2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Siūlyk vardą naujam tiltui: Vilnius laukia gyventojų idėjų

Siūlyk vardą naujam tiltui: Vilnius laukia gyventojų idėjų
Asociatyvi nuotrauka „Siūlyk vardą naujam tiltui: Vilnius laukia gyventojų idėjų“ (Ranjeet Chauhan / Pexels)

Naujo pėsčiųjų ir dviračių tilto per Nerį statybos Vilniuje pasiekė svarbų etapą – baigta montuoti pagrindinė medinė perdangos konstrukcija, o visus statybos darbus planuojama užbaigti iki šių metų pabaigos. Artėjant statybų pabaigai, Vilniaus miesto savivaldybė kviečia vilniečius pasiūlyti vardą A. Goštauto ir Upės gatves sujungsiančiam tiltui. Savo idėją svetainėje isrinkvarda.lt gali pateikti kiekvienas norintis.

Diskusijos, kaip galėtų vadintis naujasis tiltas, viešojoje erdvėje prasidėjo dar anksčiau. Tilto architektai jam buvo pasiūlę Alberto vardą, siejamą su A. Goštauto gatve, o vėliau aktyvistų grupė iškėlė idėją tiltui suteikti moterišką vardą – pavadinti jį mokslininkės Marijos Gimbutienės garbei.

Pasak Vilniaus miesto mero Valdo Benkunsko, gyventojų įtraukimas, atvirumas ir skaidrumas padės išrinkti tinkamiausią vardą šiam išskirtiniam tiltui.

„Šis tiltas ypatingas dėl kelių priežasčių – tai pirmasis naujai statomas tiltas Vilniuje po daugiau nei dviejų dešimtmečių ir vos trečiasis mieste, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams. Išskirtinė bus ir jo architektūra – medinis arkinis tiltas taps nauju ryškiu miesto akcentu. Todėl kviečiu aktyviai dalyvauti šio išskirtinio tilto vardo rinkimuose“, – sako meras.
Vardų pasiūlymų laukiama iki spalio 16 dienos

Gyventojai savo pasiūlymus tilto pavadinimui gali teikti svetainėje isrinkvarda.lt iki spalio 16 dienos. Galima siūlyti vieną ar kelis variantus ir, norint, trumpai paaiškinti, kodėl būtent toks vardas tiktų naujajam tiltui.

Siūlomas pavadinimas turėtų atspindėti tilto prasmę, vietos kontekstą ar išskirtinumą ir prisidėti prie Vilniaus tapatybės stiprinimo. Siūlomi vardai turi būti lietuvių kalba, sudaryti iš ne daugiau kaip dviejų žodžių, atitikti bendrinės lietuvių kalbos ir moralės normas. Pavadinimai negali būti necenzūriniai, dviprasmiški, skatinti neapykantą ar be sutikimo dubliuoti registruotų prekių ženklų bei juridinių asmenų pavadinimų.

Pasibaigus pasiūlymų teikimui, dažniausiai gyventojų siūlytus variantus įvertins Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija. Jos atrinktą pavadinimą turės patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės taryba.
Naujas tiltas – svarbi jungtis darniam judumui

Tiltą statanti UAB „Tilsta“ per vasarą surinko ir sumontavo apie 180 įvairių matmenų medinių detalių. Kai kurių elementų dydis tikrai įspūdingas – pavyzdžiui, ilgiausia tilto sija siekė net 39 metrus, jos aukštis – 1,4 metro, o plotis – 0,4 metro. Sunkiausias montuojamas medinis elementas svėrė apie 20 tonų. Toliau bus įrengiama plieninė pakloto plokštė, turėklai ir apšvietimas, tvarkomos tilto prieigos, takai bei krantinės infrastruktūra.

A. Goštauto ir Upės gatves sujungsiantis pėsčiųjų ir dviračių tiltas sukurs naują svarbią jungtį tarp abiejų Neries krantų. Jis pagerins susisiekimą iš vakarinių sostinės rajonų – Žvėryno, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių ir Pilaitės – centro bei Senamiesčio kryptimi. Naujas tiltas padės toliau plėtotis tiek Neries krantinėms, tiek Gedimino prospektui – susikurs nauji pėsčiųjų srautai, vystysis komercinės veiklos.

Šiuo metu pėsčiųjų naudojami Geležinio Vilko ir Žvėryno tiltai nėra patogūs. Geležinio Vilko tilto pėsčiųjų takas vos 1,2 m pločio, be to, čia pėsčiuosius lydi intensyvus automobilių eismas (apie 7350 transp. pr./piko val.), sukeliantis triukšmą ir oro taršą. Žvėryno tiltas kiek erdvesnis, tačiau reali laisva erdvė pėstiesiems tesiekia 0,5–1 m, kai normatyvas turėtų būti bent 1,5 m. Dar prastesnė situacija – mikrojudumo priemonių naudotojams. Dviratininkams, paspirtukams ar kitiems mikrojudumo dalyviams reikalinga bent 2,5 m pločio juosta dvikrypčiam eismui, o esami tiltai tokios erdvės nesuteikia.

Rengiant Vilniaus darnaus judumo planą, buvo prognozuojama, kad naujas tiltas taps viena svarbiausių jungčių, siekiant tikslo, jog 7,5 proc. visų kelionių mieste vyktų mikromobilumo priemonėmis. Tiltas bus svarbus ir šalia Seimo planuojamo Vilniaus kongresų centro pasiekiamumui.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.