Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda reiškia užuojautą dėl folkloro ansamblio „Ratilio“ įkūrėjos, pirmosios jo vadovės Aldonos Ragevičienės mirties.
„Netekome šviesios asmenybės, kurios gyvenimas bei darbai tiesė tiltus tarp mūsų protėvių paveldo ir šiandienos kartų. Aldonos Ragevičienės iniciatyva ir rūpesčiu įkurtas bei išugdytas Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ tapo ne tik gyvu tradicijos židiniu, bet ir tautinės savimonės mokykla šimtams jaunų žmonių“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.
Folkloro ansambliai dažniausiai puoselėja autentiškas regionų dainas, šokius, žaidimus ir kalendorines apeigas, perimtas iš tradicinių atlikėjų.
Pasak Prezidento, A. Ragevičienės pasišventimas etninei kultūrai, jautrus ir profesionalus požiūris į folklorą padėjo išsaugoti gyvąją dainos bei papročių dvasią, įkvėpė ne vieną kartą branginti savo šaknis ir stiprino lietuviškąją tapatybę net sunkiausiais laikais. Valstybės vadovas pažymėjo, kad šios iškilios moters atminimas visada išliks Lietuvos kultūros atmintyje.
A. Ragevičienė 2018 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ yra valstybės apdovanojimas, skiriamas už nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą A. Ragevičienės šeimai, kolegoms, mokiniams ir visai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ bendruomenei.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
