti, kad statybose dirbantys asmenys darbuotojų saugos ir sveikatos kompetencijas įgytų tik Lietuvoje veikiančiose akredituotose mokymo organizacijose. Konfederacija jau yra parengusi ir su Valstybine darbo inspekcija suderinusi 14 mokymo programų, atsižvelgdama į darbuotojų specializaciją ir atliekamų darbų riziką. Akredituotos organizacijos tikrina darbuotojų teorines žinias ir praktinius įgūdžius, o įgytos kompetencijos fiksuojamos darbuotojų kompetencijų registre STATREG.

Šis reikalavimas turėtų būti taikomas tiek savarankiškai dirbantiems asmenims, tiek statybos įmonių darbuotojams, įskaitant atvykstančius iš trečiųjų šalių. Mokymas, instruktavimas ir žinių patikrinimas turi vykti darbuotojui suprantama kalba. Įgytas žinias siūloma atnaujinti kas trejus metus.

„Pagrindinis konfederacijos bendruomenės reikalavimas – įtvirtinti privalomą visų statybose dirbančių žmonių darbų saugos mokymą akredituotose mokymo organizacijose. Šiandien darbuotojas dažnai tik formaliai pasirašo instruktavimo žurnale ir eina į statybvietę. Tokia praktika turi likti praeityje. Turėtume sekti Šiaurės šalių pavyzdžiu ir neleisti, kad nepasirengęs darbuotojas atsidurtų statybvietėje“, – sakė D. Gedvilas.

Akreditacija reiškia, kad organizacija oficialiai pripažinta atitinkanti nustatytus reikalavimus teikti tam tikras paslaugas. Instruktavimas darbo vietoje yra atskira darbdavio pareiga: jis supažindina darbuotoją su konkrečios vietos rizika, o instruktavimas fiksuojamas žurnale.

LSK pabrėžia, kad mokymas akredituotoje organizacijoje neatleidžia darbdavio nuo atsakomybės už darbuotojų saugą. Toks mokymas turi būti derinamas su instruktavimu konkrečioje darbo vietoje ir kasdiene saugos kontrole.

Saugą siūloma vertinti viešuosiuose pirkimuose

Švedijoje ID06 sistema ypač svarbi, dalyvaujant viešuosiuose ir privačiuose konkursuose.

„Valstybė, kaip socialiai atsakingas užsakovas, ir mūsų šalyje turėtų rodyti pavyzdį, siekdama aukščiausių darbuotojų saugos standartų. Viešuosiuose pirkimuose turi būti vertinamos rangovų investicijos į darbuotojų saugą. Įmonės, kurios investuoja į darbuotojų parengimą ir saugų statybvietės įrengimą, patiria papildomų sąnaudų. Dažnai būtent dėl šios priežasties socialiai atsakingi rangovai pralaimi konkursus, o juos laimi tie, kurie pasiūlo labai mažą kainą“, – konferencijoje teigė D. Gedvilas. Viešuosiuose pirkimuose laimėtoją gali nulemti ne tik mažiausia kaina, bet ir ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas, kuriam vertinti galima taikyti ir kokybės kriterijus; pirkimų taisykles aiškina Viešųjų pirkimų tarnyba.

Konkrečių teisinių sprendimų poreikį konferencijoje pabrėžė ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Juozas Olekas, akcentuodamas būtinybę pasirūpinti tais, kurie stato Lietuvą.

„Kiekvienas mėnuo, kurį vilkinami pokyčiai, statybose reiškia vidutiniškai daugiau nei du naujus sunkius sužalojimus. Todėl sprendimų negalima atidėlioti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi nedelsdama imtis teisinio reguliavimo pokyčių“, – antrina ir D. Gedvilas.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Modesta Petrauskaitė pakvietė atsakingų institucijų ir socialinių partnerių – Lietuvos statybos konfederacijos bei Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ – atstovus nedelsti ir sutelkti pastangas priimant darbuotojų saugą statybose užtikrinančius sprendimus.

„Turime susitarti dėl konkrečių sprendimų, kurie padėtų Lietuvai pasiekti Europos Sąjungos šalių darbuotojų saugos ir sveikatos lygį“, – teigė M. Petrauskaitė.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.