2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Pasaulio universitetų vadovai Vilniuje aptarė akademinę laisvę: prie chartijos prisijungė 15 universitetų

Pasaulio universitetų vadovai Vilniuje aptarė akademinę laisvę: prie chartijos prisijungė 15 universitetų
Asociatyvi nuotrauka „Pasaulio universitetų vadovai Vilniuje aptarė akademinę laisvę: prie chartijos prisijungė 15 universitetų“ (Reza Tavakoli / Pexels)

Ar universitetai gali laisvai kelti nepatogius klausimus, kritiškai vertinti valdžios sprendimus ir kartu prisidėti prie valstybės saugumo bei visuomenės gerovės? Kaip išsaugoti akademinę laisvę pasaulyje, kuriame daugėja politinio spaudimo ir geopolitinių grėsmių? Šios temos praėjusią savaitę Vilniuje subūrė pasaulio universitetų vadovus ir aukštojo mokslo ekspertus į tarptautinę „Magna Charta Universitatum“ (liet. „Didžioji universitetų chartija“) konferenciją. Joje dalyvavo ir Klaipėdos universitetas (KU), praėjusiais metais prisijungęs prie daugiau nei tūkstantį pasaulio universitetų vienijančios chartijos bendruomenės.

Laisvė kelti ir nepatogius klausimus

„Universitetų autonomija nėra privilegija ar siekis atsiriboti nuo visuomenės. Priešingai – ji būtina tam, kad universitetai galėtų vykdyti savo misiją: nepriklausomai kurti žinias, kelti klausimus ir teikti mokslu grįstus atsakymus net tuomet, kai jie nėra patogūs. Todėl akademinės laisvės ir universitetų savarankiškumo išsaugojimas svarbus ne tik patiems universitetams, bet ir visai demokratinei visuomenei“, – sako konferencijoje KU atstovavusi Komunikacijos ir rinkodaros tarnybos vadovė Inga Petrauskienė.

Akademinė laisvė – tai mokslininkų ir studentų teisė tyrinėti, dėstyti ir reikšti nuomonę be politinio ar kitokio spaudimo bbei be baimės būti nubaustiems. Universitetų autonomija reiškia, kad aukštoji mokykla pati sprendžia dėl savo studijų turinio, mokslinių tyrimų krypčių ir vidaus valdymo.

Spalio 14–16 dienomis Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje vykusio jubiliejinio „Magna Charta Universitatum“ renginio pagrindinė konferencija „Anapus atsparumo: universitetai kaip aktyvūs, vertybėmis grindžiami veikėjai besikeičiančiame pasaulyje“ buvo skirta klausimui, kuris šiandien tampa vis aktualesnis: kaip universitetams išlikti nepriklausomiems ir kartu aktyviai dalyvauti sprendžiant visuomenei bei valstybėms kylančius iššūkius?

Konferencijos dalyviai pabrėžė, kad universitetų autonomija nėra vien akademinės bendruomenės interesas. Būtent nepriklausomi universitetai gali laisvai ieškoti tiesos, vertinti politinius sprendimus, teikti mokslu grįstas įžvalgas ir ugdyti kritiškai mąstančius žmones. Kita vertus, akademinė laisvė neatsiejama ir nuo atsakomybės visuomenei – universitetai negali likti nuošalyje, kai sprendžiami saugumo, demokratijos, technologijų ar kiti svarbūs klausimai.

Klaipėdos universitetui ši diskusija ypač reikšminga. 2025 m. lapkritį KU rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas Londone pasirašė Didžiąją universitetų chartiją, taip patvirtindamas universiteto įsipareigojimą puoselėti akademinę laisvę, institucinę autonomiją ir atsakomybę visuomenei. Pirmą kartą 1988 m. Bolonijoje pasirašyta chartija šiandien vienija daugiau nei tūkstantį pasaulio universitetų. Chartija nėra teisės aktas: tai principų deklaracija, kurią universitetai pasirašo savo noru, todėl ji grindžiama pasitikėjimu ir bendromis vertybėmis, o ne privalomomis sankcijomis.

Solidarumas su Ukraina – ne tik žodžiais

Vienu ryškiausių konferencijos akcentų tapo universitetų vienybė ir solidarumas su Ukrainos akademine bendruomene. Diskusijose ne kartą skambėjo mintis, kad šiandien nebeužtenka vien deklaruoti palaikymą ar ginti akademines vertybes pareiškimais – jas būtina įprasminti konkrečiais veiksmais.

Bendri moksliniai tyrimai, galimybės Ukrainos mokslininkams tęsti darbus užsienio universitetuose, dalijimasis infrastruktūra ir žiniomis – tai būdai ne tik padėti karo alinamos šalies akademinei bendruomenei, bet ir išsaugoti jos mokslo potencialą ateičiai.

Šią vienybės žinią simboliškai sustiprino ir spalio 16 d. Vilniaus universitete vykusi iškilminga ceremonija, kurios metu prie Didžiosios universitetų chartijos prisijungė dar 15 pasaulio universitetų, tarp jų – trys Ukrainos aukštosios mokyklos.

Europos universitetų aljansai: bendradarbiauti neprarandant savarankiškumo

Kaip universitetų vienybę paversti ilgalaikiu ir prasmingu bendradarbiavimu? Šis klausimas aptartas ir Europos universitetų aljansams skirtoje konferencijos sesijoje. Joje diskutuota apie vis svarbesnį aljansų vaidmenį Europos aukštojo mokslo erdvėje, jų kuriamą pridėtinę vertę ir santykį su pamatinėmis akademinėmis vertybėmis.

Ši tema tiesiogiai aktuali Klaipėdos universitetui, nuo 2019 m. priklausančiam devynis Europos universitetus vienijančiam „EU-CONEXUS“ aljansui. Jo partneriai kartu plėtoja studijas, mokslinius tyrimus, akademinį mobilumą ir kitas ilgalaikes iniciatyvas. Europos universitetų aljansai – tai Europos Sąjungos remiamos iniciatyvos, kurios padeda universitetams kurti bendras studijų programas, o studentams – dalį studijų lankyti partnerių universitetuose užsienyje.

„Europos universitetų aljansų patirtis atveria platesnį klausimą – kaip universitetams, išsaugant savo savarankiškumą ir tapatybę, veikti kartu, telkti kompetencijas bei spręsti iššūkius, peržengiančius atskirų institucijų ar valstybių ribas“, – sako I. Petrauskienė.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.