Nors maudymosi sezonas baigėsi rugsėjo viduryje, dalis vilniečių paplūdimiuose lankosi ištisus metus, todėl infrastruktūra juose ir toliau prižiūrima bei atnaujinama.
Žirmūnų ir Balsio (Žaliųjų ežerų) paplūdimiuose uždarėme konteinerinius tualetus. Šaltesniu metų laiku jų sistemos gali užšalti ir sugesti.
Pavasarį juos vėl atidarysime, o kol kas galite naudotis biotualetais. Šie, kaip ir visi mieste „Grindos“ prižiūrimi viešieji tualetai, yra nemokami ir reguliariai prižiūrimi. Biotualetas – autonominė kabina be vandentiekio ir kanalizacijos, kurioje atliekos kaupiamos talpykloje, todėl šaltis jai kenkia mažiau nei konteineriniams tualetams.
Kai kurie vilniečiai maudymosi sezoną tęsia ir rudenį, o dalis planuoja maudytis net žiemą. Maudantis šaltu metu vertėtų pasirūpinti šiltais drabužiais persirengti ir nesimaudyti vienam, nes šalto vandens poveikis organizmui gali būti staigus.
Sulaukę prašymo įrengti papildomą persirengimo kabiną Gilužio paplūdimyje, tai padarėme tą pačią dieną. Prie jos pastatėme ir suoliuką.
Vilniaus paplūdimių infrastruktūra atvira visus metus: leiskite laiką prie vandens, naudokitės poilsio ir grilio zonomis, sporto bei vaikų žaidimų aikštelėmis, pasivaikščiojimų takais.
Šiuo metu visuose paplūdimiuose leidžiama lankytis su augintiniais. Su augintiniais atėję lankytojai paprastai turi juos prižiūrėti ir surinkti jų paliekamas atliekas.
Viktoras ŽukauskasViktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų)
Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai
didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko
sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.
