Kiekvieną žiemą, kai dienos trumpėja ir tamsa Vilniuje krenta jau apie ketvirtą valandą popiet, miestas randa būdą, kaip iš to padaryti privalumą, o ne bausmę. Šviesos festivalis – tai tas laikas, kai senamiesčio fasadai, bažnyčių sienos ir net visai netikėtos vietos virsta ekranais didžiuliams meno kūriniams. Jei dar niekada nebuvote nuėję pasižiūrėti, arba buvote, bet norite šįkart viską padaryti protingiau – šis tekstas kaip tik jums.
Kai sostinė tampa didžiausia galerija po atviru dangumu
Idėja paprasta, bet įgyvendinimas kasmet vis įspūdingesnis: menininkai iš viso pasaulio – Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, kartais net Azijos šalių – kuria šviesos instaliacijas specialiai pritaikytas konkrečiam pastatui ar erdvei. Tai nėra tiesiog spalvoti prožektoriai, nukreipti į sieną. Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, dažnai susijusią su tuo pastatu, jo praeitimi ar net su miesto aktualijomis. Vienais metais projekcija ant katedros pasakojo apie laiką, kitais – bažnyčios siena virto vandenynu, banguojančiu tarsi gyvas organizmas.
Svarbiausia, ką reikia suprasti prieš einant – tai ne paroda, kur viskas sustatyta patogiai vienoje salėje. Instaliacijos išsibarsčiusios po visą senamiestį, o kartais ir toliau, tad reikės vaikščioti, ir gerokai.
Kada tiksliai vykti ir kaip nepavėluoti
Festivalis paprastai vyksta lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje, keturias-penkias dienas iš eilės, kai jau spėjo sutemti anksti, bet dar nėra tikros žiemos speigo. Tikslias datas kasmet skelbia miesto turizmo informacijos centras ir organizatoriai savo socialiniuose tinkluose – verta pasitikrinti likus mėnesiui, nes datos šiek tiek kilnojasi priklausomai nuo savaitės dienų.
Instaliacijos paprastai įsijungia apie 17-18 valandą ir veikia iki vėlumos, dažnai iki vidurnakčio. Patarimas, kurio dauguma nepaiso: nesistenkite atvykti pačiu pirmuoju vakaru arba paskutiniu penktadieniu ar šeštadieniu. Tada žmonių tiek daug, kad prieš kai kurias populiariausias instaliacijas tenka stovėti eilėje tarsi prie koncerto scenos. Geriausias laikas – darbo dienos vakaras, antradienis ar trečiadienis, kai minios kur kas mažesnės, o nuotraukos išeina be dešimčių praeivių galvų kadre.
Maršrutas, kuris tikrai vertas laiko
Organizatoriai kasmet paskelbia žemėlapį su visomis instaliacijų vietomis – jį verta atsisiųsti telefone dar prieš išeinant iš namų, nes internetas senamiestyje kartais krenta dėl žmonių gausos. Tradiciškai maršrutas driekiasi nuo Katedros aikštės per Pilies gatvę, Rotušės aikštę, iki Aušros Vartų ir dažnai užsuka į Užupį.
Jei norite pamatyti viską be didelio chaoso, siūlau tokią logiką:
- Pradėkite nuo Katedros aikštės – čia paprastai būna vienos iš stipriausių instaliacijų, nes pati katedra kaip drobė yra tiesiog dovana menininkams.
- Pasukite Pilies gatve link Rotušės – čia visada gausu žmonių, bet ir pačių instaliacijų daugiausiai, tad tempas natūraliai sulėtėja.
- Nuo Rotušės aikštės pasukite link Aušros Vartų – ši atkarpa dažnai apleidžiama turistų, todėl ramiau ir galima ramiai pasimėgauti.
- Užupis – jei laikas ir jėgos leidžia, verta nueiti, nes ten instaliacijos dažnai būna kitokio pobūdžio, mažiau turistinės, daugiau eksperimentinės.
Visas maršrutas užtrunka apie dvi su puse – tris valandas, jei nesiskubinama ir stabtelima prie kiekvieno objekto. Su vaikais ar senjorais skaičiuokite dar valandą papildomai.
Ką apsivilkti, kad tikrai nesušaltumėte
Čia dalykas, apie kurį dažnai pamiršta net patys vilniečiai. Vaikščiojimas lauke tris valandas lapkričio-gruodžio vakarą reiškia, kad kojos ir rankos sušals pirmos, nesvarbu, kokia striukė apsivilkta. Rekomenduočiau:
- Avalynę su storu padu, geriausiai batus, o ne kedus – šaltis kyla nuo grindinio, ir tai jaučiasi greičiau, nei atrodo.
- Termo apatinius, ypač jei planuojate stovėti ilgai fotografuodami – judėjimas šildo, o stovėjimas ne.
- Pirštines, kurios leidžia liesti telefono ekraną – dabar tokių pilna parduotuvėse, ir tai išgelbės nervus, kai norėsis nufotografuoti, o pirštai bus sustingę.
- Termosą su karštu vandeniu ar arbata rankinėje – skamba senamadiškai, bet veikia geriau nei bet kokia striukė.
Fotografavimo gudrybės, kurios tikrai padeda
Šviesos instaliacijas fotografuoti telefonu galima, bet reikia keleto trikų, kad nuotraukos neišeitų suliejusios ir triukšmingos. Pirma – išjunkite blykstę, ji sugadins viską, nes šviesos festivalis kaip tik ir remiasi natūralia projekcijos šviesa. Antra – jei telefonas turi naktinį režimą ar profesionalų nustatymą, naudokite jį, tik būtinai laikykite telefoną kuo stabiliau, geriausiai atsiremdami į stulpą ar sieną, nes ilgesnė ekspozicija reikalauja rankų stabilumo.
Fotoaparato mėgėjams patarimas – trikojis čia beveik būtinybė, nes minios tarp instaliacijų tokios tirštos, kad be trikojo tiesiog nepavyks stovėti vienoje vietoje pakankamai ilgai švarioms nuotraukoms. Ir dar – nepamirškite tiesiog pastovėti ir pažiūrėti akimis, o ne vien per ekraną. Dažnas dalykas – žmonės taip susikoncentruoja fotografuodami, kad iš tikrųjų nepamato, kas vyksta priešais juos.
Kur sušilti ir pavalgyti tarp instaliacijų
Senamiestyje šiuo metu kavinės ir restoranai tiesiog laukia šio antplūdžio, tad rasti vietą sušilti nesudėtinga, bet verta žinoti kelias mažiau turistines vietas. Pilies gatvės kavinukės būna perpildytos, todėl jei norisi tikrai atsisėsti ir atsipalaiduoti, pasukite į mažesnes gatveles link Šv. Mykolo ar Bernardinų – ten mažiau žmonių, o karštas vynas ar sriuba kainuoja panašiai, tik be eilės.
Kalėdinis miestelis Katedros aikštėje festivalio metu dažniausiai jau veikia, tad karštas vynas, spurgos ir kiti skanėstai po ranka be didelio vargo. Tik nepamirškite – šiltuose lauko puodeliuose vynas atvėsta greičiau nei atrodo, tad gerkite palaipsniui, o ne laikykite rankose visą maršrutą.
Vietos, apie kurias mažai kas žino
Didžioji dauguma lankytojų sukasi ties centrinėmis aikštėmis, tačiau kasmet kelios instaliacijos slepiasi kur kas toliau – uždaruose kiemeliuose, prie mažiau žinomų bažnyčių ar net Neries pakrantėje. Verta pasidomėti oficialiu žemėlapiu ir specialiai užsukti į vietas, kurios nesivadina „pagrindinėmis“ – ten dažniausiai nebūna eilių, o instaliacijos ne mažiau įspūdingos, tiesiog rečiau fotografuojamos ir todėl mažiau žinomos socialiniuose tinkluose.
Jei norite tikrai netikėto kampo, pasivaikščiokite palei Nerį vakare festivalio metu – kai kurie objektai atsispindi vandenyje, ir vaizdas tuomet visiškai kitoks nei fotografijose iš senamiesčio gatvių.
Vietoj taško – kaip vieną vakarą paversti tikru miesto pažinimu
Šviesos festivalis – tai proga, kurios vilniečiai kartais nepakankamai vertina, nes „na, čia juk kasmet“. Bet iš tikrųjų kiekvienais metais pasikeičia beveik viskas – kiti menininkai, kitos idėjos, kitos vietos. Tas pats pastatas per skirtingus metus gali atrodyti visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kas ir ką jam „uždėjo“.
Jei norite patarimo vienu sakiniu – nesistenkite aplankyti visko per vieną vakarą, jei tikrai norite pajusti atmosferą, o ne vien pažymėti punktus sąraše. Geriau pasirinkti dvi tris pagrindines instaliacijas, prie jų pastovėti ilgiau, pastebėti detales, kurios pirmu žvilgsniu praslysta pro akis. O likusią miesto dalį galima palikti kitam vakarui arba tiesiog netikėtam pasivaikščiojimui be jokio plano – kartais būtent tada ir atrandi tas mažas, niekur neafišuotas šviesos dėžutes kieme, kurios pasilieka atmintyje ilgiausiai.
