2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Paskutinis Aurelijos Maknytės parodos savaitgalis: spalio 17–18 d. bilietas – 1 euras, nemokamos ekskursijos

Paskutinis Aurelijos Maknytės parodos savaitgalis: spalio 17–18 d. bilietas – 1 euras, nemokamos ekskursijos
Asociatyvi nuotrauka „Paskutinis Aurelijos Maknytės parodos savaitgalis: spalio 17–18 d. bilietas – 1 euras, nemokamos ekskursijos“ (Arno Senoner / Unsplash)

Spalio 17–18 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas svetingas savaitgalis, skirtas atsisveikinti su Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“. Šia proga vyks nemokamos ekskursijos ir pokalbis apie ankstyvuosius videosalonus. Paskutinį parodos savaitgalį ją bus galima aplankyti pigiau – galerijos bilietas kainuos tik vieną eurą.

Apie parodą

Paroda „Kanalai“ – pirmas išsamus A. Maknytės kūrybos pristatymas, apžvelgiantis beveik tris dešimtmečius trunkančią jos meninę praktiką ir atskleidžiantis tiek gerai žinomus, tiek iki šiol beveik nerodytus kūrinius. Vienos savičiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkių kūryboje susijungia kasdienybės istorija, gamta ir technologijos.

Nors jos kūriniai gimsta iš kasdienio stebėjimo, kaupimo, dokumentavimo ir ilgus metus trunkančių tyrimų, jie retai tampa baigtiniais eksponatais. Neužbaigtumas, procesas ir galimybė nuolat permąstyti sukauptą medžiagą yra vieni svarbiausių A. Maknytės kūrybos principų.

Svarbi A. Maknytės kūrybos dalis – televizija ir televizoriai. Daugiau nei dešimtmetį menininkė kaupė asmeninį televizijos archyvą: į VHS kasetes įrašinėjo laidų ir filmų fragmentus, iš jų kūrė videodarbus, fiktyvias autobiografijas ir naujus pasakojimus. Šie įrašai jai buvo ne tik vaizdų šaltinis, bet ir kultūrinės atminties forma. Giliau pažinti menininkės kūrybą ir jos ryšį su to meto vaizdų kultūra bus galima parodą lydinčiuose svetingo savaitgalio renginiuose.

Savaitgalio renginiai

DataLaikasKas vykstaTrukmė
Spalio 17 d.14 val.Ekskursija su parodos architekte Beatriče Mockevičiūte. Menininkė lydės po parodą „Kanalai“ ir supažindins su jos architektūra.1 val.
Spalio 17 d.15 val.Pokalbis apie legendinį videokino teatrą „EOSS“. Nacionalinės dailės galerijos kuratorius Ernestas Parulskis kalbins Eugenijų Kovalevskį – 1988–1991 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose (dabar – ŠMC) veikusio teatro steigėją ir šeimininką. Pokalbis vyks NDG fojė, šalia A. Maknytės instaliacijos „VHS kasečių kaupimo ir vartojimo būdai“ (nuo 2009 m.).
Spalio 18 d.14 val.Ekskursija su galerijos gidu Žanu. Jos metu dėmesys kryps į šviesą ir jos svarbą parodoje.45 min.

Dalyvavimas ekskursijose nemokamas, įsigijus galerijos bilietą, kuris spalio 17–18 d. kainuos tik vieną eurą. Į ekskursijas būtina registracija: https://tinyurl.com/yybtters

Paaiškinimai. NDG – Nacionalinė dailės galerija, LNDM padalinys. VHS – namų vaizdo kasečių formatas, plačiai naudotas prieš skaitmeninio vaizdo erą. ŠMC – Šiuolaikinio meno centras Vilniuje. Kadangi ekskursijoms reikia registracijos, verta užsiregistruoti iš anksto.

Parodos kūrėjai ir partneriai

  • Kuratorės: Inesa Brašiškė, Agnė Narušytė
  • Architektė Beatričė Mockevičiūtė
  • Grafikos dizainerė Jonė Miškinytė
  • Rėmėjas „Exterus: Fundermax“
  • Partneris „Meno avilys“
  • Informaciniai partneriai: „Delfi“, „JCDecaux“
  • Parodos organizatorė LNDM Nacionalinė dailės galerija

Kontaktai

Daugiau informacijos tel. (0 5) 212 29 97, www.ndg.lt

Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.