Vaikštant Vilniaus senamiesčiu retai pagalvoji, kad tie patys akmenys grįsti kiemeliai, tos pačios siauros gatvelės ir barokinės bažnyčios kadaise buvo virtę Paryžiumi, Maskva ar net katastrofos apimtu Pripjatu. Vilnius jau seniai nebe tik Lietuvos sostinė – tai vienas patogiausių ir pigiausių Europos filmavimo aikštelių, kurį prodiuseriai iš Holivudo ir Londono atranda vis dažniau. Ir tai nėra atsitiktinumas.
Kodėl būtent Vilnius, o ne, tarkim, Praha
Atsakymas gana paprastas – architektūrinis mišinys. Mieste vienoje gatvėje gali stovėti gotikinė bažnyčia, šalia jos – sovietinis blokinis namas, o už kampo – renesansinis kiemelis. Tokia įvairovė leidžia vienoje vietoje sukurti visai skirtingas epochas ir šalis, nereikia keliauti per kelias valstybes. Pridėkime prie to mokestines lengvatas filmų gamybai (Lietuva grąžina iki 30 proc. vietoje išleistų lėšų), gana žemas paslaugų kainas ir patyrusią techninę komandą, kuri jau ne pirmą kartą priima tarptautines ekipažas. Tiesiog aritmetika – kodėl mokėti daugiau ten, kur galima pasiekti tą patį vizualinį efektą pigiau.
Be to, Vilniuje beveik nėra „per daug modernaus” fono – nėra dangoraižių miškų, neonų perteklius, kuris trukdytų kurti istorinę atmosferą. Tai auksas režisieriams, filmuojantiems apie XX amžiaus vidurį ar net XIX šimtmetį.
Kai Vilnius tapo Černobyliu
Ko gero, garsiausias pavyzdys – HBO serialas apie Černobylio katastrofą. Didžioji dalis scenų filmuota ne Ukrainoje, o Lietuvoje – Vilniuje ir Visagine, prie Ignalinos atominės elektrinės, kuri konstrukciniu požiūriu labai panaši į Černobylio elektrinę. Miesto gyventojai, kurie tuo metu vaikščiojo pro Antakalnį ar Fabijoniškes, dažnai su nuostaba stebėdavo sovietinę techniką, uniformuotus statistus ir laikinai atkurtą 1986-ųjų atmosferą.
Įdomu tai, kad kai kurios gatvės filmavimo metu buvo taip meistriškai perdirbtos, jog vietiniai patys sunkiai atpažindavo savo kiemus. Tai geras įrodymas, kaip stipriai gali pasikeisti erdvės vaizdas su tinkamu dekoracijų ir šviesos deriniu – patarimas fotografams ir mėgėjams kurti savo projektus: nereikia daug, kad pažįstama gatvė atrodytų kaip visai kita vieta, tereikia pakeisti detales, o ne visą foną.
Senamiestis kaip Europos dublerė
Vilniaus senamiestis, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, filmuose dažnai vaidina ne save, o kitus miestus. Filmuojant istorines dramas apie Vakarų Europą, kūrėjai neretai renkasi būtent Vilnių – jo gatvelės primena tiek Paryžių, tiek Prahą, tiek net kai kurias Vokietijos vietas. Britų televizijos projektai, kuriančius istorines juostas apie XIX amžiaus Europą, ne kartą rinkosi Lietuvos sostinę kaip foną karo ar diplomatinėms scenoms.
Jei norite pats surasti tokias vietas, verta pasivaikščioti Bernardinų sodo apylinkėse, Literatų gatvėje ar Užupyje – šie rajonai turi tą „neutralų europietišką” žavesį, kuris tinka beveik bet kokiai istorinei epochai. Fotografams ir keliautojams patarimas – ateikite anksti rytą, kol dar nėra turistų minios, tada net telefono kamera pagaus tą pačią atmosferą, kurią mato filmų kūrėjai.
Lukiškių kalėjimas – tikra žvaigždė be aktorinio talento
Sunku patikėti, bet buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius tapo viena populiariausių filmavimo vietų visoje Rytų Europoje. Niūrūs koridoriai, tikros kameros, storos sienos – visa tai suteikia autentiškumo, kurio dekoracijose tiesiog neįmanoma sukurti. Būtent čia filmuota ne viena Černobylio serialo scena, taip pat keletas kitų tarptautinių projektų, kuriuose reikėjo sovietinio kalėjimo ar apklausos kambario atmosferos.
Šiandien Lukiškės nebe tik filmavimo aikštelė – ten vyksta ekskursijos, koncertai, meno instaliacijos. Jei norite pamatyti vietą savo akimis, patariu iš anksto pasitikrinti renginių kalendorių, nes durys atviros ne kiekvieną dieną, o vieta populiari tiek tarp turistų, tiek tarp vietinių, ieškančių netradicinio pasivaikščiojimo.
Ne tik Holivudas – lietuviško kino pėdsakai
Nepamirškime, kad Vilnius yra ir savo kino istorijos scena. Pagal Ričardo Gavelio kultinį romaną sukurtas filmas „Vilniaus pokeris” vaizduoja būtent sostinės tarpukario ir sovietmečio dvasią, o veiksmas vyksta atpažįstamose senamiesčio vietose. Lietuviški režisieriai dažnai renkasi tuos pačius kiemelius, kuriuose vėliau filmuoja ir tarptautinės komandos – tiesiog todėl, kad tos vietos turi tikrą charakterį, kurio nenupieš jokia kompiuterinė grafika.
Verta paminėti ir tai, kad nemažai reklaminių klipų bei muzikinių vaizdo klipų būtent Vilniuje ieško „senos Europos” fono – tai irgi savotiška filmavimo pramonės dalis, apie kurią mažiau kalbama, bet kuri miestui neša nemažai pajamų ir žinomumo.
Praktiniai patarimai, jei norite pamatyti filmavimo vietas patys
Jeigu jus sudomino idėja apsilankyti tose pačiose vietose, kur stovėjo kameros, štai keletas konkrečių patarimų:
- Vilniaus turizmo informacijos centrai kartais organizuoja teminius maršrutus, skirtus būtent filmavimo vietoms – verta pasiteirauti prieš atvykstant.
- Antakalnio ir Žvėryno rajonai dažnai naudojami sovietinės epochos scenoms – ten išlikę autentiški blokiniai namai ir gatvės be modernios reklamos.
- Užupis ir senamiesčio kiemeliai geriausiai atrodo ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, kai šviesa minkšta, o turistų mažiau.
- Jei planuojate patys filmuoti ar fotografuoti komerciniais tikslais viešose vietose, pasitikrinkite, ar reikalingas leidimas – savivaldybė turi aiškią tvarką dėl profesionalios filmavimo įrangos naudojimo viešoje erdvėje.
- Lukiškių aikštės ir buvusio kalėjimo teritorija verta atskiro vizito – bet patikrinkite darbo valandas iš anksto, nes tvarkaraštis keičiasi priklausomai nuo renginių.
Vietoj pabaigos – kodėl verta žiūrėti į miestą kitomis akimis
Vilnius įrodo, kad nereikia būti Paryžiumi ar Londonu, kad taptum tarptautinio kino dalimi – užtenka turėti autentiškumą, kurio negalima nusipirkti ar sukurti kompiuteryje. Kitą kartą, kai vaikščiosite senamiesčio gatvelėmis ar pravažiuosite pro sovietinį mikrorajoną, pabandykite pažiūrėti į tai ne kaip į kasdienybę, o kaip į potencialią filmo dekoraciją. Galbūt kažkur netoliese jau stovi kamera, o gal ta pati gatvė ateityje taps kito garsaus serialo fonu. Miestas turi ką pasiūlyti ne tik gyventojams, bet ir tiems, kurie ieško istorijos, faktūros ir tikros, nesurežisuotos atmosferos – o tai, ko gero, ir yra vertingiausia, ką gali pasiūlyti bet koks filmavimo aikštelė.
