Ar žinojote, kad tuo pačiu metu vienoje Vilniaus vietoje gatvės danga gali būti visiškai sausa, o kitoje jau formuotis plikledis Pavyzdžiui, Konstitucijos prospekte vairavimo sąlygos gali būti puikios, o prie Žaliųjų ežerų jau gali slystelėti net ir automobilis su žieminėmis padangomis.
Taip nutinka dėl vietovės ypatybių:
– Tiltai ir viadukai atšąla greičiau, nes šaltis juos veikia tiek iš viršaus, tiek iš apačios.
– Prie vandens telkinių dažniau formuojasi rūkas ir šerkšnas, o daubose bei žemumose kaupiasi šaltas oras.
– Miesto pakraščiuose dažnai būna šalčiau nei centre.
– Miškingose vietose ilgiau laikosi drėgmė ir šešėlis.
Lapkričio mėnesį oro temperatūrai svyruojant apie 0 °C, tokiose vietose susidaro palankios sąlygos beveik nematomam ledo sluoksniui – plikledžiui. Todėl šiomis dienomis itin atidžiai stebime tiltus, viadukus, įkalnes ir kitas didesnės rizikos vietas. Įvertinę sąlygas, kai kuriose vietose prevenciškai naudojame antiledodaros tirpalą, kad išvengtume pavojingo slidumo. Plikledis susidaro, kai šlapią dangą staiga sukausto šaltis arba kai drėgmė užšąla ant atšalusio asfalto, todėl sluoksnis būna plonas ir permatomas, o asfaltas atrodo tik šiek tiek drėgnas.
Ir dalinamės paprastu patarimu: jei ryte tenka gramdyti automobilio langus ar matote ant žolės šerkšną, tikėtina, kad kai kuriose vietose jau yra susiformavęs plikledis. Tai verta prisiminti sėdant prie vairo.
Slidžiame kelyje padeda tolygus greitėjimas ir stabdymas, didesnis atstumas iki priekyje važiuojančio automobilio bei lėtesnis važiavimas tiltuose, viaduktuose ir nuokalnėse.
Mindaugas PetrauskasMindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena
industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais
gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas
naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.
