2026 m. lapkričio 6 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Dygliuotos padangos gali lemti ne tik didesnį triukšmą: ką būtina įvertinti prieš perkant?

Dygliuotos padangos gali lemti ne tik didesnį triukšmą: ką būtina įvertinti prieš perkant?
Asociatyvi nuotrauka „Dygliuotos padangos gali lemti ne tik didesnį triukšmą: ką būtina įvertinti prieš perkant?“ (Daniil Ustinov / Pexels)

Rytą – plikledis, popiet – šlapias asfaltas: Lietuvos žiemomis kelio sąlygos gali pasikeisti vos per kelias valandas. Nors ant ledo dygliuotos padangos gali užtikrinti didesnį sukibimą, važiuojant šlapiu ar sausu asfaltu jų pranašumai nebe tokie akivaizdūs. Dygliai ne tik didina važiavimo triukšmą ir gali lemti didesnes degalų sąnaudas, bet ir tam tikromis sąlygomis pabloginti stabdymo savybes. Tad kada dygliuotos padangos iš tiesų pranašesnės, o kada verčiau rinktis nedygliuotas?

„Nors abiejų tipų padangos skirtos žiemos sąlygoms, sukibimas su kelio danga užtikrinamas skirtingais būdais. Dygliuotose padangose svarbų vaidmenį atlieka metaliniai dygliai, o nedygliuotose – gumos mišinio savybės ir protektoriaus konstrukcija. Todėl gamintojams svarbu tobulinti ne tik atskiras technologijas, bet ir tai, kaip jos veikia kartu skirtingomis kelio sąlygomis“, – sako bendrovės „Hankook Tire“, atsakingos už Baltijos valstybes, Lenkiją ir Ukrainą, generalinis direktorius Rafał Spirydon.

Kada rinktis dygliuotas padangas?

Lietuvos žiemoms būdingi permainingi orai – vairuotojams tenka važiuoti tiek šlapiu asfaltu, tiek sniegu, šlapdriba ar plikledžiu padengtais keliais. Pasak „JUTA“ Šeškinės parduotuvės ir serviso Vilniuje vadovo Raimondo Rašimo, renkantis dygliuotas žiemines padangas svarbiausia įvertinti, kaip dažnai tenka važiuoti apledėjusiais ar prasčiau prižiūrimais keliais.

„Dygliuotas padangas verta rinktis vairuotojams, kuriems dažnai tenka važiuoti apledėjusiais, plikledžiu ar suplūktu sniegu padengtais keliais, ypač jei jie prasčiau prižiūrimi. Jei daugiausia važiuojama įprastais, prižiūrimais keliais, dygliuotos padangos nėra būtinos – tokiu atveju svarbu pasirinkti pagal vyraujančias sąlygas tinkamo tipo nedygliuotas žiemines padangas: šiaurietiško tipo – atšiauresnėms žiemoms, europinio tipo – švelnesnėms, kai dažniau važiuojama šlapia ar sausa kelio danga“, – aiškina R. Rašimas.

Šiaurietiško tipo žieminės padangos paprastai turi minkštesnį gumos mišinį ir gilesnį protektorių, skirtą sniegui bei šalčiui, o europinio tipo labiau pritaikytos šlapiam ir sausam asfaltui, todėl geriau išlaiko stabdymo savybes ne tokiomis atšiauriomis sąlygomis.

Dygliuotų padangų pranašumą ant ledo lemia mechaninis sukibimas – metaliniai dygliai įsikerta į apledėjusį paviršių ir padeda automobiliui išlikti stabiliam stabdant, greitėjant ar keičiant važiavimo kryptį. Į geresnį sukibimą sudėtingomis žiemos sąlygomis orientuotas ir „Hankook Winter i*pike RS2“ padangų modelis, kurio dygliuotoje versijoje naudojama optimizuota dyglių konstrukcija, padedanti geriau sukibti su ledu, o specialios protektoriaus briaunos suteikia papildomo sukibimo važiuojant apsnigtais keliais.

Kodėl dygliuotos padangos ne visada tinka kasdienėms kelionėms?

Nors ant ledo dygliuotos padangos turi akivaizdžių pranašumų, kitomis žiemos sąlygomis jos ne visuomet yra geriausias pasirinkimas. Ypač tai aktualu vairuotojams, kurie daugiausia važinėja valomomis miesto gatvėmis ar magistralėmis, kur žiemą dažniau tenka susidurti su šlapia ar sausa kelio danga.

Dygliuotų padangų naudojimą Lietuvoje reglamentuoja Kelių eismo taisyklės: jas leidžiama naudoti tik tam tikru metų laikotarpiu, o ant automobilio jos turi būti pažymėtos specialiu lipduku. Aktualias nuostatas galima pasitikrinti Vyriausybės svetainėje.

„Didžiausias dygliuotų padangų privalumas – geras sukibimas su ledu, tačiau ant sausos ar šlapios kelio dangos jų stabdymo savybės gali būti prastesnės nei nedygliuotų. Be to, dygliuotos padangos yra triukšmingesnės ir gali padidinti degalų ar elektromobilio baterijos energijos sąnaudas“, – sako R. Rašimas.

Tiems, kuriems apledėjusiais keliais tenka važiuoti tik retkarčiais, praktiškesnė alternatyva gali būti nedygliuotos žieminės padangos. Jos pritaikytos įvairioms žiemos sąlygoms, tačiau renkantis svarbu atkreipti dėmesį į gumos mišinį ir protektoriaus tipą. Pavyzdžiui, nedygliuotos „Hankook Winter i*cept iZ3“ padangos sukurtos atšiauresnėms Šiaurės ir Rytų Europos žiemoms. Jų gumos mišinys išlieka elastingas net stipriai atšalus, o specialus protektoriaus raštas ir grioveliai padeda užtikrinti sukibimą su sniegu bei ledu ir efektyviau pašalinti vandenį bei šlapdribą.

Vis dėlto, R. Spirydon teigimu, kalbant apie dygliuotų ir nedygliuotų padangų pranašumus, svarbu nepamiršti ir platesnio žiemos vairavimo konteksto.

„Net ir pažangiausios padangų technologijos negali visiškai kompensuoti netinkamai pasirinkto greičio ar nepakankamo atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio. Todėl nepriklausomai nuo to, ar naudojamos dygliuotos, ar nedygliuotos padangos, saugumas žiemą priklauso ir nuo vairuotojo gebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų“, – pažymi R. Spirydon.

Padangų būklę verta tikrinti nepriklausomai nuo tipo: dėvėtas protektorius prasčiau šalina vandenį ir šlapdribą, o netinkamas slėgis blogina sukibimą bei didina degalų sąnaudas.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.