Art nouveau Vilniuje: jugendstilio pastatai

Vaikštant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ar Naujamiesčio kvartalais, kartais akis užkliūva už kažko keisto – pastato, kuris nei visai barokinis, nei klasikinis, bet turi kažkokį kitokį, banguotą, augališką charakterį. Tai jugendstilis, arba art nouveau, stilius, kuris Vilniuje gyvavo trumpai, bet paliko gana ryškų pėdsaką. Jei domitės architektūra arba tiesiog mėgstate ieškoti detalių fasaduose, šis stilius Vilniuje – tikras atradimas, kurio dauguma praeivių net nepastebi.

Kas per stilius ir kodėl jis pasirodė būtent čia

Jugendstilis Europoje suklestėjo apie 1890–1910 metus, kaip reakcija į sausą, pernelyg racionalų XIX amžiaus istorizmą. Architektai norėjo grįžti prie gamtos formų – vingiuotų linijų, gėlių motyvų, asimetrijos. Vokietijoje tai vadino Jugendstil, Prancūzijoje – art nouveau, Austrijoje – Secesija. Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Rusijos imperijai, stilius atkeliavo su tam tikru vėlavimu ir persipynė su vietiniais poreikiais bei skoniais.

Miestas tuo metu sparčiai augo – atsirado naujų gyvenamųjų kvartalų, ypač Naujamiestyje ir Žvėryne, kur pinigingi pirkliai bei valdininkai statėsi namus. Jie norėjo, kad namas atrodytų madingai, europietiškai, bet kartu nebūtų per daug ekstravagantiškas – todėl Vilniaus jugendstilis dažnai švelnesnis, santūresnis nei, tarkim, Rygoje ar Vienoje. Ryga, beje, tapo tikru jugendstilio sostinės pavyzdžiu, ir dažnai Vilniaus pastatai lyginami su ja – nors mūsų mieste stilius pasireiškė kukliau, bet ne mažiau įdomiai.

Naujamiestis – rajonas, kuriame verta vaikščioti lėtai

Jei norite pamatyti daugiausiai jugendstilio per vieną pasivaikščiojimą, eikite į Naujamiestį. Šis rajonas XX amžiaus pradžioje buvo tikras statybų bumas, ir daug namų savininkų rinkosi būtent šį madingą stilių. Verta pasivaikščioti Vokiečių gatve, Gedimino prospektu bei gretimomis gatvelėmis – ten fasaduose pamatysite banguotus karnizus, augalinius ornamentus virš langų, asimetriškus balkonus.

Gedimino prospektas, kadaise vadintas šv. Jurgio prospektu, iš esmės formavosi kaip reprezentacinė miesto gatvė, tad ten statyti namai turėjo atrodyti solidžiai. Dauguma pastatų čia eklektiški, bet kai kuriuose fasaduose jugendstilio įtaka labai aiškiai matoma – ypač viršutiniuose aukštuose, kur architektai leisdavosi į didesnius eksperimentus, nes žemesni aukštai turėjo atrodyti reprezentatyviau ir klasikiškiau.

Praktinis patarimas: einant šia gatve, nepamirškite pakelti galvos. Daugelis įdomiausių detalių – augaliniai ornamentai, moteriškų veidų motyvai, geometrinės vitražų formos – yra virš trečio ar ketvirto aukšto, ir jas lengva praleisti, jei žiūrite tik į vitrinas.

Žvėrynas: medinis jugendstilis, kurio niekas nesitiki

Dauguma žmonių jugendstilį įsivaizduoja kaip mūrinį, akmeninį stilių su gipso lipdiniais. Bet Vilniuje yra ir kitokia versija – medinė. Žvėryno rajone, kuris XX amžiaus pradžioje buvo dačų ir vasarnamių zona, gausu medinių namų su art nouveau elementais: banguotais langų rėmais, dekoratyviais frontonais, augaliniais motyvais medžio raižiniuose.

Šis rajonas man asmeniškai atrodo net įdomesnis nei centrinis Naujamiestis, nes čia jugendstilis susilieja su vietine medinės architektūros tradicija ir gaunasi kažkas savito, ko kitur Lietuvoje nerasite. Pasivaikščiokite Vėtrungės, Sierakausko ar Rinktinės gatvėmis – ten vis dar stovi nemažai tokių namų, nors, deja, kai kurie apleisti arba jau perstatyti.

Jei mėgstate fotografuoti, geriausias laikas – rytas arba vėlyva popietė, kai šviesa krinta įstrižai ir išryškina medžio raižinių reljefą. Vidudienį saulė būna per aukštai ir detalės tiesiog „išsilygina”.

Ką iš tikrųjų verta pastebėti fasaduose

Kad nepasiklystumėte tarp dešimčių senų pastatų ir nesugalvotumėte jugendstilio ten, kur jo nėra, štai keli požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

• Banguotos, tekančios linijos – langų rėmai, karnizai ir balkonų turėklai dažnai neturi aiškių kampų, jie tarsi teka.
• Augaliniai ir gėlių motyvai – lelijos, saulėgrąžos, vynuogių lapai, dažnai stilizuoti, o ne realistiški.
• Asimetrija – priešingai nei klasicizme, jugendstilio fasadai retai būna simetriški, langai ir durys gali būti skirtingo dydžio ar formos skirtingose pusėse.
• Kaukės ir moteriški veidai – dažnas motyvas virš įėjimų arba languose, dažniausiai su ilgais plaukais, kurie virsta ornamentu.
• Kalvio darbo detalės – tvorelės, laiptų turėklai, balkonų grotelės su vingiuotais raštais, kurie labai skiriasi nuo klasikinių geometrinių raštų.

Kai kartą pastebite šias detales, jas ima matyti visur – ir tada Vilniaus vaikščiojimas tampa visai kitokia patirtis, nei tiesiog žingsniavimas iš taško A į tašką B.

Mažiau žinomos vietos, kurias praleidžia turistai

Be akivaizdžių centrinių gatvių, jugendstilio pėdsakų yra ir vietose, kurias dažnas turistas praleidžia. Verta pažvelgti į kai kuriuos pastatus Antakalnyje, arčiau senų dvarų teritorijų, taip pat pavienius namus Šnipiškėse, kurie stovi tarp sovietinių daugiabučių tarsi laiko kapsulės. Tokie namai dažnai būna prasčiau prižiūrimi, nes neturi to statuso, kokį turi centre esantys objektai, bet būtent todėl jie atrodo autentiškiau – nenugludinti, su patina, kuri pasakoja apie tikrą laiko tėkmę.

Taip pat rekomenduočiau apsilankyti senosiose miesto kapinėse – Rasų kapinėse yra keletas antkapinių paminklų, kurie stilistiškai artimi jugendstiliui, su banguotais kryžiais ir augaliniais ornamentais. Tai nėra pastatas, bet vis tiek įdomus stiliaus pasireiškimas kitokioje formoje.

Kaip planuoti savo jugendstilio maršrutą

Jei norite viską apžiūrėti neskubėdami, geriausia dalinti į du atskirus pasivaikščiojimus. Pirmą dieną skirkite Naujamiesčiui – pradėkite nuo Gedimino prospekto, pasukite į Vokiečių gatvę, o tada palengva traukite link J. Basanavičiaus gatvės, kur taip pat yra keletas ryškių pavyzdžių. Šis maršrutas užtruks apie dvi tris valandas, jei stabdysite fotografuoti ir įdėmiai apžiūrinėsite fasadus.

Antrą dieną skirkite Žvėrynui. Ten geriausia atvykti troleibusu ar tiesiog pereiti tiltu per Nerį nuo senamiesčio pusės – pats žygis per tiltą jau savaime malonus, o tada leiskitės į ramias gatveles, kur mašinų mažai ir galima vaikščioti be skubėjimo.

Praktinis patarimas tiems, kas nori daugiau informacijos vietoje: kai kurie pastatai turi informacinius stendus su QR kodais, vedančiais į trumpą istoriją apie namą ir jo architektą. Tai gera vieta pradėti, jei norite sužinoti konkrečius faktus, o ne tik apžiūrėti iš išorės.

Vietoj apibendrinimo – kelios mintys tiems, kas ruošiasi savo pačių atradimams

Jugendstilis Vilniuje niekada nebuvo dominuojantis stilius – jis atsirado trumpam, tarp istorizmo ir vėlesnio modernizmo, ir dėl to jo pavyzdžių nėra tiek daug, kiek, tarkim, klasicizmo ar baroko. Bet būtent dėl tos retumo kiekvienas rastas pastatas atrodo kaip maža dovana. Nereikia specialaus bilieto ar ekskursijos su gidu – užtenka lėto žingsnio, pakeltos galvos ir noro pastebėti tai, kas kitiems praeina pro akis.

Jei ruošiatės savo maršrutui, pasiimkite fotoaparatą ar telefoną su geru objektyvu, apsiaukite patogia avalyne, nes daugiausiai laiko praleisite stovėdami ir žiūrėdami aukštyn, o ne skubėdami iš taško į tašką. Ir svarbiausia – neapsiribokite vien tik populiariausiomis gatvėmis. Kartais patys įdomiausi radiniai slepiasi šalutinėse gatvelėse, kur niekas nesitiki nieko ypatingo aptikti. Vilnius mėgsta staigmenas tiems, kas nebijo pasiklysti.