2026 m. rugsėjo 30 d. 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje atidaroma paroda „Šlapeliai – Patagonijos kolonistai“. Tai bendras fotografo Mykolo Juodelės ir grafikos dizainerės Sandros Rivero fotografinis tyrimas, pasakojantis apie Šlapelių šeimos istoriją Patagonijoje. Paroda veiks iki lapkričio 28 d.
Kelionė į Patagoniją
1897-ieji. Izidorius Šlapelis su anūku Juozu, pasikinkę tris arklius, leidžiasi į kelionę per atšiaurią ir neištirtą Patagonijos žemę, Musterso ir Kolhue Uapi ežerų link. Tuometinio Argentinos prezidento José Evaristo Uriburu dekretu ten numatyta vieta naujai kolonijai, o naujakuriams dosniai pažadėta žemių.
Po 18 dienų kelionės Izidorius ir Juozas pasiekia Kolhue Uapi ežero krantą, kur juos pasitinka kelios vietinių teuelčų genties šeimos. Iš molio ir šiaudų mišinio Šlapeliai pasigamina plytas ir pastato pirmąjį namą – taip pradėdami Sarmiento miestelio istoriją.
Šlapelių palikimas Sarmiento apylinkėse
Sarmiento apylinkėse Šlapelių vardas iki šiol garsus – jų vardu pavadintos gatvės, mokyklos ir aerodromas. Vietiniai juos vadina pionieriais: Šlapeliai mieste įsteigė pirmąją biblioteką, Juozas Šlapelis tapo pirmuoju Sarmiento fotografu, o Kazimieras Šlapelis išgarsėjo kaip Patagonijos aviacijos pradininkas.
Ką galima pamatyti parodoje
Parodoje greta Mykolo Juodelės fotografijų eksponuojami Juozo Šlapelio archyviniai kadrai, jo dienoraščio ištraukos bei kiti dokumentai, liudijantys Šlapelių istoriją Patagonijoje.
Patagonija – didelis regionas pietinėje Pietų Amerikos dalyje, kurį dalijasi Argentina ir Čilė.
Mindaugas PetrauskasMindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena
industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais
gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas
naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.
