Meno kūriniai viešose erdvėse

Vilnius kaip atvira galerija po atviru dangumi

Vilnius per pastaruosius dešimt metų tapo vienu įdomiausių miestų Baltijos regione ne tik dėl architektūros ar gastronomijos, bet ir dėl to, kas vyksta jo sienose, kiemuose ir aikštėse. Meno kūriniai viešose erdvėse – tai ne tik gražūs piešiniai ant pastatų. Tai pokalbis tarp miesto ir jo gyventojų, tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas oficialiai pripažinta, ir to, kas tiesiog atsirado vieną rytą ir privertė praeivius sustoti.

Jei dar neesi pastebėjęs, kiek daug meno slepiasi Vilniaus gatvėse – laikas tai padaryti. Ir ne tik turistiniuose maršrutuose. Tikrasis menas dažnai gyvena ten, kur jo mažiausiai tikiesi.

Kas iš tikrųjų yra viešosios erdvės menas?

Čia reikia šiek tiek paaiškinti, nes žmonės dažnai painioja sąvokas. Viešosios erdvės menas – tai labai plati kategorija. Ji apima skulptūras, muralus, instaliacijas, interaktyvius objektus, žemės meną, šviesos projektus ir net laikinus performansus. Svarbiausia – kad jis yra prieinamas visiems, nemokamai, bet kuriuo paros metu.

Skirtumas nuo galerijos meno yra esminis: galerija turi duris, kurias gali atidaryti arba uždaryti. Gatvės menas neturi durų. Jis tiesiog yra. Ir tai keičia viską – tiek kaip jis kuriamas, tiek kaip jis suvokiamas.

Vilniuje galima išskirti kelias viešojo meno kategorijas:

• Monumentalūs mūriniai mūralai – didelės apimties darbai ant pastatų sienų, dažnai užsakyti miesto savivaldybės arba privačių verslininkų
• Skulptūros ir instaliacijos – trijų dimensijų objektai parkuose, aikštėse, kiemuose
• Gatvės menas (street art) – dažnai neteisėtas arba pusiau legalus, bet ne mažiau vertingas kultūriškai
• Šviesos menas – ypač aktualus žiemą, kai Vilnius rengia „Vilnius Lights” festivalį
• Laikini projektai – festivalių, bienalių ar menininkų rezidencijų metu sukurti darbai

Kiekviena iš šių formų turi savo logiką, savo auditoriją ir savo santykį su miestu. Ir kiekviena iš jų veikia skirtingai.

Užupis – meno laboratorija, kuri tapo legenda

Neįmanoma kalbėti apie Vilniaus viešąjį meną nepaminėjus Užupio. Šis rajonas – tai savotiška meno utopija, kuri atsirado ne iš valdžios sprendimo, o iš žmonių noro gyventi kitaip. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje čia apsigyveno menininkai, poetai, muzikantai – žmonės, kurie neturėjo daug pinigų, bet turėjo daug idėjų.

Šiandien Užupis turi savo „konstituciją” (išverstą į daugiau nei 60 kalbų), savo „prezidentą” ir, svarbiausia, savo meną kiekviename kampe. Čia sienose įmūrytos bronzinės figūros, ant tiltų kabo spynelės ir kaspinai, o kiemuose slepiasi skulptūros, kurias gali rasti tik tada, kai tikrai ieškoji.

Praktinis patarimas: Jei nori pamatyti Užupį tikrąjį, ateik anksti ryte – apie 7–8 valandą. Tada čia dar nėra turistų minios, o šviesa yra nuostabi. Pasivaikščiok ne tik pagrindinėmis gatvėmis, bet ir įeik į kiemus. Daugelis jų yra atviri, o menas, kurį rasi, dažnai nėra aprašytas jokiame gide.

Nauji mūralai, kurie keičia Vilniaus veidą

Per pastaruosius kelerius metus Vilniuje atsirado kelios dešimtys didelių mūralų, kurie iš esmės pakeitė tam tikrų rajonų atmosferą. Naujamiesčio pramoniniai pastatai, Šnipiškių daugiabučiai, Žirmūnų gatvių sienos – visa tai tapo drobėmis, ant kurių miesto menininkai ir pakviesti svečiai iš užsienio kuria darbus, kurie kartais stebina, kartais provokuoja, o kartais tiesiog grožisi.

Vienas iš labiausiai pastebimų projektų – „Vilnius Street Art” iniciatyva, kuri kasmet kviečia menininkus iš įvairių šalių. Rezultatai matomi Pylimo gatvėje, Savanorių prospekte ir kitur. Kai kurie darbai yra tikrai įspūdingi savo masteliu – kelių aukštų sienos, kuriose pavaizduoti portretai, abstrakčios kompozicijos ar socialiniai komentarai.

Bet čia reikia būti sąžiningam: ne visi mūralai yra vienodai geri. Kai kurie atrodo kaip pigus bandymas „pagyvinti” rajoną, nepagalvojus, ar tai tikrai tinka vietai. Geras viešasis menas turi kalbėtis su aplinka – su pastato architektūra, su rajono istorija, su žmonėmis, kurie ten gyvena. Kai to nėra, lieka tik didelis piešinys ant sienos.

Rekomendacija: Jei nori pamatyti geriausius naujus mūralus, pasivaikščiok Pylimo–Bazilijonų gatvių kvartale ir Naujamiesčio pramoninėje zonoje netoli Geležinkelio stoties. Taip pat verta apsilankyti Šnipiškėse – ten kai kurie mūralai yra tikrai netikėti.

Skulptūros ir instaliacijos: nuo Katedros aikštės iki Bernardinų sodo

Vilniuje skulptūrų yra daug – gal net per daug, jei kalbame apie kai kuriuos sovietmečio paminklus, kurie vis dar stovi ir kelia diskusijų. Bet čia kalbėkime apie tai, kas įdomu šiandien.

Katedros aikštė – tai vieta, kur menas ir istorija susipina labiausiai. Čia stovi Gedimino paminklas, čia yra garsusis „stebuklo plytelė” (dauguma vilniečių žino, kad reikia atsistoti ant jos ir apsisukti, bet mažai kas žino tikrąją jos istoriją – tai vieta, kur sovietmečiu buvo nugriauta Šv. Kazimiero koplyčia). Tai irgi savotiškas menas – atminties menas.

Bernardinų sodas po rekonstrukcijos tapo viena gražiausių viešųjų erdvių mieste. Čia įrengtos skulptūros, kurios harmoningai dera su gamta ir istorine aplinka. Ypač verta atkreipti dėmesį į smulkesnius elementus – suolų dizainą, apšvietimą, fontanus. Tai irgi menas, tik kartais jo nepastebime, nes jis tiesiog gerai veikia.

Naujesnių instaliacijos pavyzdžių galima rasti Šiaurės miestelyje (Sniečkaus rajone) – ten per įvairius festivalius atsiranda laikinų objektų, kurie kartais lieka ilgiau nei planuota, nes žmonėms jie patinka.

Praktinis patarimas: Vilniaus savivaldybė turi interaktyvų žemėlapį, kuriame pažymėti oficialūs meno objektai viešose erdvėse. Jį verta parsisiųsti prieš pasivaikščiojimą. Bet nepasikliaukite vien juo – daug geriausių dalykų ten nėra pažymėta.

Festivaliai, kurie transformuoja miestą

Vilnius turi keletą festivalių, kurie iš esmės keičia tai, kaip mes matome miestą. Ir tai nėra tik gražūs žodžiai.

„Vilnius Lights” – žiemos šviesos festivalis, kuris vyksta sausio–vasario mėnesiais. Tai vienas geriausių dalykų, kurie nutiko Vilniaus žiemai. Miesto pastatai, tiltai, parkai paverčiami šviesos instaliacijomis. Kai kurie projektai yra tikrai įspūdingi – trijų dimensijų projekcijos ant Katedros fasado, interaktyvūs šviesos objektai Lukiškių aikštėje, šviesos takai Bernardinų sode. Festivalis pritraukia dešimtis tūkstančių žmonių ir yra visiškai nemokamas.

„Gatvės muzikos diena” – tai ne tik muzika. Kiekvienais metais gegužės mėnesį šis renginys apima ir vizualųjį meną, instaliacijas, performansus. Miestas tiesiogine prasme tampa scena.

„ArtVilnius” – šiuolaikinio meno mugė, kuri nors ir vyksta patalpose, bet jos poveikis jaučiamas visame mieste – galerijos rengia papildomus projektus lauke, menininkai kuria instaliacijų viešose erdvėse.

Taip pat verta sekti „Naktį galerijose” – renginį, kai muziejai ir galerijos dirba iki vidurnakčio arba net ilgiau, o miesto erdvės tampa papildoma ekspozicijos vieta.

Kontroversiški darbai ir diskusijos apie viešąjį meną

Čia reikia pakalbėti ir apie tai, kas ne visada patogu. Viešasis menas dažnai sukelia diskusijas – ir tai yra gerai. Menas, kuris neerzina, nekelia klausimų ir niekam netrukdo, dažniausiai yra tiesiog dekoracija.

Vilniuje buvo keletas atvejų, kai meno kūriniai sukėlė tikrą visuomeninį debatą. Lukiškių aikštė – tai geriausias pavyzdys. Metų metus vyko diskusijos, kas turėtų stovėti šioje istoriškai jautrioje vietoje. Skulptūrų konkursai, piliečių balsavimai, politikų ginčai – visa tai rodė, kad žmonėms tikrai rūpi, kaip atrodo jų miestas.

Gatvės menas taip pat kelia klausimų. Kur yra riba tarp vandalizmo ir meno? Kas turi teisę nuspręsti? Vilniuje yra rajonų, kur neteisėti grafičiai egzistuoja metų metus, nes niekas jų nenori šalinti – jie tapo rajono identiteto dalimi. Ir yra vietų, kur legalūs mūralai buvo nupiešti ant pastatų be gyventojų sutikimo, ir tai sukėlė konfliktų.

Tai svarbūs klausimai, į kuriuos nėra paprastų atsakymų. Bet juos reikia užduoti.

Kaip atrasti viešąjį meną Vilniuje – ir kodėl verta

Viešasis menas Vilniuje nėra muziejus. Jis nereikalauja bilietų, rezervacijų ar specialių žinių. Bet jis reikalauja vieno – dėmesio. Ir tai yra jo didžiausia vertė.

Miestas, kuriame žmonės stebi aplinką, yra gyvas miestas. Kai praeivi sustabdo mūralas ant sienos, kai vaikas klausia tėvo, kas yra ta keista skulptūra parke, kai draugai ginčijasi, ar tas grafitis yra menas ar vandalizmas – tai reiškia, kad menas dirba. Jis kuria pokalbius, kuria bendruomenes, kuria tapatybę.

Keletas praktinių patarimų, kaip geriau pažinti Vilniaus viešąjį meną:

• Vaikščiok lėtai. Tai skamba trivialiai, bet daugelis geriausių dalykų yra pastebimi tik tada, kai neskubi. Smulkūs mozaikos fragmentai, įmūrytos bronzinės detalės, durų rankenos – visa tai yra menas, kurį praeini nepastebėjęs, kai skubi į darbą.
• Žiūrėk aukštyn. Daug mūralų ir instaliacijos yra aukštai – ant pastatų viršutinių aukštų, ant tiltų konstrukcijų, ant stogų. Vilniečiai retai žiūri aukštyn, o turistai – dažniau.
• Eik į kiemus. Vilniaus senamiesčio kiemai yra tikras lobis. Daugelis jų yra atviri, ir ten slepiasi skulptūros, fontanai, mozaikos, kurių niekas nereklamuoja.
• Sek socialinius tinklus. Tokie Instagram profiliai kaip „Vilnius Street Art” ar „Vilnius Urban Art” reguliariai skelbia naujus darbus ir jų vietas.
• Kalbėkis su žmonėmis. Kavinių savininkai, kiemsargiai, seni rajono gyventojai – jie dažnai žino istorijas apie meno kūrinius, kurių niekur neparašyta.

Vilnius nėra Berlynas ar Barselona – miestai, kurie jau seniai tapę pasauliniais gatvės meno centrais. Bet tai nėra trūkumas. Vilniaus viešasis menas yra jaunesnis, kartais netobulas, kartais drąsesnis būtent dėl to, kad dar nėra „suvalgytas” turizmo industrijos. Čia vis dar galima rasti dalykų, kurie nėra instagraminti milijoną kartų. Ir tai yra labai brangu.

Miestas, kuris leidžia sau turėti meną gatvėse – ne tik muziejuose, ne tik galerijose, bet tikrai gatvėse – yra miestas, kuris tiki savo žmonėmis. Ir Vilnius, nepaisant visų savo prieštaravimų ir neišspręstų klausimų, tą tikėjimą rodo. Kiekvieną kartą, kai ant kažkokios pilkos sienos atsiranda kažkas netikėto ir gražaus.