2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Šiltesnę dieną radiatoriai gali būti vėsesni: kaip išlaikyti šilumą daugiabutyje

Šiltesnę dieną radiatoriai gali būti vėsesni: kaip išlaikyti šilumą daugiabutyje
Asociatyvi nuotrauka „Šiltesnę dieną radiatoriai gali būti vėsesni: kaip išlaikyti šilumą daugiabutyje“ (Max Vakhtbovych / Pexels)

Efektyvus šilumos paskirstymas namuose

Net ir tinkamai veikiant šildymo sistemai, šilumos pasiskirstymui įtakos turi kasdieniai gyventojų įpročiai. Norint efektyviau išnaudoti radiatorių skleidžiamą šilumą, verta atkreipti dėmesį į kelis paprastus dalykus:

  • Neužstatykite radiatorių baldais. Sofos, spintelės ar kiti dideli daiktai gali trukdyti šilumai laisvai sklisti po patalpą.
  • Reguliariai nuvalykite dulkes. Švarūs radiatoriai padeda palaikyti tinkamą šilumos sklaidą.
  • Apsvarstykite šilumą atspindinčio ekrano įrengimą. Pavyzdžiui, folija dengta izoliacinė medžiaga už radiatoriaus, gali padėti sutaupyti apie 9% šilumos energijos.
  • Patikrinkite langų ir laiptinių durų sandarumą ir, jei reikia, pakeiskite langų sandarinimo juostas.

Paprastas būdas patikrinti sandarumą – pridėti uždegtos žvakės liepsną ar plonos popieriaus juostelę prie lango rėmo: jei jie juda, vadinasi, pučia skersvėjis.

  • Kambarius vėdinkite trumpai ir intensyviai, visiškai atidarius langus. Dėl neefektyviai vėdinamų patalpų, šaltuoju metų laiku gali būti prarandama net apie 30 proc. Šilumos.
  • Didžiausią ilgalaikį efektą suteikia daugiabučio namo renovacija ar šilumos punkto modernizavimas. Renovuotų daugiabučių gyventojų šildymo sąskaitos gali būti iki 40% mažesnės.

Šilumos punktas – daugiabučio įrenginys, kuris šilumos tiekėjo pateiktą karštą vandenį paruošia pastato šildymo ir karšto vandens sistemoms.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.