Nuo spalio 16 d. iki gruodžio 31 d. galios draudimas žvejoti lašišų iš šlakių nerštui svarbiuose upių ruožuose.
Lašišos ir šlakiai į upes nerštauti plaukia rudenį, todėl šiuo metu jie ypač pažeidžiami. Draudimas padeda apsaugoti nerštavietes ir išsaugoti šių žuvų populiacijas.
Vienoje populiariausių upių, Neryje, bus draudžiama žvejoti nuo kelio Nr. 262 tilto (aukščiau Jonavos) iki Žirmūnų tilto Vilniuje, nuo Valakupių tilto iki geležinkelio Vilnius-Ignalina tilto ir nuo Buivydžių pėsčiųjų tilto iki Baluošos žiočių. Likusiuose Neries ruožuose žvejoti galima turint žvejo mėgėjo bilietą, tačiau privaloma paleisti visas sugautas lašišas ir šlakius. Atkreipiame dėmesį, kad nuo Žirmūnų tilto iki Valakupių tilto Vilniaus mieste šiuo laikotarpiu draudžiama žvejoti naudojant dirbtinius masalus ar žuvelę. Visą upių ruožų, kuriuose nuo spalio 16 d. įsigalioja žvejybos draudimas, sąrašą, galima rasti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 4 priede.
Nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. taip pat galioja margųjų upėtakių apsaugai skirtas draudimas žvejoti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 2 priede nurodytose upėse. Margųjų upėtakių galima sugauti ir kitose upėse, kuriose žvejoti nedraudžiama, tačiau juos privaloma paleisti.
Mėgėjų žvejybos taisykles tvirtina Aplinkos ministerija. Už jų pažeidimus gali būti taikoma administracinė atsakomybė.
Aplinkos ministerija primena, kad siauražnyplius vėžius draudžiama gaudyti nuo spalio 15 d. iki liepos 15 d. Invazinius (rainuotuosius ir žymėtuosius) vėžius leidžiama gaudyti ištisus metus, tačiau draudimo metu sugauti siauražnypliai vėžiai ir bet kuriuo metu sugauti plačiažnypliai vėžiai privalo būti nedelsiant paleisti į tą patį vandens telkinį.
Viktorija VaičiukynienėViktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų)
šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius
migracija ir naujosios miesto virtuvės
maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.
