2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

M. Valančiaus paraštės VU bibliotekoje: paroda „Motiejus ir biblioteka“ veiks iki 2027 m. vasario 19 d.

M. Valančiaus paraštės VU bibliotekoje: paroda „Motiejus ir biblioteka“ veiks iki 2027 m. vasario 19 d.
Asociatyvi nuotrauka „M. Valančiaus paraštės VU bibliotekoje: paroda „Motiejus ir biblioteka“ veiks iki 2027 m. vasario 19 d.“ (Thomas Kelley / Unsplash)

Minint 225-ąsias Motiejaus Valančiaus gimimo metines, Vilniaus universiteto bibliotekoje spalio 15 d. 16 val. bus atidaroma paroda „Motiejus ir biblioteka“. Ji kvies į garsiąją XIX a. Lietuvos istorinę asmenybę pažvelgti ne tik kaip į įtakingą visuomenės veikėją, Žemaičių vyskupą, bet kaip į smalsų skaitytoją, reiklų komentatorių, eruditą, istoriką, cenzorių ir aistringą knygų mylėtoją.

Motiejus Valančius paliko ryškų pėdsaką mūsų šalies istorijoje. Tarnystę Dievui sumaniai derinęs su aktyvia švietėjiška, literatūrine ir visuomenine veikla jis steigė mokyklas, rūpinosi knygų leidyba, inicijavo blaivybės sąjūdį, pats rašė apsakymus, religinius ir istorinius kūrinius. Tačiau jo asmenybę atskleidžia ne tik darbai ir parašyti tekstai. Ne mažiau iškalbingi yra jo paties knygose palikti įrašai – pastabos, vertinimai, nurodymai būsimiems skaitytojams, padėkos ir net replikos. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma daugiau kaip trys dešimtys tokių leidinių su šiais originaliais išlikusiais komentarais – būtent jie ir tampa pagrindine parodos ašimi.

Šis iki šiol menkai tyrinėtas M. Valančiaus dialogas su knyga atskleidžia gyvą ir įvairialypį jo portretą – išsilavinusio, smalsaus, kritiško, kartais ironiško, o kai kada ir itin kandaus skaitytojo. „Gniuždo jaunuolių dominikonų protą ir dargi nenorom kvailina“ – šią negailestingą M. Valančiaus pastabą parodos lankytojai išvys šalia vieno šv. Tomo Akviniečio veikalo. Tačiau prie kito dokumento jis brūkštels visai kitokią frazę: autoriaus – šv. Hilarijaus Puatiečio „užsidegimas ir proto aštrumas nušvinta visuose kūriniuose“. Paraštėse netrūks ir vyskupo pamąstymų, netikėtų įžvalgų bei išvadų apie gyvenimą, žmogų ir tikėjimą.

„Ši paroda atskleis kitokį M. Valančių – ne tokį, kokį esame įpratę matyti oficialiuose biografiniuose aprašymuose, o tokį, kurį galime pažinti iš jo paties ranka paliktų žodžių. Knygų paraštėse jis kalbasi su autoriais, ginčijasi, vertina, perspėja ir rekomenduoja. Šie trumpi įrašai leidžia išgirsti jo balsą praėjus beveik dviem šimtams metų“, – sako VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Istorinėje P. Smuglevičiaus salėje parengta paroda suteiks galimybę patyrinėti ir pačius senuosius dokumentus – eksponuojamas XV–XIX a. knygas ir rankraščius. Kartu jie supažindins su knygos, pasaulio, tarpkonfesinių polemikų, bažnytinės ir valstybinės teisės istorija. Seniausios spausdintos knygos – inkunabulai, išsiskiriantys estetiškai komponuojamu tekstu, meniškais inicialais ir graviūromis, leis pasigrožėti ankstyvosios spaudos estetika. O kai kuriose išlikę superekslibrisai primins, kad sena knyga – tai ne tik tekstas, bet materialus, laikui bėgant keliavęs, keitęsis ir skirtingų savininkų istorijas išsaugojęs kultūros objektas. Inkunabulai – tai knygos, išspausdintos iki šešioliktojo amžiaus pradžios, o superekslibrisas – savininko ženklas, paprastai išspaustas ar išmargintas ant knygos viršelio.

Parodos kuratoriai: Sondra Rankelienė, Paulius Bagočiūnas. Vizualiniai sprendimai: Julijus Balčikonis, Lina Dumbravaitė.

Parodos vieta: VU biblioteka, P. Smuglevičiaus salė (Universiteto g. 3, I a.)

Vilniaus universiteto biblioteka yra viena seniausių Lietuvos bibliotekų, įsikūrusi Vilniaus universiteto ansamblyje Senamiestyje. Daugiau informacijos rasite bibliotekos svetainėje: mb.vu.lt.

Atidarymas: 2026 m. spalio 15 d. 16 val. Renginys nemokamas, dalyvauti kviečiami visi norintys.

Paroda veiks iki 2027 m. vasario 19 d. Lankymo laikas: pirmadieniais–ketvirtadieniais nuo 9:00 iki 17:00; penktadieniais nuo 9:00 iki 15:45.

Viktorija Vaičiukynienė – žurnalistė, rašanti apie Vilniaus kasdienybę per maistą, turgus, kavines ir mažuosius verslus. Ji tiki, kad miestą geriausiai pažinsi ne muziejuje, o prie prekystalio, kavinės baro ar šeimos virtuvėje.Istorija:Viktorija gimė 1985 m. Alytuje, o į Vilnių atvyko aštuoniolikos, studijuoti. Pirmą savaitę ji pasiklydo Senamiestyje ir atsidūrė Halės turguje, kur senyva pardavėja jai paaiškino, kaip atskirti tikrą kaimišką sūrį nuo pirktinio. Tas pokalbis, pasak jos, buvo pirmasis interviu, nors tada ji dar nežinojo, kad taps žurnaliste.Vilniaus universitete studijavo lituanistiką, o studijų metais dirbo padavėja keliose Senamiesčio kavinėse. Ten pamatė miestą iš kitos pusės: kaip keičiasi lankytojai, kaip užsidaro ir atsidaro vietos, kaip savininkai kovoja dėl išlikimo. Pirmuosius tekstus rašė tinklaraštyje apie Vilniaus kavines, kurį skaitė vos keli šimtai žmonių, kol vieno žurnalo redaktorė pasiūlė jai nuolatinę skiltį.Per tuos metus Viktorija tapo viena labiausiai atpažįstamų sostinės gyvenimo būdo žurnalisčių. Jos neįdomūs brangių restoranų reitingai; ji rašo apie šeimų valdomas valgyklėles, turgaus prekeivius, imigrantų atidarytas virtuves ir vietas, kurios gyvuoja dešimtmečius be jokios reklamos. Pastaraisiais metais daug rašo apie tai, kaip naujieji vilniečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Indijos ar Sakartvelo keičia miesto skonį.Pavardę Vaičiukynienė ji gavo ištekėjusi, bet redakcijose ją vis dar kartais vadina tiesiog „Viktorija iš Halės“.Temos, kurioms ji ištikima:Vilniaus turgūs ir jų žmonės (Halės, Kalvarijų, Gariūnų) šeimos verslai, kavinės ir valgyklos, kurios išgyvena dešimtmečius migracija ir naujosios miesto virtuvės maisto istorija: ką vilniečiai valgė prieš šimtą metų ir ką valgo dabarAsmeniškai: Viktorija gyvena Naujamiestyje su vyru ir dukra, šeštadienio rytus leidžia Kalvarijų turguje, o jos virtuvėje yra lentyna su daugiau nei šimtu senų lietuviškų receptų knygų, supirktų antikvariatuose.