Skaitiklius būtina keisti ir dėl metrologinės patikros
Gyventojams taip pat svarbu žinoti, kad karšto vandens skaitiklių metrologinė patikra galioja šešerius metus. Išmaniesiems karšto vandens skaitikliams taikomi du metrologijos ciklai, t.y. jų veikimo terminas siekia 12 metų. Metrologinė patikra – tai skaitiklio tikslumo patikrinimas, kuris užtikrina, kad prietaisas rodytų teisingą suvartoto vandens kiekį.
Už karšto vandens skaitiklio metrologinę patikrą ir jo keitimą gyventojams mokėti nereikia. Gavus pranešimą apie planuojamą skaitiklio keitimą bute ar kitose patalpose, prašoma suderinti meistro atvykimo laiką pranešime nurodytais kontaktais. Įrengus išmanųjį nuotoliniu būdu nuskaitomą karšto vandens skaitiklį, jo aptarnavimo kas mėnesis mokestis už vieną prietaisą siekia 0,70 Eur be PVM arba 0,85 Eur su 21 proc. PVM. Išmanusis skaitiklis rodmenis perduoda nuotoliniu būdu, todėl gyventojui nebereikia jų deklaruoti patiems.
Primenama, kad suvartoto karšto vandens rodmenis galima deklaruoti „Gijų“ savitarnos svetainėje, interneto banke bei sąskaitų apmokėjimo vietose. Klientai, kurių namuose yra įrengti išmanieji skaitikliai, realų karšto vandens suvartojimą gali stebėti pačiame skaitiklyje, apsilankę „Gijų“ savitarnoje arba tiesiog sulaukę bendrovės mokėjimo pranešimo.
Mindaugas PetrauskasMindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena
industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais
gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas
naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.
