2026 m. lapkričio 16 d., pirmadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

„Amadoka“ lietuviškai: Sofijos Andruchovyč romano sutiktuvės Vilniuje lapkričio 19 d.

„Amadoka“ lietuviškai: Sofijos Andruchovyč romano sutiktuvės Vilniuje lapkričio 19 d.
Asociatyvi nuotrauka „„Amadoka“ lietuviškai: Sofijos Andruchovyč romano sutiktuvės Vilniuje lapkričio 19 d.“ (Jonas Jacobsson / Unsplash, apdorota dirbtiniu intelektu)

Ukrainos centras ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į vieno svarbiausių šiuolaikinės ukrainiečių literatūros kūrinių „Amadoka“ pristatymą.

Lapkričio 19 d. 18 val. Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje įsikūrusiame Ukrainos centre (T. Ševčenkos g. 31, 222 aud., Vilnius) vyks ukrainiečių rašytojos Sofijos Andruchovyč romano „Amadoka“ lietuviškojo leidimo sutiktuvės. Ukrainos centras – Vytauto Didžiojo universiteto padalinys, kuriame vyksta kultūros, mokslo ir švietimo renginiai, skirti Ukrainos temoms.

Renginyje dalyvaus Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja dr. Olena Chepurna, Ukrainos centro vadovė dr. Erika Vaiginienė, Nacionalinės bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro redaktorė Irena Stankevičienė, perskaitysianti knygos vertėjos Zitos Marienės laišką. Esant galimybei, nuotoliu prie pokalbio prisijungs ir pati romano autorė Sofija Andruchovyč.

„Amadoka“ pirmą kartą pasirodo lietuvių kalba. Tai monumentalus romanas apie atmintį ir užmarštį, žmogaus tapatybės paieškas, istorines traumas ir jų paliekamus pėdsakus dabartyje. Kūrinyje susipina XX amžiaus ir šiandienos Ukrainos istorija: Antrojo pasaulinio karo tragedijos, sovietinės represijos, žydų bendruomenės likimas ir dabartinio karo patirtys.

Romano pavadinimas siejamas su legendiniu Europos ežeru Amadoka, kuris šimtmečius buvo žymimas žemėlapiuose, tačiau vėliau paslaptingai išnyko. Ši išnykusio ežero istorija tampa galinga metafora prarastoms kultūroms, ištrintoms atmintims ir nutylėtoms žmonių istorijoms, kurios, nors ir nematomos, tebėra gyvos mūsų sąmonėje.

Visas istorines romano gijas jungia trys meilės istorijos, atskleidžiančios, kaip didieji istorijos lūžiai veikia žmogaus gyvenimą, pasirinkimus ir gebėjimą prisiminti.

Sofija Andruchovyč yra viena ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos rašytojų, pelniusi svarbių literatūrinių apdovanojimų Ukrainoje ir už jos ribų.

Romaną iš ukrainiečių kalbos išvertė Zita Marienė. Knygą išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, leidybą iš dalies finansavo Ukrainos knygų institutas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra didžiausia šalies biblioteka, kuri ne tik kaupia leidinius, bet ir leidžia knygas bei rengia kultūrinius renginius.

Renginio metu bus galima įsigyti knygą.

Renginys vyks lietuvių ir ukrainiečių kalbomis.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.