2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus gatvių apšvietimas: parkuose – gintarinė 1800 K šviesa, judriose gatvėse iki 4000 K

Vilniaus gatvių apšvietimas: parkuose – gintarinė 1800 K šviesa, judriose gatvėse iki 4000 K
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus gatvių apšvietimas: parkuose – gintarinė 1800 K šviesa, judriose gatvėse iki 4000 K“ (Alexander Nadrilyanski / Pexels)

Vilniuje vienos gatvės apšviečiamos šaltesne, kitos – šiltesne, o takai parkuose – net gintarine šviesa. Skiriasi ir šviestuvų aukštis, optika, šviesos kryptis bei intensyvumas. Nors jau 98,5 proc. „Vilniaus apšvietimo“ prižiūrimų šviesos taškų sudaro LED šviestuvai ir prožektoriai, vieno apšvietimo sprendimo visam miestui nėra. Gatvei, parkui, dviračių takui ar Senamiesčiui keliami skirtingi reikalavimai.

Iš viso „Vilniaus apšvietimas“ sostinėje prižiūri beveik 70 tūkst. šviesos taškų. Renkant, kaip turi būti apšviesta konkreti vieta, vertinama, kiek joje reikia šviesos. Atsižvelgiama į erdvės paskirtį, automobilių, pėsčiųjų ir dviratininkų srautus, transporto greitį, gatvės geometriją, sankryžas, medžius, aplinkinius pastatus ir net jų langus.

„Geras miesto apšvietimas nereiškia, kad visur turi būti kuo šviesiau. Judrioje gatvėje svarbiausia, kad vairuotojas gerai matytų kelią, o šviesa būtų tolygi ir kuo mažiau akintų. Parke reikia apšviesti žmonių naudojamus takus, bet kartu išsaugoti kuo daugiau natūralios tamsos. Senamiestyje šviestuvas tampa ne tik šviesos šaltiniu, bet ir architektūros dalimi, todėl svarbi ne tik jo skleidžiama šviesa, bet ir forma, proporcijos bei derėjimas su istorine aplinka“, – sako „Vilniaus apšvietimo“ Inžinerijos komandos vadovas Darius Jasas.

Parkuose – gintarinė, gatvėse – šaltesnė šviesa

Skirtingose miesto vietose skiriasi net šviesos spalva. Pėsčiųjų ir dviračių takams bei dekoratyviam apšvietimui dažniausiai naudojama šilta, apie 2700 K spalvinės temperatūros šviesa. Intensyvaus eismo gatvėse ji gali siekti iki 4000 K – čia šviestuvai montuojami aukščiau, o speciali optika didžiąją šviesos srauto dalį nukreipia į važiuojamąją dalį.

Kas yra K? Raidė K žymi kelvinus – spalvinės temperatūros matavimo vienetą. Kuo skaičius mažesnis, tuo šviesa šiltesnė ir geltonesnė, o kuo didesnis – tuo ji baltesnė ir šaltesnė.

Dar kitoks principas taikomas parkams. Juose naudojama itin šilta, apie 1800 K gintarinė („amber“) šviesa. Ja apšviečiami takai ir žmonių naudojamos erdvės, o žaliuosiuose plotuose ir ties vandens telkiniais siekiama išsaugoti kuo daugiau natūralios tamsos. Taip mažinamas dirbtinės šviesos poveikis augalijai ir gyvūnijai.

Apšvietimo kokybę lemia ne vien šviesos kiekis. Svarbu, ar ji pasiskirsto tolygiai, neakina, tinkamai apšviečia žmogų ir aplinką bei nesklinda ten, kur jos nereikia. Todėl mieste atliekami gatvių, takų ir pėsčiųjų perėjų fotometriniai matavimai, kuriais tikrinama, ar nelieka pernelyg tamsių arba per ryškių zonų.

Kodėl tai svarbu? Fotometriniai matavimai – tai šviesos kiekio ir pasiskirstymo matavimas specialiais prietaisais. Jie parodo, ar gatvė ar perėja apšviesta tolygiai, ar nėra akinančių dėmių ir tamsių ruožų, kuriuose pėsčiojo sunku pastebėti.

Senamiesčio šviestuvas gali atrodyti istorinis, bet viduje būti išmanus

Vilniaus senamiestyje galioja dar kiti principai. Čia naudojamos istorinei aplinkai artimos „varpelio“ ir keturbriaunės šviestuvų formos, tačiau tradicinė jų išvaizda nereiškia senos technologijos.

„Istorinį miesto charakterį atliepiantis šviestuvas iš išorės gali atrodyti tradiciškai, tačiau jo viduje naudojamas šiuolaikinis LED modulis, tiksli optika ir nuotolinio valdymo technologijos. Taip galima išlaikyti Senamiesčio estetiką ir kartu naudoti efektyvius šiuolaikinius sprendimus“, – aiškina D. Jasas.

Be to, net du visiškai vienodai atrodantys šviestuvai nebūtinai šviečia vienodai. Jų paskirtį lemia LED modulio galia, šviesos srautas ir kryptis, optika, spalvinė temperatūra bei valdymo galimybės.

Pavyzdžiui, vienas šviestuvas su plačia asimetrine optika gali apšviesti važiuojamąją dalį ir šalia esančius takus, o tokio paties korpuso šviestuvas su kryptine optika ir kitaip parinktu šviesos spektru gali būti naudojamas pėsčiųjų perėjoje.

Šviesa Vilniuje slepiasi ir turėkluose

Miesto šviestuvai nebūtinai montuojami ant įprastų stulpų. Kai kur apšvietimas tampa pačios architektūros dalimi.

Pėsčiųjų viaduke virš Tauro gatvės LED apšvietimas integruotas į skulptūriškus turėklų porankius. Šviesos šaltinis beveik nepastebimas, tačiau kryptingai apšviečia pėsčiųjų taką.

Kitą funkciją šviesa atlieka ant Žvėryno tilto. Čia įrengto spalvas keičiančio RGB architektūrinio apšvietimo paskirtis – ne apšviesti važiuojamąją dalį, o sutemus išryškinti pačią tilto konstrukciją.

Beveik visas Vilniaus apšvietimas – LED

Šiuo metu LED technologijos šviestuvai ir prožektoriai sudaro 98,5 proc. visų „Vilniaus apšvietimo“ prižiūrimų šviesos taškų. LED šviestuvai leidžia nuotoliniu būdu stebėti jų veikimą, reguliuoti šviesos intensyvumą pagal paros laiką ir tiksliau nukreipti šviesą ten, kur jos reikia. Tai leidžia mažinti energijos sąnaudas ir šviesos taršą, kartu išlaikant konkrečiai miesto erdvei reikalingą apšvietimo lygį.

Šviesos tarša – nereikalinga ar į šalis išsklidusi dirbtinė šviesa, kuri blogina matomumą naktį, vargina gyventojus ir trikdo gyvūnų bei augalų gyvenimo ritmą. Šviesos kryptis ir intensyvumo reguliavimas padeda ją mažinti.

„Miesto apšvietimo tikslas nėra tiesiog turėti kuo daugiau šviesos. Jos turi būti tiek ir tokios, kokios reikia konkrečioje vietoje – kad žmogui būtų saugu ir patogu, miesto erdvė išliktų estetiška, o šviesa be reikalo nesklistų ten, kur jos nereikia“, – sako D. Jasas.

Apie UAB „Vilniaus apšvietimas“

UAB „Vilniaus apšvietimas“ – Vilniaus miesto bendrovė, priklausanti AB „Miesto gijos“ įmonių grupei. Įmonė diegia inovatyvias LED technologijas ir išmaniąsias apšvietimo valdymo sistemas, kurios leidžia efektyviau naudoti išteklius, mažinti energijos sąnaudas bei gerinti miesto apšvietimo paslaugų kokybę. Įmonės veikla prisideda prie miesto energetikos ekosistemos vystymo, gyventojų kokybės gerinimo ir miesto tvarumo tikslų įgyvendinimo.

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.