Holokaustas Vilniuje

Miestas, kuris buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo vienas iš svarbiausių žydų kultūros centrų visame pasaulyje. Čia gyveno apie 100 000 žydų – beveik trečdalis viso miesto gyventojų. Gatvės buvo pilnos jidiš kalba kalbančių žmonių, veikė dešimtys sinagogų, mokyklų, laikraščių redakcijų, teatrų. Didysis Vilniaus Gaono – rabino Elijahu ben Shlomo Zalmano – paveldas čia buvo gyvas ir juntamas kiekviename kampe. Ne veltui Vilnius gavo Šiaurės Jeruzalės vardą – tai nebuvo vien poetiškas epitetitas, tai buvo tikrovė, kurią galėjai paliesti.

Šiandien, vaikštant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, sunku įsivaizduoti, kad čia egzistavo visas pasaulis, kuris buvo sunaikintas per kelerius metus. Holokaustas Vilniuje – tai ne tik istoriniai faktai ir skaičiai, tai žmonių istorijos, kultūros praradimas ir atminties klausimai, kurie aktualūs iki šiol. Jei domitės šia tema ir planuojate aplankyti Vilnių, arba tiesiog norite suprasti, kas čia vyko, šis straipsnis padės susiorientuoti.

Kaip viskas prasidėjo: pirmosios nacių okupacijos savaitės

Vokiečių kariuomenė įžengė į Vilnių 1941 metų birželio 24 dieną – praėjus vos dviem dienoms po Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Miestas buvo užimtas žaibiškai, ir jau per pirmąsias dienas prasidėjo tai, ką vėliau istorikai vadins „pirmuoju žudynių etapu”.

Itin svarbu suprasti, kad žudynės prasidėjo ne po kelių mėnesių – jos prasidėjo beveik iš karto. Ypatingasis būrys, žinomas kaip Ypatingasis būrys arba lietuviškai – Saugumas, kartu su vokiečių SD daliniais pradėjo areštus dar pirmomis okupacijos dienomis. Žydai buvo gaudomi gatvėse, namuose, darbo vietose. Dalis jų buvo nuvežti į Lukiškių kalėjimą, iš kur keliavo į Panerių mišką.

Paneriuose – vos kelių kilometrų atstumu nuo miesto centro – buvo iškastos didžiulės duobės, dar sovietų pradėtos kaip naftos saugyklos. Šios duobės tapo masinių žudynių vieta. Per 1941 metų vasarą ir rudenį čia buvo nužudyta daugiau nei 20 000 Vilniaus žydų. Tai buvo vienas kruviniausių laikotarpių – žudynės vyko tokiu greičiu ir tokiu mastu, kad net vokiečių dokumentuose jos buvo fiksuojamos su šiokiu tokiu nustebimo atspalviu.

Getai: gyvenimas tarp sienų

1941 metų rugsėjį naciai įsteigė du getus Vilniuje – Didįjį ir Mažąjį. Mažasis getas buvo likviduotas jau spalį, jo gyventojai nuvežti į Panerių mišką. Didysis getas išsilaikė iki 1943 metų rugsėjo.

Geto gyvenimas – tai paradoksų istorija. Viena vertus, žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, badavo, sirgo, žinojo, kad bet kurią dieną gali būti nuvežti į mirtį. Kita vertus, gete veikė mokyklos, biblioteka, teatras, net simfoninis orkestras. Žydų kultūros organizacija YIVO, įkurta dar tarpukariu, bandė tęsti savo veiklą. Poetai rašė eilėraščius, vaikai mokėsi skaityti.

Šis kultūrinis atsparumas nėra kažkas, ką galima lengvai paaiškinti. Istorikai apie tai ginčijasi iki šiol – ar tai buvo bandymas išlaikyti žmogiškumą, ar tiesiog gyvenimo instinktas, ar galbūt naivus tikėjimas, kad kultūra gali apsaugoti? Turbūt visų šių dalykų mišinys. Geto biblioteka, kuriai vadovavo Hermanas Krūkas, buvo viena aktyviausių – žmonės skaitė knygas net tada, kai lauke siautė žudynės.

Jei lankotės Vilniuje ir norite suprasti, kur buvo getas – eikite į Žydų gatvę, Stiklių gatvę, Antokolskio gatvę. Šiandien čia stovi kavinės, butikai, turistai fotografuojasi. Bet jei žinosite, kur žiūrėti, pastebėsite atminimo lentas, pavienius ženklus, kurie primena, kas čia vyko.

Paneriuose: vieta, kurią privalote aplankyti

Jei esate Vilniuje ir domitės Holokausto istorija, Paneriai yra vieta, kurią tikrai reikia aplankyti. Tai nėra lengvas vizitas – ir neturėtų būti. Bet tai svarbu.

Paneriai yra apie 10 kilometrų nuo Vilniaus centro. Galite nuvykti traukiniu iš Vilniaus geležinkelio stoties – kelionė trunka apie 15 minučių, traukiniai važiuoja gana dažnai. Nuo stotelės iki memorialo – apie 1,5 kilometro pėsčiomis per mišką. Kelias yra pažymėtas, tad nepasiklysite.

Vietoje yra nedidelis muziejus, kuriame galite pamatyti dokumentus, nuotraukas, sužinoti apie žudynių eigą. Muziejus veikia nuo antradienio iki sekmadienio, bet prieš važiuodami patikrinkite darbo laiką, nes jis gali keistis. Pats memorialas – duobės, kuriose buvo laidojami nužudytieji – yra atidarytas nuolat.

Čia žuvo apie 70 000–100 000 žmonių – žydų, lenkų, rusų, lietuvių. Didžioji dauguma – žydai. Skaičiai tokie dideli, kad sunku juos suvokti. Galbūt todėl verta sustoti prie kiekvieno paminklo ir tiesiog pagalvoti apie konkrečius žmones – ne apie statistiką.

Lietuvių dalyvavimas: sudėtinga ir skausminga tema

Vienas iš skaudžiausių Holokausto Vilniuje aspektų – lietuvių kolaboravimas su naciais. Tai tema, apie kurią Lietuvoje ilgą laiką buvo tylima, o diskusija iki šiol yra emociškai įkrauta.

Faktai yra tokie: dalis lietuvių aktyviai dalyvavo žudynėse. Lietuvių policijos batalionai vykdė areštus, saugojo getus, dalyvavo egzekucijose Paneriuose. Ypatingasis būrys, kurį sudarė daugiausia lietuviai, buvo tiesiogiai atsakingas už tūkstančius žmogžudysčių. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad lietuviai buvo vieni iš aktyviausių kolaborantų visoje Rytų Europoje.

Tuo pačiu metu – ir tai taip pat svarbu – dalis lietuvių rizikavo savo gyvybėmis, slėpdami žydus. Jie vadinami Pasaulio Tautų Teisuoliais, ir Izraelio Yad Vashem institutas yra pripažinęs kelis šimtus tokių lietuvių. Tai nereiškia, kad viena grupė panaikina kitą – abu faktai yra teisingi ir abu turi būti pasakyti.

Šiandien Lietuva oficialiai pripažįsta kolaboravimo faktą, yra pastatyti memorialai, rengiamos atminimo ceremonijos. Bet diskusija apie tai, kaip šis laikotarpis yra interpretuojamas viešajame diskurse, tęsiasi. Kai kurie istorikai teigia, kad Lietuva vis dar nepakankamai aiškiai susidorojo su šia savo istorijos dalimi. Tai nėra kaltinimas – tai kvietimas į atvirą pokalbį.

Geto kovotojai ir pasipriešinimas

Holokausto istorijoje dažnai klausiama – kodėl žmonės nesipriešino? Šis klausimas yra ir suprantamas, ir šiek tiek neteisingas, nes pasipriešinimas buvo – tik jo sąlygos buvo beveik neįmanomos.

Vilniaus gete veikė Jungtinė partizanų organizacija (FPO), kuriai vadovavo Icikas Vitenbergas, o vėliau – Abba Kovneris. Jie rinko ginklus, planavo sukilimą. Bet situacija buvo tragiška: vokiečiai grasino, kad bet koks pasipriešinimas lems viso geto sunaikinimą. Geto žydų taryba – Judenrat – buvo spaudžiama išduoti Vitenbergą. Jis galiausiai pasidavė ir žuvo tardymo metu.

Abba Kovneris su dalimi kovotojų pasitraukė į miškus ir prisijungė prie sovietinių partizanų. Jis išgyveno karą, emigravo į Izraelį ir tapo vienu žymiausių Holokausto liudytojų. Jo eilėraščiai ir atsiminimai yra svarbūs šaltiniai suprantant, kaip žmonės išgyveno šį laikotarpį.

Pasipriešinimas nebuvo tik ginkluotas. Tai buvo ir knygų slėpimas, ir vaikų išgabenimas iš geto, ir dienoraščių rašymas, ir kultūrinės veiklos tęsimas. Hermano Krūko dienoraštis, kurį jis rašė gete ir kurį pavyko išsaugoti, šiandien yra vienas svarbiausių Holokausto dokumentų iš Vilniaus.

Vilniaus žydų kultūros pėdsakai šiandien

Jei lankotės Vilniuje ir norite pajusti, koks buvo šis miestas iki karo, yra keletas vietų ir dalykų, kuriuos verta žinoti.

Žydų muziejus Vilniuje – oficialiai vadinamas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus – yra viena iš geriausių vietų pradėti. Muziejus turi kelias ekspozicijas skirtingose vietose, įskaitant Tolerancijos centrą Naugarduko gatvėje ir Holokausto ekspoziciją Pamėnkalnio gatvėje. Rekomenduočiau pradėti nuo Holokausto ekspozicijos – ji yra santūri, bet labai stipri.

Didžioji Vilniaus sinagoga, kuri buvo viena didžiausių Europoje, buvo sugriauta nacių ir vėliau sovietų. Jos vietoje šiandien stovi pradinė mokykla. Tai vienas iš tų paradoksų, kurie Vilniuje sutinkami dažnai. Archeologai pastaraisiais metais atliko kasinėjimus ir rado sinagogos liekanas – tai buvo svarbus atradimas, kuris priminė, kad po miesto paviršiumi slypi kita istorija.

Choral sinagoga Pylimo gatvėje – vienintelė išlikusi Vilniaus sinagoga – veikia ir šiandien. Ji yra atvira lankytojams, bet prieš einant verta patikrinti darbo laiką ir taisykles. Tai vieta, kur galima pajusti ryšį su tuo, kas buvo.

Žydų gatvė – viena seniausių Vilniaus gatvių – šiandien atrodo kaip bet kuri kita senamiesčio gatvė. Bet jos pavadinimas primena, kad čia gyveno žydų bendruomenė šimtmečius. Vaikštant šia gatve ir žinant jos istoriją, miestas atrodo kitaip.

Atmintis, kuri dar formuojasi

Holokaustas Vilniuje nėra tik praeities istorija – tai tema, kuri šiandien vis dar yra gyva ir aktuali. Kiekvienais metais Rugsėjo 23-iąją – Vilniaus geto likvidavimo dieną – vyksta atminimo ceremonijos. Žmonės susirenka Paneriuose, prie buvusio geto vartų vietos, prie memorialinių lentų.

Pastaraisiais metais Vilniuje atsirado naujų iniciatyvų, skirtų šiai atminčiai išsaugoti. Projektas „Atminties gatvės” žymi vietas, kur gyveno žydų šeimos. Mokyklose daugiau dėmesio skiriama šiai temai. Jaunų žmonių grupės organizuoja ekskursijas, kurios pasakoja apie žydų Vilnių.

Bet yra ir iššūkių. Kai kurios atminimo vietos nėra pakankamai gerai prižiūrimos. Diskusija apie lietuvių kolaboravimą vis dar sukelia įtampą. Kai kurie politikai linkę pabrėžti žydų gelbėtojus, nutylėdami žudikus. Tai nėra unikali Lietuvos problema – daugelis Europos šalių susiduria su panašiais iššūkiais.

Jei esate Vilniuje ir norite sužinoti daugiau, rekomenduočiau ieškoti gidų, kurie specializuojasi žydų Vilniaus istorijoje. Yra keletas puikių anglų ir lietuvių kalbomis dirbančių gidų, kurie gali parodyti miestą visiškai kitaip, nei įprastos turistinės ekskursijos. Tai nėra lengva patirtis, bet tai svarbi patirtis – suprasti, kad miestas, kuriame vaikštote, turi tokią istoriją, yra kažkas, kas keičia požiūrį į daugelį dalykų.

Vilnius buvo Šiaurės Jeruzalė. Šiandien jis yra miestas su gilia žaizda, kuri dar nevisiškai užgijusi. Ir galbūt tai yra gerai – nes kai žaizda užgyja per greitai, kartais kartu su ja dingsta ir atmintis. O atmintis čia yra svarbiausia.