2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

„O aš toks vienas, velnioniškai vienas…“: uždekime žvakutę ant vienišų ir neatpažintų žmonių kapų

„O aš toks vienas, velnioniškai vienas...“: uždekime žvakutę ant vienišų ir neatpažintų žmonių kapų
Asociatyvi nuotrauka „„O aš toks vienas, velnioniškai vienas...“: uždekime žvakutę ant vienišų ir neatpažintų žmonių kapų“ (Vitalii Onyshchuk / Unsplash, apdorota dirbtiniu intelektu)

Artėjant Vėlinėms, spalio 27 d., antradienį, UAB „Laidojimo paslaugų centras“ kviečia vilniečius ir miesto svečius susirinkti Karveliškių kapinėse ant Vienišų ir neatpažintų žmonių laidojimo kalnelio.

„Kartu uždegsime žvakučių, nugrėbsime lapus, pasimelsime, pakalbėsime apie gyvenimo prasmę ir laikinumą“, – kviečia jautrios akcijos organizatoriai.

2026 metais per devynis mėnesius palaidoti 46 vieniši žmonės, mirę Vilniaus mieste.

„O aš toks vienas, velnioniškai vienas…“ – Pauliaus Širvio žodžiais dainuojame, kai mums skauda. O kai kuriems žmonėms vienatvė buvo ne trumpalaikis jausmas, o paskutinių gyvenimo metų ar net dešimtmečių kasdienybė, – pasakoja Vilma Budėnienė, Laidojimo paslaugų centro komunikacijos vadovė.

Pasak V. Budėnienės, daugumos iš čia palaidotų žmonių gyvenimai buvo sunkūs: ne visi turėjo artimųjų, vienus lydėjo ligos, kitus – skaudūs pasirinkimai, nutrūkę šeimos ryšiai ar gyvenimo aplinkybės.

Prieš Vėlines Laidojimo paslaugų centras tradiciškai kviečia geros valios žmones akimirkai stabtelti čia, kur palaidoti vieniši ir neatpažinti žmonės, taip pat naujagimiai bei tie, kurie dėl įvairiausių priežasčių nespėjo gimti. Vėlinės – mirusiųjų prisiminimo diena.

Akcijos programa

Taigi, spalio 27 d., antradienį, Karveliškių kapinėse ant Vienišų ir neatpažintųjų kalnelio:

LaikasKas vyksta
9.00 val.Nežinantieji, kur yra ta vieta, bus laukiami prie pagrindinių Karveliškių kapinių vartų.
9.30 val.Bus tvarkomos kapavietės, uždegamos žvakutės (jomis pasirūpins UAB „Laidojimo paslaugų centras“).
10.00 val.Su kun. Ričardu Doveika bus meldžiamasi už čia palaidotus mirusiuosius.

Palaidoti 46 vieniši žmonės per devynis šių metų mėnesius

Per devynis 2026 metų mėnesius Laidojimo paslaugų centras į paskutinę kelionę palydėjo 46 vienišus žmones. Šiemet per šį laikotarpį neatpažintųjų nebuvo – visų asmenų tapatybės nustatytos.

LaikotarpisPalaidota
2024 metai72 vieniši ar tie, kuriuos giminės atsisakė laidoti. Iš jų 6 naujagimiai.
Pernai (2025 m.) per devynis mėnesius48 vieniši ir du neatpažinti žmonės
Iš viso per 2025 metus61 asmuo – 59 vieniši ir du neatpažinti
2026 metų devyni mėnesiai46 vieniši žmonės, neatpažintųjų nebuvo

Tiek šiais, tiek praėjusiais metais buvo laidojama ir žmogaus embrionų ir vaisių iki 22-osios nėštumo savaitės.

Net ir po mirties paliekama galimybė sugrįžti pas artimuosius

Vilniuje vieniši mirusieji yra kremuojami, o urnos su jų palaikais laidojamos bendrame kape Karveliškių kapinėse. Ant kapo dedama akmens plokštė, kurioje įrašomi palaidotųjų vardai, pavardės ir laidojimo metai.

Tokia laidojimo tvarka palieka galimybę artimiesiems, gavus savivaldybės leidimą, palaikus perlaidoti šeimos kapavietėje.

Neatpažinti asmenys laidojami karstuose, kad prireikus ateityje būtų galima atlikti DNR tyrimus ir nustatyti jų tapatybę. Tokiose laidojimo vietose suformuojami tradiciniai kapai, pastatomi kryžiai su lentelėmis, kuriose nurodoma turima informacija apie mirusįjį.

Kas rūpinasi vienišų žmonių laidotuvėmis

Laidojimo paslaugų centras vienišų ir neatpažintų žmonių laidojimu Vilniuje rūpinasi nuo 2021 metų. Įmonė du kartus laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą atvirąjį Laidojimo ir susijusių paslaugų pirkimo konkursą.

Savivaldybės lėšomis ir Laidojimo paslaugų centro rūpesčiu tokios laidotuvės organizuojamos keturis kartus per metus – kovo, birželio, rugsėjo ir gruodžio pabaigoje. Šiais metais paskutinės laidotuvės numatytos gruodžio pabaigoje.

Gyventojai, norintys sužinoti, ar jų artimasis, draugas arba kaimynas buvo palaidotas kaip vienišas asmuo, gali kreiptis į Laidojimo paslaugų centrą VISĄ PARĄ veikiančiu telefonu +370 600 65555.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.