Dešimt Valdo Adamkaus vadovavimo Lietuvos valstybei metų daugeliu aspektų buvo lemiantys Respublikos raidai. Kartu per tą dešimtmetį V. Adamkus atsiskleidė Lietuvai kaip asmenybė, jungianti visą modernios Lietuvos valstybės istoriją ir savo kartos dalies, kuriai teko patirti egzilį ir kuri pasirinko vėl aktyviai, angažuotai susieti savo gyvenimą su Tėvyne, patirtį.
Lietuvos prezidentų galios ribotos, ypač vidaus politikoje, bet jų įtaka šalies kultūrai pačia plačiausia prasme gali būti labai reikšminga, ką itin ryškiai parodo V. Adamkaus veikla, nulemta visų pirma jo asmenybės bei patirties. Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvoje Prezidentas yra valstybės vadovas, tiesiogiai renkamas visuotiniu balsavimu, o Vyriausybę formuoja Seimas kartu su Prezidentu; prezidentūros veiklą ir įgaliojimus galima susipažinti oficialioje Prezidento svetainėje.
Visos trys nepriklausomybę atgavusios Baltijos valstybės savo politinėje sąrangoje susigrąžino Prezidento pareigybę, bet tik Lietuva nuo pat pradžios apsisprendė Prezidentą rinkti tiesioginiu visuotiniu balsavimu. Toks rinkimo būdas sutelkia visuomenės dėmesį į Prezidento asmenybę ir suteikia jam daugiau moralinių bei simbolinių galių. Tačiau pastarąsias reikia norėti ir gebėti naudoti. V. Adamkus tam buvo pasiruošęs.
V. Adamkaus gyvenimas apima ir jungia labai skirtingas Lietuvos tautos ir valstybės patirtis. Jo asmenyje Pirmoji Respublika ir kultūros išsaugojimo bei valstybingumo atgavimo siekis išeivijoje susijungia su atkurta Nepriklausomybe ir naujo valstybingumo kūrimu ne tik sugrąžinant Lietuvą į Europos politinę bei kultūrinę erdvę, bet ir siekiant gilesnės, esminės šalies transformacijos ir viso regiono politinės ir kultūrinės integracijos.
1926 m. gimusio Voldemaro Adamkevičiaus vaikystė ir jaunystė sutapo su intensyvia tautine ir griežtai valstybine politine kultūra, kuriai priklausė jo šeima, ką rodo net pradinė jo vardo forma. Dar paauglystėje jis patyrė valstybės sunaikinimą, matė komunistines represijas, karą, nacių režimą, kuriam su bendraamžių grupe bandė priešintis. Jo artimiausi viso gyvenimo draugai buvo iš to laiko ir tų patirčių.
Svarbi V. Adamkaus patirties dalis – lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, paženklintos siekio ne tik išgyventi, bet ir mokytis, organizuotis ir veikti, kultūrinių, švietimo, sporto iniciatyvų ir ten susiklosčiusių ryšių ir draugysčių.
Persikėlęs į JAV V. Adamkus atsidūrė didžiausiame lietuviškos išeivijos židinyje – daugiatautėje industrinėje Čikagoje, kur su nauja išeivių banga šalia senų lietuviškų institucijų kūrėsi naujos, paženklintos tautinės valstybės gyvavimo patirties.
Pradėdamas gyvenimą visai naujoje šalyje V. Adamkus dirbo gamykloje, biure, baigė universitetines studijas, tarnavo JAV kariuomenėje. Jis beveik iš karto įsitraukė į lietuvių politinę veiklą, siekusią JAV institucijų ir pasaulio atmintyje išlaikyti Lietuvos valstybę ir jos okupaciją. Septintame dešimtmetyje V. Adamkus pradėjo dalyvauti ir JAV politikoje, su Respublikonų partija dalyvavo vietiniuose rinkimuose, pradėjo nedidelį verslą.
Įgytas išsilavinimas ir asmeninės savybės, tvirta ir išmintinga sutuoktinės Almos parama leido V. Adamkui tapti labai aukštu valstybės (federaliniu) tarnautoju naujoje ir itin sudėtingoje gamtosaugos srityje ir išlaikyti postą bei pelnyti pripažinimą net per keturias skirtingos politinės orientacijos prezidentines kadencijas.
Lietuvių išeivijos veikloje V. Adamkus pasirinko liberalią kryptį. „Santaros-Šviesos“ organizacija atitiko dalies naujos, jau išeivijoje subrendusios lietuvių šviesuomenės interesus ir tapo „antruoju“ intelektiniu išeivijos plaučiu šalia katalikiškų ateitininkų. Nuo pat „Santaros-Šviesos“ susikūrimo V. Adamkus buvo jos vicepirmininkas, o nuo 1967 m. – pirmininkas. Vadovaudamasi šūkiu „Veidu į Lietuvą“, „Santara-Šviesa“ siekė megzti ir palaikyti ryšius su sovietinės Lietuvos inteligentija, tačiau nebendradarbiauti su okupacinėmis sovietų struktūromis. Iš kitų politinių pakraipų išeivijos grupių „Santara-Šviesa“ susilaukdavo labai kietos kritikos, bet siekis neužkonservuoti lietuviškumo išeivijoje, kiek įmanoma pažinti, kas vyksta Lietuvos kultūroje, ir perduoti į Lietuvą savo idėjas buvo veiksmingas, ką vėliau parodė atgautos Nepriklausomybės pradžia.
„Santara-Šviesa“ buvo laisvo keitimosi idėjomis, diskusijų vieta. O fizinė jos vieta Almos Adamkienės dėka buvo Adamkų nuosavybė Tabor Farm, Mičigano valstijoje. Pats būdamas praktikos, veiksmo žmogus, V. Adamkus „Santaroje-Šviesoje“ susigyveno su intelektualų bendruomene, jos vaidmenį pripažino ir vertino. Sugebėjo jis ir išlaikyti dialogą su visa JAV lietuvių bendruomene, buvo renkamas į Amerikos lietuvių bendruomenės tarybą ir centro valdybą.
Kaip aukštas JAV federalinis pareigūnas, V. Adamkus nuo 1972 m. reguliariai lankėsi Sovietų Sąjungoje, dalyvavo aplinkosauginėse derybose, kas jam suteikė vertingos tarptautinės patirties ir realios pažinties su vėlyvuoju sovietizmu ne tik buitiniu, bet ir instituciniu lygiu. Tuo V. Adamkus labai skyrėsi nuo daugumos aktyvių išeivių. Be to, jis nuolat viešėjo sovietinėje Lietuvoje, buvo užmezgęs ryšius su daugeliu aplinkosaugininkų bei lietuvybės veikėjų. Artimus santykius jis palaikė su Česlovu Kudaba, VU rektoriumi Jonu Kubiliumi, ką liudija intensyvus susirašinėjimas.
Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę V. Adamkus anksti įsitraukė į šį procesą, nes palaikė ryšius su Lietuvos diplomatine tarnyba užsienyje. Veikė jis ir kaip lietuvių egzilio organizacijų narys, 1989–1991 m. labai dažnai vyko į Lietuvą. Jis dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, bendravo su Sąjūdžio, o vėliau – Aukščiausiosios Tarybos vadovybe bei nariais. Nepriklausomybės kainą matė ne tik barikadose aplink Seimo pastatą, bet ir nužudytų Medininkų užkardos pasieniečių laidotuvėse, kuriose dalyvavo 1991 m. rugpjūčio 3 d. Dar kaip JAV tarnautojas jis drauge su Stasiu Lozoraičiu aptardavo padėtį Ignalinos atominėje elektrinėje, aplinkosaugos Lietuvoje problemas. Taigi sprendimas tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje buvo sąmoningas ir blaivus, nors dėl to ne mažiau idealistinis.
1993 m. V. Adamkus jau vadovavo S. Lozoraičio prezidentinei kampanijai pirmuosiuose Antrosios Respublikos Prezidento rinkimuose. Kaip žinome, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išeivijos dalyvavimas Lietuvos gyvenime buvo labai įvairus – nuo ekonominio, švietimo, administracinio iki politinio. V. Adamkus pasirinko politinį dalyvavimą, pratęsdamas S. Lozoraičio kelią.
Visose trijose Baltijos valstybėse skirtingu antrosios Nepriklausomybės įtvirtinimo metu jų vadovais buvo išrinkti išeiviai. Tai galima laikyti desovietizacijos ir integracijos į Vakarus siekio šiose valstybėse dalimi. V. Adamkus išsiskiria iš kitoms dviem Baltijos valstybėms vadovavusių išeivijos atstovų amžiumi ir patirtimi – jis buvo gimęs ir paauglystę praleidęs Lietuvoje, turėjo ne tik tautinio aktyvizmo, bet ir politinės veiklos bei ilgos sėkmingos valstybės tarnybos patirties, dalyvavo JAV ir Sovietų Sąjungos ryšių palaikymo veikloje, kas neišvengiamai reiškė ir diplomatinę, tarptautinio veikimo patirtį bei rimtus kontaktus JAV valstybės struktūrose. Būtent todėl V. Adamkų galima laikyti ne VLIK'o ir net ne „Santaros“, bet pirmiausia Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje, visą laiką siekusios išlaikyti ryšį su Lietuva ir jai atstovauti valstybiniu lygiu užsienio valstybėse, požiūrio žmogumi.
1998 m., prezidentui Algirdui Brazauskui nusprendus nekandidatuoti antrai kadencijai, V. Adamkus pasiryžo siekti Lietuvos Prezidento posto ir rinkimus laimėjo. Sunku labai apibrėžtai pasakyti, kokią reikšmę tam apsisprendimui turėjo Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje atstovų patraukimas iš jų pozicijų. Ypač S. Lozoraičio atšaukimas iš Vašingtono. Ambasadorius Kazys Lozoraitis yra minėjęs, kad 1994 m. laidojant brolį Putnamo kapinėse pasakė laidotuvėse dalyvavusiam V. Adamkui – „dabar Tau teks“.
Iš dabartinių mūsų visuomenės patirčių itin išryškėja, koks radikalus buvo sutuoktinių Adamkų apsisprendimas vietoje užsipelnyto, pažįstamo ir įprasto, aprūpinto gyvenimo JAV vykti į su daugybe sunkumų kovojančią Lietuvą ir prisiimti didžiulę atsakomybės naštą. V. Adamkus niekada negalvojo, kad Prezidento pareigos Lietuvoje yra reprezentacinės, protokolinės. Tą iš karto parodė ir jo rinkimų kampanija.
Lietuvos politikoje V. Adamkus, kaip ir S. Lozoraitis, rinkosi nuosaikią, vidurio politikos kryptį, ir jau tai reikalavo didelių pastangų. Tiesa, V. Adamkus derino dvi politines pakraipas – JAV politikoje jis buvo respublikonas, lietuvių išeivijoje – liberalas.
Prezidentas V. Adamkus siekė valstybės ir visuomenės modernizavimo ir transatlantinio vakarietiškumo. Jo prezidentinės programos ašis buvo euroatlantinė integracija, pilietinės visuomenės stiprinimas ir visokeriopa šalies pažanga.
Remdamasis visų pirma JAV tradicija ir lietuvių JAV veikimo būdais, V. Adamkus atnaujino dar labai jauną Prezidento instituciją, o daug ką jos veikloje ir sukūrė. Prezidentūra tapo visuomenės telkimo židiniu. Čia persikėlė nemažai svarbių kultūros renginių, tokių kaip Nacionalinės premijos teikimai, pradėti pagerbti iškilių rezultatų pasiekę mokiniai, jaunieji mokslininkai, imtos rengti viešos diskusijos esminiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, reikšmingų leidinių pristatymai. Prezidentas reguliariai susitikdavo su įvairiomis interesų grupėmis – nuo sportininkų, nevyriausybininkų iki bažnyčių ir religijų atstovų.
Susiformavo nauja Prezidento komunikacija ir naujas jos stilius – šalia metinės kalbos Seime atsirado vieši kreipimaisi į visuomenę svarbiais valstybei klausimais. V. Adamkus siekė palaikyti ryšius su visokių pažiūrų žmonėmis, kvietėsi į pokalbius ir pietus net aršius savo kritikus, stengėsi būti pasiekiamas ir gauti nefiltruotą informaciją apie procesus visuomenėje, piliečių nuomones. Jo asmeninį telefono numerį turėjo daugybė žmonių, kas kartais vesdavo į neviltį jo patarėjų komandą.
Prezidento institucija „prie Adamkaus“ siekė būti atvira, skaidri, visuomenę vienijanti, kuo labiau jai atstovaujanti ir – iš dabartinės perspektyvos – civilizuojanti. Sunku pervertinti Prezidento laikysenos įtaką tuometiniam viešajam diskursui, tarpinstituciniam ir viešam bendravimo stiliui ir tonui, deja, šiuo metu nemaža dalimi prarastam.
Lietuvai siekiant narystės NATO ir ES, buvo labai svarbus, todėl reikšmingai plėtėsi tarptautinis Prezidento aktyvumas. Didelį vaidmenį vaidino jo kontaktai JAV ir derybiniai bei bendrieji socialiniai įgūdžiai. Dėmesys buvo skiriamas transatlantiniam ir regioniniam formatams, siekiama išeiti ne tik iš posovietinio valstybės įvaizdžio, bet pirmiausia iš priklausomybės nuo posovietinės erdvės. Buvo labai aktyviai veikiama gerinant ir stiprinant santykius su Lenkija, juos transformuojant į strateginį bendradarbiavimą. Dalyvauta politiniuose procesuose Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, siekiant su šiomis valstybėmis megzti dvišalius ryšius, ne kaip su Rusijos dominuojamos Nepriklausomų valstybių sandraugos narėmis. Bandyta kalibruoti santykius su Baltarusija, tuo pačiu metu remiant demokratinius jos visuomenės siekius.
Plečiant aukščiausio lygio tarptautinius kontaktus ir juos nušviečiant Lietuvos visuomenei labai svarbi buvo Prezidento asmenybė, jo bendravimo stilius ir net rusų bei lenkų kalbų mokėjimas šalia anglų. Čia didžiulį vaidmenį vaidino prezidentinės poros laikysena, asmeninės savybės. Šiltas, atviras, pastabus ir pagarbus V. Adamkaus būdas, ponios Almos tobulas taktas ir asmeninis žavesys pelnė simpatijas ir pagarbą įvairiuose Lietuvos socialiniuose sluoksniuose, leido užmegzti tikrą kontaktą su kitų valstybių vadovais ir prisidėjo prie dvišalių santykių gilinimo. Tai buvo tikras Lietuvos atstovavimas. Asmeninį Lietuvos ir kitų valstybių vadovų tarpusavio supratimą, regimai įkūnijantį Lietuvos vakarietiškumą ir modernumą, parodė oficialūs JAV prezidento George'o W. Busho, Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos, Ispanijos karalių, Japonijos imperatoriškos poros ir kiti aukščiausio lygio vizitai – pirmieji Lietuvos valstybės istorijoje.
Būtina pabrėžti, kad V. Adamkui nereikėjo daug kalbėti apie Lietuvos valstybės istoriją, patirtį ir siekius – jis pats buvo ta istorija, jungdamas Pirmąją Respubliką, okupacijos egzilį, kovą už valstybingumo susigražinimą ir visapusiško atkūrimo bei įtvirtinimo pastangas. Jo veikloje nebuvo prieštaravimo tarp lietuviškumo ir vakarietiškumo, demokratinės politinės kultūros įgūdžiai jam buvo natūralūs, įgauti anksti ir taikyti per visą brandų gyvenimą.
Per pirmąją V. Adamkaus kadenciją buvo pasiektas didis valstybės strateginis tikslas – gauti kvietimai stoti į NATO ir į Europos Sąjungą. Siekiant šio tikslo bendradarbiavimas su Lenkija, Estija ir Latvija tapo Prezidento dienotvarkės dalimi, aktyviai buvo dirbama su kitomis valstybėmis narėmis, jungiamomis Vilniaus dešimtuko. Ir, nors Rusijos prezidentas B. Jelcinas buvo pareiškęs, kad Lietuvos narystę NATO Rusija vertina neigiamai, oficialaus pasipriešinimo tuo metu dar nebuvo. Vilniaus dešimtukas buvo NATO siekusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių neformali grupė, kuri derino narystės siekį ir keitėsi patirtimi.
Tačiau dėl greitai kitusios Rusijos laikysenos tarptautinėje erdvėje antrojoje kadencijoje priimtas sprendimas 2005 m. nevykti į Maskvoje rengtą pergalės prieš nacistinę Vokietiją „Didžiajame Tėvynės kare“ 60 metų šventimą jau buvo atsakas į Rusijos pretenzijas apsibrėžti savo įtakos zoną per „išvadavimo iš fašizmo“ naratyvą ir praktinius siekius stiprinti savo įtaką visoje buvusioje sovietinėje erdvėje.
Sprendimas nebuvo lengvas – švelniai sakant. Priminsiu, kad partnerių Vakaruose ir net artimiausioje kaimynystėje supratimo neturėjome. Pompastiškoje, tuo laiku didžiausioje Rusijoje ir galbūt pasaulyje V. Putino surengtoje ceremonijoje dalyvavo 150 valstybių atstovai, iš jų – 50 prezidentų ir tarptautinių organizacijų vadovai. Paminėsiu kai kuriuos: JTO generalinis sekretorius Kofi Annanas, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso, JAV prezidentas G. W. Bushas, Prancūzijos prezidentas Jaques'as Chiraque'as, Vokietijos kancleris Gerhardas Shroederis, Latvijos ir Centrinės Europos valstybių bei buvusių Sovietų Sąjungos respublikų prezidentai. Apie nepriimtą kvietimą į iškilmes bendrai pranešė tik Lietuvos ir Estijos prezidentai, dalyvauti atsisakė Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Įdomu, kad Aleksandras Lukašenka irgi neatvyko į Maskvą ir dalyvavo pergalės minėjime Minske.
Apsisprendžiant reikėjo ne tik atlaikyti dalies verslo spaudimą, skirtingą Latvijos poziciją ir tarptautinių partnerių laikyseną, bet ir konstruoti savo naratyvą – pabrėžiant, jog Lietuvai sovietinis „išvadavimas“ reiškė tik kitą okupaciją, oponuojant jau nusistovėjusiam, Rusijos tarptautinėse organizacijose nuosekliai stumiamam kaltinimui bendradarbiavimu su nacistine Vokietija, siekiant priminti, ką Lietuvai reiškė sovietinė okupacija. Transatlantinių ir ypač Vakarų Europos partnerių neseni pripažinimai, kad tada buvome teisūs, teisumo kainos anuo metu nepadaro lengvesnės. Tikriausiai nebuvo tuo metu dirbusių Lietuvos diplomatų, kuriems neteko iš kolegų išgirsti, kad mūsų laikysena – neįveikta istorinė ar net beveik paauglystės trauma. Bet dabar galime sakyti, jog vėlesnė įvykių eiga neužklupo Lietuvos, kuri jau buvo įsitvirtinusi tokioje pozicijoje, visai nepasirengusios. Ypač tarptautinėje erdvėje.
Iš dabartinės perspektyvos žvelgiant dar akivaizdesnė svarba ir gesto, 2004 m. rugsėjį užvertusio Antrojo pasaulinio karo ir vieną iš skausmingiausių santykių su Lenkija puslapių. Rugsėjo 2 d. dalyvaujant Prezidentui V. Adamkui Prezidentūroje buvo pasirašyta Lietuvos Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos susitaikymo deklaracija. Pasirašant dalyvavo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranai bei jų organizacijų vadovai.
Akivaizdu, kad santykiai su Lenkija abiejose valstybėse ir išorėje buvo ir yra nuolatinio puolimo ir bandymo manipuliuoti taikinys, siekiant prikelti ir išnaudoti tarpukario priešiškumą, tad V. Adamkaus pasirinkta ir remta toliaregiška strategija ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui yra palikimas, kurį būtina saugoti, puoselėti ir plėsti.
Vienas didžiausių V. Adamkaus prezidentavimo nuopelnų buvo jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į svarbiausias Vakarų pasaulio bendrijos institucijas – NATO ir Europos Sąjungą. „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, daugeliui Vakarų šalių atsivėrusi Rytų Europa atrodė kartu ir patraukli, ir grėsminga. Tuo metu Prezidento V. Adamkaus pažadas vesti ir atvesti Lietuvą į euroatlantinę tautų bendruomenę skambėjo kaip atviras iššūkis pasaulio tvarkai, paveldėtai iš Šaltojo karo laikų“, – sakė dr. Zbigniewas Brzezińskis. Tas iššūkis buvo įgyvendinamas ir regioninėje politikoje.
Prezidento V. Adamkaus ir kitų tarptautinių derybininkų dėka pavyko išvengti smurto Ukrainoje per Oranžinę revoliuciją. 2004 m. lapkričio 26 d. V. Adamkus drauge su Lenkijos prezidentu A. Kwaśniewskiu dalyvavo tarptautinėje derybų misijoje Ukrainoje, kai buvo ieškoma išeities iš politinės aklavietės po Ukrainos prezidento rinkimų. Oranžinės revoliucijos metu V. Adamkus su A. Kwaśniewskiu į Ukrainą vyko net keletą kartų. Buvo Prezidentas V. Adamkus ir vienas iš kelių užsienio valstybių lyderių, kurie 2008 m. rugpjūtį atvyko į Gruziją palaikyti šios šalies laisvės ir teritorijos vientisumo Rusijos agresijos metu. Aktyvi tos grupės kaimyninių valstybių vadovų veikla telkė Vakarų pasaulio lyderių ir žiniasklaidos dėmesį į Gruzijos valstybės padėtį ir neteisėtus Rusijos veiksmus. Oranžinė revoliucija – taikių protestų banga Ukrainoje po prezidento rinkimų, kai visuomenė ginčijo balsavimo rezultatų teisėtumą; tarptautinės derybos tada padėjo surasti politinį sprendimą.
Jau kaip Europos Sąjungos valstybės prezidentas V. Adamkus aktyviai reiškėsi Europos Vadovų Taryboje, ypač kai vykdavo derybos dėl politikos krypties. Jis ne kartą pabrėžė, kad ne vien Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai turėtų rūpėti, kaip įveikti Baltijos šalių energetinę izoliaciją ir investuoti į energetinės ES infrastruktūros plėtrą, stiprinti energetinį saugumą, sukurti solidarumo mechanizmą energetinių krizių atvejams.
Tarptautinei bendruomenei labai nuosaikiai reaguojant į Rusijos 2008 m. agresiją prieš Gruziją, Prezidentas V. Adamkus pabrėžė nuoseklios ir principingos Europos Sąjungos laikysenos svarbą, tvirtai rėmė Europos Vadovų Tarybos sprendimą laikinai sustabdyti derybas dėl naujos sutarties su Rusija ir laikytis to sprendimo. Bet ir tada Lietuva ir jos bendraminčiai nebuvo dauguma.
Tuo tarpu vidaus politikoje, paženklintoje krizių, Prezidentas V. Adamkus sugebėjo užimti moderatoriaus poziciją ir išlikti stabilumo garantu. Kartu jis nuosekliai diagnozuodavo rimtas valstybės raidos ir visuomenės problemas. Aštrus ir aktualumo nepraradęs buvo antrojoje kadencijoje nuskambėjęs Prezidento įspėjimas dėl oligarchinių tendencijų, kurias išryškino didėjanti takoskyra Lietuvos visuomenėje ir tam tikrų verslo ar interesų grupių įtaka valdžiai. Ką su valstybe daro oligarchija – pavyzdžiai buvo greta, artimoje kaimynystėje.
V. Adamkus bandė nubrėžti aiškią ribą tarp skaidraus verslo ir valstybės valdymo, pabrėždamas, kad oligarchinis modelis griauna pačius demokratijos pamatus. Apie šį pavojų jis kalbėjo metiniuose pranešimuose 2005 ir 2007 m., kuriuose atkreipė dėmesį į žemą politinę kultūrą ir chaotišką Seimo bei Vyriausybės veiklą įstatymų leidyboje, nuolatinę korupcijos grėsmę. Kaip atoveiksmį V. Adamkus matė valdymo atskaitingumą ir skaidrinimą, pilietinės visuomenės ugdymą, jos stiprinimą. Didžiules viltis Prezidentas dėjo į jaunąją Lietuvos kartą.
Ir būtent todėl Antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje V. Adamkaus prezidentavimas išsiskiria dėmesiu švietimui, studijoms ir mokslui – vidaus politikos sričiai, kuri ypač svarbi valstybės ateičiai, jos konkurencingumui ir intelektinei visuomenės sveikatai. Šitą dėmesį pačioje pirmosios V. Adamkaus prezidentinės kadencijos pradžioje pirmiausia deklaravo didžiulė naujovė to meto Lietuvoje – 1999 m. kovo 17 d. įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams. Fondas rėmė provincijos mokyklas, jų bibliotekas, mokyklų sporto infrastruktūrą, projektus „Verslo mokykla“, „Lyderių mokykla“, „Pažinkime savo kraštą“. Tuo metu socialinė atskirtis Lietuvoje buvo didžiulė. A. Adamkienės fondas nuo kiek vėliau atsiradusių įvariaspalvių komercinių labdaros projektų išsiskyrė pagarba žmogaus, vaikų orumui, pirmiausia pabrėžė kokybiško švietimo ir galimybių būtinybę visiems, neeksploatavo atskirties savireklamai.
V. Adamkaus politinėse bei kultūrinėse pažiūrose ir veikloje derėjo liberalumas, patriotizmas ir konservatyvumas. Remdamas ekonominę laisvę, tarptautinę integraciją, visuomenės atvirumą, jis labai rimtai žiūrėjo į patriotinį ugdymą, skatino istorijos pažinimo ir valstybingumo stiprinimo iniciatyvas bei programas.
Be atkaklaus V. Adamkaus įsitraukimo nebūtų aukštojo mokslo ir tyrimų reformos, sukūrusios sąlygas humanitarinių tyrimų finansavimui ir plačiai suprastos lituanistikos proveržiui, o aukštajame moksle paskatinusios dėstymo kokybe grįstą mokyklų konkurenciją dėl studentų, siekusią išskaidrinti mokslo ir studijų finansavimą. Ta reforma leido efektyviau panaudoti dėl narystės Europos Sąjungoje Lietuvą pasiekusias lėšas mokslo ir studijų pažangos šuoliui.
Prezidentas V. Adamkus, remdamas kultūros, švietimo, mokslo projektus, naudojo Prezidento patronatą kaip aukštą moralinį įvertinimą, suteikiantį iniciatyvai valstybinės svarbos statusą. Tokį statusą garantavo ne tik Prezidento pareigybė, bet ir jo asmeninis prestižas.
Vargu ar be V. Adamkaus palaikymo jo pirmojoje kadencijoje Lietuva būtų buvusi pirmą kartą kaip viešnia pakviesta į labai įtakingą tarptautinę Frankfurto knygų mugę ir joje prisistačiusi ne savo etnografiškumu, ko siekė dalis kultūros veikėjų, o kaip modernios literatūros ir kultūros šalis, ką pabrėžė ir išskirtinė stendo architektūra. Tas dalyvavimas dar iki narystės Europos Sąjungoje padarė Lietuvą matomą tarptautiniame leidybos pasaulyje ir atvėrė kelią į kitas reikšmingas tarptautines knygų muges, į pirmuosius plačius Lietuvos kultūros per leidybą pristatymus, kurie buvo svarbūs platesnei Europos visuomenių pažinčiai su Lietuva ir paramai tarptautinei Lietuvos integracijai.
Dėl V. Adamkaus patronato ir pirmosios Lietuvos atstovės UNESCO Ugnės Karvelis sutarimo ir tarpusavio supratimo 2001 m. Vilniuje įvyko UNESCO Civilizacijų dialogo forumas. Dabar, po daugybės Vilniuje vykusių aukščiausio lygio forumų, šis renginys beveik pamirštas, bet jis buvo pirmasis, pritraukęs tiek daug ir tokių įvairių kultūros veikėjų bei autoritetų iš viso pasaulio ir įtraukęs į tarptautinį pokalbio formatą daugelį dabar gerai žinomų, o tada dar labai jaunų Lietuvos intelektualų.
Tačiau būtent Prezidentui V. Adamkui ir jo pirmosios kadencijos komandai pirmiems teko susidurti su naujausiųjų laikų populizmu ir vadinamosiomis politinėmis technologijomis, manipuliavimu visuomenės nuomone. Iš laiko perspektyvos žiūrint, pirmąja naujos Lietuvos ir ne tik Lietuvos politinės tikrovės kregžde buvo išorės veiksnys 2003 m. prezidento rinkimuose. Juose antrosios kadencijos siekęs V. Adamkus pralaimėjo Rolandui Paksui, priešpriešinusiam patriotizmą kaip kultūrinį išskirtinumą, nekintančią tapatybę, konservatyvų uždarumą „svetimai įtakai“. Integracija į tarptautines struktūras ir valstybės modernizacija buvo pateikiama kaip pavojus tautiškumui ir tradicijoms.
Po R. Pakso apkaltos paskelbtuose naujuose rinkimuose V. Adamkus laimėjo, bet antroji jo kadencija jau buvo paženklinta informacinių puolimų, siekių skaldyti visuomenę. Ypač šie procesai paaštrėjo po to, kai 2005 m. buvo atsisakyta vykti į Maskvą minėti Sovietų Sąjungos pergalės. Apkalta yra konstitucinė procedūra, kuria Seimas gali pašalinti Prezidentą iš pareigų dėl Konstitucijos pažeidimo ar priesaikos sulaužymo, o prieš tai Konstitucinis Teismas pateikia išvadą dėl veiksmų atitikties Konstitucijai.
Teko atlaikyti pirmuosius puolimus prieš liberaliosios demokratijos idealus, prieš atvirą visuomenę, susidurti su prasidėjusia interneto ir gimstančios socialinės žiniasklaidos įtaka platinant dezinformaciją. V. Adamkui pirmajam teko dirbti su naujomis „protesto“ partijomis, patekusiomis ne tik į Seimą, bet ir į valdančiąją koaliciją, vertinti siūlomus į ministrus politikos naujokus, reaguoti į politinius skandalus. Buvo labai sunkių, netgi aštrių situacijų, bet Prezidentas V. Adamkus atlaikė, neprarasdamas savo moderuojančio, korektiško stiliaus, neatsitraukdamas nuo savo vertybių, tarp kurių pagrindinė buvo Lietuva.
2009 m. jis baigė antrąją savo kadenciją, perduodamas prezidentinę vėliavą Daliai Grybauskaitei. Iš 17 metų perspektyvos net dabartinė, labai poliarizuota Lietuvos visuomenė vertina V. Adamkaus prezidentavimą kaip etaloną. Tai visų pirma yra bendrosios prezidentavimo kultūros, jos siekinių, jos išlaikytos politinės kultūros kartelės įvertinimas ir – tos kultūros nostalgija.
1998 m., pradėdamas eiti Lietuvos Prezidento pareigas, V. Adamkus įsipareigojo siekti laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės. Jis nuosekliai tą įsipareigojimą vykdė, tad vertai gali būti vadinamas vienu iš Lietuvos valstybės kūrėjų.
