Anykščių lajų takas

Kas tas lajų takas ir kodėl visi apie jį kalba?

Jei bent kartą per pastaruosius kelerius metus domėjotės aktyviu poilsiu Lietuvoje, tikriausiai girdėjote apie Anykščių lajų taką. Tai ne eilinis miško takas, kur tiesiog vaikštai tarp medžių ir žiūri į žemę. Čia viskas kitaip – eini virš medžių, lygiai tarp jų viršūnių, ir matai mišką iš tokio kampo, iš kurio jį mato nebent voverės ar geniai. Ir tai, tiesą sakant, yra tikrai įspūdinga patirtis, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kažkoks turistinis triukas.

Anykščių lajų takas buvo atidarytas 2012 metais ir nuo tada tapo vienu populiariausių gamtos pažinimo objektų visoje Lietuvoje. Kasmet jį aplanko dešimtys tūkstančių žmonių – šeimos su vaikais, senjorai, jaunimas, užsienio turistai. Vilniečiai čia važiuoja savaitgaliais, kai nori kažko daugiau nei miesto parko, bet neturi laiko kelionei į užsienį. Ir, reikia pripažinti, dažniausiai grįžta patenkinti.

Kaip viskas atrodo iš vidaus

Pats takas yra maždaug 300 metrų ilgio konstrukcija, pakelta virš žemės iki 21 metro aukščio. Tai reiškia, kad kai kuriose vietose esi tikrai aukštai – aukščiau nei daugelio miesto pastatų trečias aukštas. Konstrukcija medinė, gerai sutvarkyta, su apsauginiais tinklais iš šonų, tad saugumas čia tikrai apgalvotas. Vis dėlto žmonėms, kurie bijo aukščio, reikia iš anksto pasirengti psichologiškai – kai takas siūbuoja nuo vėjo ar nuo žmonių žingsnių, jausmas gali būti gana intensyvus.

Prie tako yra ir apžvalgos bokštas, kuris siekia net 35 metrus. Iš jo atsiveria vaizdas į Anykščių apylinkes, Šventosios upės slėnį, miestą. Aiškiu oru galima matyti labai toli – kai kurie sako, kad net iki Labanoro girios. Bokštas turi spiralinius laiptus, ir reikia įspėti – jų yra nemažai, tad žmonėms su kelio problemomis ar tiesiog prastesne fizine forma gali tekti sustoti pailsėti.

Visa infrastruktūra yra Anykščių regioninio parko teritorijoje, Puntukas-Šventosios pušyne. Aplinka tikrai graži – seni pušynai, rami atmosfera, geras oras. Net jei lajų takas dėl kokių nors priežasčių jūsų nenustebintų, pats miškas ir aplinka tikrai verti vizito.

Praktinė informacija prieš važiuojant iš Vilniaus

Iš Vilniaus iki Anykščių yra apie 100 kilometrų – tai maždaug pusantros valandos kelio automobiliu. Kelias geras, didesnės problemos nebūna, nebent važiuojate per didžiuosius savaitgalius ir patenka į spūstis prie miesto. Geriausia išvažiuoti anksti ryte – apie 8-9 valandą – tada ir spūsčių išvengsite, ir į taką pateksite prieš didžiausias minias.

Viešuoju transportu taip pat galima nuvykti – autobusai iš Vilniaus į Anykščius važiuoja reguliariai, kelionė trunka apie dvi valandas. Nuo autobusų stoties iki lajų tako yra apie 2-3 kilometrai, tad galite eiti pėsčiomis arba kviestis taksi. Kai kurie žmonės renkasi dviratį – tai puikus variantas, nes Anykščiai apskritai yra dviratininkams draugiškas miestas.

Bilietų kainos keičiasi, tad prieš važiuodami patikrinkite oficialią svetainę. Paprastai suaugusiems bilietas kainuoja apie 5-7 eurus, vaikams pigiau, šeimyniniams bilietams taip pat yra nuolaidų. Tai nėra brangu, ypač atsižvelgiant į tai, ką gausite mainais. Rekomenduojama bilietus pirkti internetu iš anksto, ypač jei planuojate vizitą savaitgalį ar per šventes – eilės prie kasos gali būti ilgos.

Geriausi metų laikai ir ką tikėtis kiekvienu sezonu

Lajų takas veikia visus metus, ir tai yra vienas jo privalumų. Kiekvienas sezonas čia turi savo charakterį ir patrauklumą.

Pavasaris – galbūt pats gražiausias laikas. Balandžio pabaigoje ir gegužę medžiai pradeda žaliuoti, oras dar nėra karštas, žmonių mažiau nei vasarą. Jei pasiseks, galite pataikyti į tą trumpą momentą, kai viskas aplink sprogsta žaluma – tai tikrai nepaprasta patirtis virš medžių viršūnių.

Vasara – populiariausias laikas, bet ir pats judriausias. Liepos-rugpjūčio mėnesiais čia tikrai daug žmonių, ypač savaitgaliais. Jei vis dėlto važiuojate vasarą, rinkitės darbo dienas arba labai ankstų rytą. Vasarą takas veikia ilgiau, oras paprastai geras, bet karštomis dienomis virš medžių gali būti tikrai karšta – nėra šešėlio.

Ruduo yra daugelio mėgstamiausias sezonas. Spalio mėnesį, kai lapai pagelsta ir parausta, vaizdas nuo tako ir bokšto yra tiesiog nuostabus. Rudens spalvų jūra virš medžių viršūnių – tai vienas tų vaizdų, kuriuos sunku pamiršti. Žmonių mažiau nei vasarą, oras paprastai malonus.

Žiema – mažiausiai lankomas sezonas, bet turintis savo žavesio. Snieguotas miškas iš viršaus atrodo kaip iš pasakų. Tik reikia apsirengti šiltai ir būti atsargiems – takas gali būti slidus. Žiemą darbo laikas trumpesnis, tad patikrinkite iš anksto.

Ką dar veikti Anykščiuose – kad kelionė atsipirktų

Važiuoti 100 kilometrų tik dėl 300 metrų tako gali atrodyti per daug, tad labai rekomenduojama suplanuoti visą dieną Anykščiuose. Miestas ir apylinkės tikrai turi ką pasiūlyti.

Pirmiausia – Puntukas. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje, esantis visai netoli lajų tako. Ant jo iškalta Dariaus ir Girėno bareljefas ir jų parašai – istoriškai reikšminga vieta. Nuo tako iki Puntuko galima nueiti pėsčiomis per mišką, kelias žymėtas ir nesudėtingas.

Anykščių miestelis pats savaime yra malonus – nedidelis, ramus, su gražia bažnyčia ir Šventosios upės pakrantėmis. Čia galima gerai papietauti vietiniuose restoranuose ar kavinėse. Anykščiai yra ir Antano Baranausko gimtinė – poeto, parašiusio „Anykščių šilelį”. Šileliu iš tikrųjų vadinamas tas pats pušynas, kuriame stovi lajų takas. Taigi vizitas turi ir kultūrinį-literatūrinį kontekstą, jei tai jums įdomu.

Jei turite daugiau laiko, verta aplankyti Anykščių arklių muziejų – vieną iš nedaugelio tokio pobūdžio muziejų Europoje. Arba nuvažiuoti iki Niūronių kaimo, kur yra Baranausko klėtelė-muziejus.

Su vaikais – ką žinoti iš anksto

Lajų takas yra puiki vieta šeimoms su vaikais, bet reikia žinoti keletą dalykų iš anksto, kad kelionė būtų maloni visiems.

Mažiems vaikams – iki 3-4 metų – takas gali būti per daug įspūdingas arba tiesiog per aukštas. Apsauginiai tinklai yra, bet jei vaikas yra labai judrus ar nerimastingas, gali tekti jį nuolat laikyti. Vežimėliai ant tako netelpa ir nėra tinkami – tai reikia turėti omenyje.

Vaikams nuo 5-6 metų paprastai labai patinka. Jiems tai yra tikra nuotykių patirtis – eiti virš medžių, matyti paukščius iš arti, lipti į aukštą bokštą. Daugelis vaikų po vizito sako, kad tai buvo viena įdomiausių patirčių. Tik iš anksto papasakokite vaikui, ko tikėtis, kad pirmasis susidūrimas su aukščiu nebūtų per didelis šokas.

Batai – svarbus dalykas. Ir suaugusiems, ir vaikams reikia patogių, tvirtų batų. Sportbačiai ar žygio batai – idealiai. Sandalai ar šlepetės – blogai, takas gali būti slidus, o konstrukcija turi tarpus, pro kuriuos galima įkišti koją.

Keletas dalykų, kurie gali nustebinti

Žmonės, kurie pirmą kartą atvyksta į lajų taką, kartais būna nustebinti – ne visada teigiamai. Verta žinoti keletą niuansų iš anksto.

Pirma – takas yra gana trumpas. 300 metrų praeini per 15-20 minučių, jei nestoji. Žinoma, dauguma žmonių sustoja, fotografuoja, žiūri – tad realiai praleidžia 30-60 minučių. Bet jei tikitės ilgo žygio, galite likti nusivylę. Takas yra patirtis, o ne maratonas.

Antra – siūbavimas. Kai ant tako yra daug žmonių, jis siūbuoja. Kai pučia vėjas, jis siūbuoja. Tai normalu ir saugu, bet žmonėms, kurie bijo aukščio arba turi pusiausvyros problemų, gali būti nemalonu. Nėra prasmės to slėpti – geriau žinoti iš anksto.

Trečia – fotografavimas. Takas yra tikrai fotogeniškas, ir daugelis žmonių čia atvyksta su gerais fotoaparatais ar tiesiog su telefonu. Geri kadrai tikrai pavyksta, ypač anksti ryte, kai šviesa graži ir žmonių mažai. Bet jei atvyksite per piką, gali tekti palaukti, kol kiti nusifotografuos ir praeina.

Ketvirta – parkavimas. Savaitgaliais automobilių aikštelė gali būti pilna. Atvykite anksti arba būkite pasiruošę parkuotis toliau ir paeiti pėsčiomis.

Kai lajų takas tampa daugiau nei tiesiog pasivaikščiojimu

Yra kažkas ypatingo tame, kai stovi 20 metrų aukštyje virš žemės ir matai, kaip vėjas judina medžių viršūnes. Miestietis, kuris kasdien žiūri į ekranus ir betono sienas, čia staiga supranta, kad miškas yra gyvas ir daugiasluoksnis – ne tik ta dalis, kurią matai iš apačios, bet ir tai, kas vyksta viršuje, tarp lajų, kur gyvena paukščiai ir vabzdžiai, kur saulė krenta kitaip nei ant žemės.

Anykščių lajų takas nėra pats ilgiausias ar pats aukščiausias savo tipo objektas Europoje – yra ir impozantiškesnių. Bet jis yra mūsų, lietuviškas, pastatytas Baranausko šilelyje, kuris jau du šimtus metų yra lietuviškos gamtos simbolis. Ir tai suteikia jam kažkokio papildomo svorio.

Jei dar nebuvote – tikrai verta nuvažiuoti. Jei buvote prieš kelerius metus – verta grįžti kitu sezonu ir pamatyti iš naujo. O jei turite draugų ar giminaičių iš užsienio, kurie atvyksta į Vilnių ir nori pamatyti Lietuvą – lajų takas yra vienas tų vietų, kurias galite drąsiai rekomenduoti kaip autentišką ir įsimintina patirtį, o ne tik dar vieną turistinę stotelę.