Vilnius dažnai pristatomas kaip katalikiškos architektūros miestas – barokinės bažnyčios, gotikinis Šv. Onos fasadas, Aušros Vartai. Tačiau pavaikščiojus senamiesčio gatvelėmis šiek tiek atidžiau, staiga pastebi kažką kitokio: auksinius kupolus, kryžius su papildoma skersine juostele, ikonas languose. Tai stačiatikių cerkvės, kurių Vilniuje – nemažai, ir kurios pasakoja visai kitą miesto istorijos pusę. Ši tema dažnai lieka nuošalyje turistiniuose gidžiuose, o veltui – čia slypi vienas įdomiausių sostinės sluoksnių.
Kodėl Vilniuje tiek daug cerkvių
Kad suprastum, iš kur Vilniuje atsirado tiek stačiatikių šventovių, reikia prisiminti, kad miestas šimtmečius buvo daugiatautis ir daugiakonfesinis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais čia gyveno ne tik lietuviai ir lenkai, bet ir gausi rusėnų (dabartinių baltarusių bei ukrainiečių protėvių) bendruomenė, kuri išpažino stačiatikybę dar gerokai anksčiau, nei Vilnius apskritai tapo krikščioniškas lotyniškąja prasme.
Vėliau, carinės Rusijos okupacijos metais (XIX a. – XX a. pradžioje), stačiatikybė buvo aktyviai skatinama valdžios, statomos naujos cerkvės, kartais net katalikiškų bažnyčių vietoje ar šalia jų – tai buvo dalis rusifikacijos politikos. Taigi Vilniaus cerkvės – tai ne vienalytis reiškinys, o kelių skirtingų epochų palikimas, kuriame susipina ir senoji stačiatikių bendruomenė, ir vėlesnė imperinė architektūra.
Šv. Dvasios cerkvė – stačiatikių dvasinė širdis
Jei norite pamatyti tik vieną cerkvę Vilniuje, rinkitės šią. Šv. Dvasios cerkvė (Šventosios Dvasios stačiatikių vienuolynas), įsikūrusi Aušros Vartų gatvėje, yra svarbiausia miesto stačiatikių šventovė ir viena seniausių. Jos istorija siekia XVI amžių, o pati vieta laikoma ypatinga – čia saugomi trijų Vilniaus kankinių – Antano, Jono ir Eustachijaus – relikvijos, gulinčios stiklinėje karstoje bažnyčios viduryje.
Vidus stebina barokiniu ikonostasu, kuris yra vienas puošniausių visoje Lietuvoje. Auksuotos detalės, gausybė ikonų, sunkus smilkalų kvapas – atmosfera visai kitokia nei katalikiškose bažnyčiose. Jei pasitaikys būti šalia per pamaldas, verta stabtelėti ir paklausyti giedojimo – stačiatikių bažnytinis chorinis giedojimas skamba visiškai kitaip, be vargonų, tik balsais.
Patarimas: ateinant reikėtų apsirengti kukliai – moterims patartina turėti nešiotis skarelę galvai, nes prie įėjimo jų kartais net nebūna paruoštų. Fotografuoti pamaldų metu paprastai netinka, geriau tai daryti prieš arba po jų.
Švč. Dievo Motinos Ėmimo soboras Užupyje
Užupis dažniausiai asocijuojasi su menininkų respublika, kavinukėmis ir angelo skulptūra, tačiau čia pat, prie upės, stovi ir įspūdingas Pariškovo (arba Švč. Mergelės Marijos Ėmimo) soboras – vienas gražiausių stačiatikių statinių Lietuvoje. Jo istorija taip pat siekia viduramžius, nors dabartinis pastatas smarkiai perstatytas XIX amžiuje.
Šis soboras įdomus tuo, kad puikiai atspindi tą patį rusifikacijos laikotarpio stilių – masyvus, su būdingais „cibulinio“ tipo kupolais, kurie labiau primena Maskvos, o ne vietinę architektūrą. Vaikštant palei Vilnelę, kupolai matosi iš toli ir sukuria įspūdį, kad esi kur nors kitur, tik ne Lietuvoje.
Šv. Paraskevos cerkvė ir Puškino krikšto istorija
Nedidelė, bet istoriškai reikšminga Šv. Paraskevos (Piatnickaja) cerkvė stovi Didžiojoje gatvėje, pačiame senamiesčio centre. Ji žinoma dėl vienos konkrečios istorijos – būtent čia 1705 metais buvo pakrikštytas Abramas Hanibalas, garsiojo rusų poeto Aleksandro Puškino prosenelis, atvežtas iš Afrikos ir tapęs caro Petro I krikštasūniu. Šis faktas cerkvei suteikia savotišką simbolinę vertę rusakalbiams turistams, ir daugelis jų specialiai užsuka tik dėl šios priežasties.
Pati cerkvė nedidelė, kuklios išorės, tad lengva pro ją praeiti nepastebėjus – žinoma, jei nežinai, ko ieškoti. Verta stabtelėti bent akimirkai, ypač jei domina Vilniaus daugiakultūrė istorija plačiau, ne tik architektūra.
Mažiau žinomos, bet ne mažiau įdomios cerkvės
Be trijų minėtų, sostinėje yra ir kitų stačiatikių šventovių, kurios retai patenka į turistų maršrutus, bet verta apie jas žinoti:
- Šv. Mikalojaus cerkvė Didžiojoje gatvėje – viena seniausių stačiatikių bažnyčių Vilniuje, minima jau XIV amžiuje. Nedidelė, jauki, dažnai lieka šešėlyje šalia esančios katalikų bažnyčios.
- Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė Žvėryne – statyta XIX a. pabaigoje, gerokai naujesnė, tačiau architektūriškai labai vientisa, su tipiškais rusiškos cerkvinės architektūros bruožais.
- Marijos Magdalietės cerkvė senosiose Vilniaus kapinėse (Rasų) – mažiau žinoma, bet atmosfera ten ypatinga, ypač rudenį, kai aplink daug lapų ir tylos.
Šios vietos gerai tinka tiems, kas nori pamatyti Vilnių be minios turistų – dažniausiai ten ramu, tylu, ir galima ilgiau pasistovėti nesijaučiant, kad trukdai kam nors kitam.
Ką reikia žinoti prieš apsilankymą
Stačiatikių cerkvės turi savo etiketą, kuris šiek tiek skiriasi nuo katalikiškų bažnyčių įpročių, tad prieš einant verta žinoti kelis dalykus:
- Cerkvėse nėra suolų – žmonės dažniausiai stovi visos pamaldų metu, tad jei planuojate pasilikti ilgiau, verta apsvarstyti patogią avalynę.
- Moterims įprasta dengti galvą, o vyrams – priešingai, nusiimti kepures įėjus.
- Kryžiaus ženklinimasis stačiatikių tradicijoje eina kita tvarka nei katalikų – jei nesate stačiatikis, nebūtina bandyti kartoti, niekas to nesitiki iš svečio.
- Daugelis cerkvių atviros lankytojams ir ne pamaldų metu, dažniausiai ryte arba prieš vakaro pamaldas – geriausia tikslų laiką pasitikrinti vietoje arba paklausti prie įėjimo.
- Auka (paprastai maža moneta ar žvakelė) į specialią dėžutę laikoma mandagumo ženklu, nors niekas to nereikalauja.
Kelionė, kurią gali nueiti per pusdienį, bet prisiminsi ilgiau
Jei norite sudėlioti savo maršrutą, visos svarbiausios cerkvės telpa į vieną neskubų pasivaikščiojimą po senamiestį ir Užupį – nuo Aušros Vartų iki Vilnelės kranto galima nueiti per porą valandų, stabtelint prie kiekvienos šventovės bent penkiolikai minučių. Rekomenduoju pradėti nuo Šv. Dvasios cerkvės, tada patraukti Didžiosios gatve link Šv. Mikalojaus ir Šv. Paraskevos, o baigti Užupio sobore – taip logiškai judėsite iš vieno epochos sluoksnio į kitą, nuo viduramžių link imperinio laikotarpio.
Verta rinktis darbo dienos rytą arba ankstyvą popietę – savaitgaliais, ypač per didžiąsias šventes, cerkvėse gali būti daug žmonių, o atmosfera kiek kitokia, mažiau tinkama ramiam apžiūrėjimui. Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamiršta net vilniečiai: šios cerkvės nėra muziejai su bilietais ir ekskursijomis – tai gyvos bendruomenės, kuriose kasdien vyksta pamaldos. Todėl lankytis reikėtų su tam tikra pagarba, o ne tik kaip į dar vieną tašką turistiniame žemėlapyje. Būtent toks požiūris, manau, ir leidžia iš tiesų pajusti, kodėl Vilnius yra toks sudėtingas ir įdomus miestas – čia kelios skirtingos tradicijos gyvena greta, dažnai net nepastebimai vienos kitoms, jau kelis šimtmečius.
