Beveik trejus metus negrąžinami 111 kratos metu paimtų daiktų ir be jokio procesinio sprendimo „utilizuotas“ turtas – dabar šiomis aplinkybėmis teks rimtai užsiimti. Vilniaus apygardos teismas panaikino atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Linos Krasauskaitės ir Violetos Krasauskienės pareiškimą, ir ši nutartis galutinė bei neskundžiama.
2026 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria panaikino sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal L. Krasauskaitės ir V. Krasauskienės pareiškimą dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų. Nutartis galutinė ir neskundžiama.
Teismas nurodė, kad reikšmingos aplinkybės, apie kurias pranešė pareiškėjos, nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos. Tai reiškia, kad jų prašymas negali būti atmestas jo neišnagrinėjus iš esmės.
Ikiteisminis tyrimas – baudžiamojo proceso etapas, kai prokuroras ar pareigūnai renka duomenis, ar buvo padaryta nusikalstama veika. Atsisakymą jį pradėti paprastai galima skųsti aukštesnės instancijos prokurorui, o vėliau – teismui.
Pareiškėjų teigimu, kratos metu paimta 111 turto pozicijų iki šiol negrąžinta ir nėra aiškiai nurodyta, kur ir kaip jos saugomos, o dalis patalpose likusio turto, institucijų teigimu, buvo „utilizuota“, tačiau tai patvirtinančių procesinių sprendimų joms nepateikta. Šias aplinkybes turės įvertinti tyrimą atliekančios institucijos.
Per kratą paimtas daiktas procese dažniausiai tampa daiktiniu įrodymu arba kitaip saugomu turtu. Su proceso dokumentais ir sprendimais dėl turto galima susipažinti, o su prašymais dėl jo grąžinimo kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją ar prokuratūrą. Informacijos pateikia prokuratūra.
Žiniasklaidoje iki šiol daugiausia skambėjo tik viena – pareigūnų ir prokuratūros – versija. Ši nutartis yra pirmas nepriklausomo teismo sprendimas, kuriame pripažinta, kad moterų skundas buvo vertas rimto dėmesio.
„Mes nieko daugiau neprašome – tik kad būtų nešališkai išsiaiškinta, kur yra turtas, ir kad institucijos savo veiksmus vertintų taip pat griežtai, kaip vertina kitų“, – sako L. Krasauskaitė.
Pažymėtina, kad nutartis nenustato nei pareigūnų kaltės, nei kitų procesų baigties – ji įpareigoja tinkamai ištirti pateiktą pareiškimą.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.
