Tamsų vakarą vairuotojas gali jūsų tiesiog nepastebėti. Atšvaitas gali pakeisti viską.
Rudens vakarai vis tamsesni, o gatvėse ir keliuose vis dažniau sutinkame pėsčiuosius, kuriuos vairuotojams pastebėti nėra lengva. Tamsiais drabužiais vilkintis žmogus be atšvaito išnyra iš tamsos netikėtai – kartais tada, kai vairuotojui jau nebeužtenka laiko sustabdyti automobilį.
Šiandien minima Atšvaitų diena – puiki proga ne tik prisiminti šią mažą, bet labai svarbią saugumo priemonę, bet ir patikrinti, ar ją turime patys.
Kad jis iš tiesų padėtų, svarbu jį ne tik turėti, bet ir tinkamai nešioti:
• Pakabinamą atšvaitą pritvirtinkite dešinėje kūno pusėje, maždaug kelių aukštyje, kad jis laisvai švytuotų.
• Atšvaitinę juostelę užsidėkite ant dešinės rankos rankovės, šiek tiek aukščiau riešo, arba ant kojos blauzdos.
• Neslėpkite atšvaito po drabužiais ar krepšyje. Pakabintas ant rankinės ar kuprinės rankenos jis gali būti mažiau matomas vairuotojams.
• Rinkitės reikalavimus atitinkantį atšvaitą. Ryški juostelė ar dailus aksesuaras nebūtinai atspindi automobilio žibintų šviesą.
Tikras atšvaitas atspindi automobilio žibintų šviesą atgal į vairuotojo pusę, todėl jį pastebima iš gerokai didesnio atstumo nei tamsiai apsirengusį žmogų. Kokybiškas atšvaitas turi atitikties ženklinimą.
Atminkite: jei einate neapšviestu keliu, eikite prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, kad matytumėte artėjančius automobilius. Tačiau net ir būdami atidūs, be atšvaito galite likti sunkiai pastebimi.
Pagal Kelių eismo taisykles, tamsiu paros metu už gyvenviečių ribų einantys pėstieji turi nešioti atšvaitus. Eismo saugumo patarimų rasite Lietuvos policijos svetainėje.
Šiandien skirkite minutę – suraskite atšvaitą, pritvirtinkite jį tinkamoje vietoje ir pasirūpinkite, kad jį turėtų jūsų vaikai, tėvai bei artimieji.
Nesvarbu, ar keliaujate į darbą, vedate šunį, ar grįžtate namo po vakarinio pasivaikščiojimo – būkite matomi. Jūsų saugumas vertas tos vienos minutės.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
