Dviračių takų plėtra

Vilnius važiuoja į priekį – ir tai ne metafora

Kas dar prieš dešimt metų galėjo pagalvoti, kad Vilnius taps miestu, kuriame dviračiu galima realiai nuvažiuoti iš vieno rajono į kitą nerizikuojant gyvybe? Na gerai, gal šiek tiek perdėta – bet progreso tikrai yra, ir jis matomas. Dviračių takų tinklas plečiasi, miesto savivaldybė skelbia naujus projektus, o vilniečiai vis drąsiau sėda ant dviračio ne tik savaitgaliais parkuose, bet ir kasdien keliaudami į darbą.

Šiame straipsnyje pabandysime išnagrinėti, kas iš tikrųjų vyksta su dviračių infrastruktūra Vilniuje, kokie projektai jau įgyvendinti, kokie dar tik planuojami, ir – svarbiausia – ką tai reiškia paprastam žmogui, kuris tiesiog nori saugiai nuvažiuoti į darbą ar parduotuvę.

Kur dabar yra Vilniaus dviračių tinklas

Šiuo metu Vilniuje yra daugiau nei 200 kilometrų dviračių takų ir kelių, skirtų dviratininkams. Skamba solidžiai, bet reikia suprasti, kad ne visi tie kilometrai yra lygiaverčiai. Dalis jų – tai atskiri dviračių takai, fiziškai atskirti nuo automobilių eismo. Kita dalis – tai tiesiog dažais pažymėtos juostos ant šaligatvio arba važiuojamosios dalies, kurios, tiesą sakant, saugumo pojūčio suteikia nedaug.

Geriausia infrastruktūra šiuo metu yra palei Nerį – upės pakrantės takas nuo Žirmūnų iki Verkių yra tikrai malonus ir saugus. Taip pat neblogai atrodo Antakalnis, Šeškinė, dalis Fabijoniškių. Tačiau centrinė miesto dalis, Naujamiestis ir Užupis – tai vis dar dviratininko košmaras, kur tenka nuolat spręsti, ar važiuoti šaligatviu (neleidžiama, bet visi važiuoja), ar rizikuoti ant važiuojamosios dalies tarp autobusų ir taksi.

Svarbu žinoti: oficialų dviračių takų žemėlapį galima rasti Vilniaus miesto savivaldybės svetainėje arba naudojant programėlę „Cycling in Vilnius”. Prieš planuodami naują maršrutą, tikrai verta pasitikrinti – kartais paaiškėja, kad kelias, kuriuo važiavote metų metus, jau turi oficialų dviračių taką šalia.

Nauji projektai: kas statoma ir kas planuojama

2024–2025 metais Vilniuje pradėti arba tęsiami keli reikšmingi dviračių infrastruktūros projektai. Vienas svarbiausių – dviračių tako tiesimas palei Ukmergės gatvę, kuri yra viena pagrindinių arterijų, jungiančių šiaurinę miesto dalį su centru. Tai buvo ilgai lauktas projektas, nes ši gatvė anksčiau buvo tikra kliūtis – platūs pėsčiųjų takai, bet dviratininkui vietos nė kiek.

Taip pat aktyviai dirbama ties Lazdynų ir Karoliniškių rajonų jungtimi su centru. Šie miegamieji rajonai turi daug potencialių dviratininkų – žmonių, kurie norėtų kasdien važiuoti į darbą, bet šiuo metu tai padaryti saugiai tiesiog neįmanoma. Planuojamas takas turėtų eiti per Vingio parką ir toliau į miesto centrą – jei viskas pavyks pagal planą, tai bus vienas gražiausių ir patogiausių maršrutų mieste.

Dar vienas projektas, apie kurį kalbama jau kurį laiką – dviračių tiltas arba bent jau dviračiams pritaikytas pėsčiųjų tiltas per Nerį Šnipiškių rajone. Tai leistų sujungti sparčiai besivystantį „Quadrum” ir „Verde” biurų kvartalą su Šnipiškėmis ir toliau – su Žirmūnais. Kol kas tai tik planai, bet savivaldybė tvirtina, kad projektas yra prioritetinis.

Praktinis patarimas: jei norite sekti, kaip vyksta konkretūs projektai, rekomenduojame stebėti Vilniaus miesto savivaldybės Facebook puslapį ir portalą „vilnius.lt”. Ten reguliariai skelbiami atnaujinimai apie eismo ribojimus ir naujus takus. Taip pat verta sekti iniciatyvos „Vilnius – dviračių miestas” veiklą – tai aktyvistų grupė, kuri nuolat spaudžia savivaldybę ir skelbia naujausią informaciją.

Kodėl tai užtrunka taip ilgai – ir ar tai normalu

Daugelis vilniečių piktinasi: kodėl Amsterdamas ar Kopenhaga turi puikią dviračių infrastruktūrą, o mes vis dar laukiame? Klausimas teisingas, bet atsakymas sudėtingesnis nei atrodo.

Pirma, tie miestai dviračių kultūrą kūrė dešimtmečius – Kopenhaga pradėjo rimtai investuoti į dviračių infrastruktūrą dar aštuntajame dešimtmetyje. Vilnius šiuo keliu eina maždaug nuo 2010-ųjų, tai yra santykinai neseniai. Antra, Vilniaus miesto topografija nėra lengviausia – kalvos, upė, istorinis centras su siauromis gatvelėmis sukuria tikrus inžinerinius iššūkius. Trečia – ir tai svarbu – Lietuva turi vieną aukščiausių automobilių skaičiaus vienam gyventojui rodiklių Europoje. Tai reiškia stiprią automobilių lobistų įtaką ir kultūrinį pasipriešinimą bet kokiems pokyčiams, kurie „atima vietą” automobiliams.

Tačiau yra ir gerų naujienų: ES fondai, į kuriuos Lietuva aktyviai semiasi, dabar vis labiau orientuoti į tvarų judumą. Tai reiškia, kad finansavimas dviračių infrastruktūrai tampa prieinamesnis. 2021–2027 metų ES finansavimo laikotarpiu Vilnius gavo nemažai lėšų būtent šiam tikslui.

Elektriniai dviračiai ir dalijimosi sistemos – kaip tai keičia situaciją

Kalbant apie dviračių takų plėtrą, negalima nepaminėti elektrinių dviračių ir dalijimosi sistemų, nes jos iš esmės keičia tai, kam ta infrastruktūra reikalinga. „CityBee” dviračiai, elektriniai paspirtukai ir kitos mikrojudumo priemonės per pastaruosius kelerius metus tapo tikra Vilniaus kasdienybe.

Statistika kalba pati už save: „Bolt” ir „Lime” paspirtukų bei dviračių naudojimas Vilniuje kasmet auga dviženkle procentine išraiška. Tai reiškia, kad žmonės nori važiuoti – jiems tereikia saugios infrastruktūros. Ir čia atsiranda paradoksas: kuo daugiau žmonių naudoja elektrines transporto priemones, tuo labiau jie susiduria su infrastruktūros trūkumais, tuo garsiau reikalauja pokyčių.

Jei naudojatės dalijimosi dviračiais ar paspirtukais, keletas praktinių patarimų:

• Visada patikrinkite, ar gatvėje, kuria planuojate važiuoti, yra dviračių takas – tai galima padaryti per „Google Maps” (pasirinkite dviračio maršruto parinktį).
• Vilniaus centre, ypač Pilies, Didžiojoje ir Gedimino gatvėse, dviračių eismo apribojimai keičiasi – sekite naujausius savivaldybės skelbimus.
• Elektrinių paspirtukų stovėjimo zonos yra pažymėtos žemėlapiuose, bet praktikoje ne visada laikomasi – jei paliksite paspirtuką ne zonoje, galite sulaukti baudos.

Saugumas – tema, apie kurią reikia kalbėti atvirai

Dviračių takų plėtra yra gerai, bet ji neišsprendžia visų problemų. Vilniuje dviratininkai vis dar patiria nemažai incidentų su automobiliais, o kai kurie iš jų baigiasi liūdnai. 2023 metais Vilniuje užfiksuoti keli rimti eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo dviratininkai – ir dauguma jų įvyko ne dėl dviratininko kaltės, o dėl to, kad infrastruktūra tiesiog nebuvo pritaikyta saugiam eismui.

Problema ta, kad net ir ten, kur dviračių takai yra, jie dažnai nėra tinkamai atskirti nuo automobilių eismo. Dažų juosta ant asfalto – tai ne fizinė kliūtis. Automobiliai į ją nevažiuoja ne todėl, kad negali, o todėl, kad (tikimasi) nenori. Bet kai vairuotojas išsiblaškysta, žiūri į telefoną ar tiesiog nesuvokia, kur yra dviračių takas – ta dažų juosta neapsaugo nieko.

Geroji žinia: naujuose projektuose Vilniaus savivaldybė vis dažniau naudoja fizines kliūtis – atskirtus takus su bordiūrais, žaliąsias zonas tarp dviračių tako ir važiuojamosios dalies. Tai tikras žingsnis į priekį. Blogoji žinia: tokių takų kol kas yra mažuma.

Ką galite padaryti patys: visada dėvėkite šalmą – tai skamba banaliai, bet Vilniuje šalmą dėvintys dviratininkai vis dar yra mažuma. Taip pat labai rekomenduojama turėti priekinę ir galinę žibintus – ne tik naktį, bet ir dieną, ypač rudenį ir žiemą, kai matomumas blogas. Ir dar – stenkitės vengti didžiųjų gatvių piko valandomis, jei yra alternatyvių maršrutų.

Kaip kiti Lietuvos miestai sprendžia tą pačią problemą

Įdomu, kad Vilnius nėra vienintelis Lietuvos miestas, aktyviai plečiantis dviračių infrastruktūrą – ir kai kuriais aspektais net nėra lyderis. Kaunas pastaraisiais metais padarė tikrai įspūdingą pažangą: Laisvės alėja su atskiru dviračių taku, Nemuno pakrantės takas, jungiantis skirtingus miesto rajonus – visa tai sukurta per palyginti trumpą laiką.

Klaipėda, nors ir mažesnė, turi vieną iš geresnių dviračių takų tinklų Lietuvoje – miesto dydžio ir infrastruktūros santykis ten yra palankesnis. Palanga ir Neringa – tai atskiras atvejis, kur dviračiai yra beveik pagrindinė transporto priemonė vasarą, ir infrastruktūra tai atspindi.

Vilnius iš šių miestų gali ir turėtų mokytis. Ypač Kauno pavyzdys yra įdomus – ten savivaldybė sugebėjo įgyvendinti didelius projektus per trumpą laiką, ir tai iš dalies buvo įmanoma dėl stipresnės politinės valios ir aktyvesnio pilietinės visuomenės dalyvavimo.

Vilnius ant dviračio – ar tai įmanoma jau dabar, ar dar reikia palaukti

Štai klausimas, kurį daugelis vilniečių užduoda sau. Ir atsakymas – kaip visada – priklauso nuo to, kur gyvenate ir kur važiuojate.

Jei gyvenate Žirmūnuose, Antakalnyje ar Šeškinėje ir dirbate miesto centre – dviračiu važiuoti jau dabar yra gana realu, nors ir reikia žinoti tinkamus maršrutus. Jei gyvenate Lazdynuose ar Karoliniškėse – kol kas sunkiau, bet situacija keičiasi. Jei gyvenate Naujojoje Vilnioje ar Grigiškėse – dviračiu į centrą kol kas yra tikras nuotykis, kurio ne kiekvienas norės kasdien.

Tačiau svarbiausia, ką reikia suprasti: dviračių infrastruktūra neatsiras savaime. Ji atsiranda tada, kai žmonės ja naudojasi, kai reikalauja jos plėtros, kai balsuoja už politikus, kurie ją prioritetizuoja. Kiekvienas, kuris šiandien sėda ant dviračio ir važiuoja į darbą – net jei tai nepatogu, net jei reikia apvažiuoti – prisideda prie to, kad rytoj infrastruktūra būtų geresnė.

Vilnius tikrai juda teisinga kryptimi. Lėtai – taip. Su klaidomis – taip. Bet juda. Ir jei palygintume miestą prieš dešimt metų su tuo, kas yra dabar – skirtumas yra akivaizdus. Dar po dešimties metų, jei projektai bus įgyvendinti ir politinė valia išliks, Vilnius gali tapti tikrai draugišku dviratininkams miestu. O kol kas – imkite žemėlapį, užsidėkite šalmą ir važiuokite. Geresnio kelio nėra.