Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Vilniuje vykstančios Vokietijos, Baltijos šalių ir Ukrainos gynybos pramonės konferencijos dalyvius.
„Šiandienos renginys primena apie mūsų laukiantį darbą. Nėra klausimo, ar Vokietija, Baltijos šalys ir Ukraina yra vieningos. Šiandien turime sutelkti dėmesį į klausimą, ką galime drauge sukurti ateities kartoms“, – šalies vadovas sakė vaizdo sveikinime.
Prezidentas pabrėžė, kad Vokietijos stiprybė – inovacijomis grįsta pramoninė galia ir kapitalas, Baltijos šalių – žmogiškasis talentas, lankstumas ir startuolių mentalitetas, o Ukraina pasižymi didele kaina įgytomis šiuolaikinės karybos žiniomis, kurios itin svarbios Europos gynybai. Kartu šios šalys gali sukurti inovatyvią ir produktyvią Europos gynybos pramonę.
„Mūsų taiką užtikrins ne vien pareiškimai, bet ir tikri pajėgumai. Mūsų atgrasymas bus pagamintas, pristatytas ir nuosekliai palaikomas“, – sakė šalies vadovas. Atgrasymas – gynybos politikos principas: pakankama karinė galia turi atgrasyti galimą agresorių nuo puolimo.
Prezidentas atskirai pasidžiaugė, kad Vokietijos įsipareigojimas ES ir NATO Rytų flango saugumui virsta konkrečiais veiksmais, tokiais kaip Bundesvero šarvuotosios brigados „Lietuva“ dislokavimas ir „Rheinmetall“ amunicijos gamyklos statybos Baisogaloje. Lietuva, savo ruožtu, ir toliau investuos į savo gynybą, sukurs geriausias sąlygas Vokietijos kariams ir bus atvira investicijas planuojančioms gynybos pramonės įmonėms.
Bundesveras – Vokietijos ginkluotosios pajėgos, o Rytų flangas – NATO valstybės, ribojasi su Rusija ir Baltarusija. Gynybos pramonės gamyklos stiprina atsargas ir trumpina tiekimo grandines, o statybos taip pat kuria darbo vietų aplinkinėms bendruomenėms.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
