Vaikščiojant Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, anksčiau ar vėliau akis užkliūva už parduotuvės vitrinos su gražiomis stiklo ąsotėlėmis, kuriose švyti gintaro spalvos skystis. Tai midus – gėrimas, kurio istorija Lietuvoje siekia bent kelis šimtmečius, o gal ir daugiau. Kai kurie istorikai sako, kad midus buvo geriamas jau bitininkystės aukso amžiuje, dar prieš krikštą, per pagoniškas apeigas. Šiandien jis pamažu grįžta į madą – ne kaip muziejinis eksponatas, o kaip visai gyvas, geriamas ir mėgstamas gėrimas.
Kodėl midus – ne šiaip alkoholis
Daug kas midų sumaišo su medaus likeriu ar saldžiu vynu, bet tai netiksliai. Tikras midus gaminamas fermentuojant medų su vandeniu, kartais pridedant vaisių, uogų ar prieskonių. Procesas primena vyno gamybą, tik vietoj vynuogių sulčių – medus. Fermentacija gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų, priklausomai nuo to, kokį midų norima gauti – jauną ir lengvą ar sendintą, sodrų.
Lietuviškas midus turi savo tradiciją, kuri skiriasi nuo, tarkim, skandinaviško ar amerikietiško meado. Pas mus dažniau naudojami vietiniai medaus rūšys – liepų, grikių, daugiažiedis – ir tai suteikia gėrimui labai specifinį, sunkiai su kuo nors kitu supainiojamą skonį.
Truputis istorijos, be kurios neapsieisi
Senovės lietuviai midų laikė ne šiaip gėrimu, o beveik šventu skysčiu. Buvo tikima, kad medus turi ryšį su dievais, o midus per apeigas, vestuves ar svarbias šventes buvo neatsiejama dalis. Vėliau, atėjus krikščionybei, tradicija nedingo – vienuolynai perėmė midaus gamybos amatą ir tobulino jį šimtmečiais. XVI-XVII amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje midus buvo eksportuojamas net į Vakarų Europą, o karaliai ir didikai juo vaišindavo garbius svečius.
Sovietmečiu tradicija beveik išnyko – masinė gamyba nustūmė amatinius receptus į šalį. Tik nepriklausomybės metais, palaipsniui, midaus daryba pradėjo atgimti, ir šiandien Lietuvoje yra keliolika manufaktūrų, kurios gamina midų pagal senus arba atnaujintus receptus.
Kur Vilniuje ragauti midaus
Jei atvykai į Vilnių ir nori pažinti šį gėrimą ne iš buteliuko parduotuvėje, o su tinkama atmosfera, yra keletas vietų, kurias verta aplankyti.
- Senamiesčio smuklės ir viduramžių stiliaus restoranai – dalis jų specializuojasi būtent lietuviškuose patiekaluose ir gėrimuose, tad midaus meniu ten dažniausiai platus, nuo sauso iki labai saldaus.
- Specializuotos midaus parduotuvės senamiestyje – ten galima ne tik nusipirkti butelį, bet ir paragauti kelių rūšių prieš perkant. Pardavėjai dažniausiai mielai papasakoja apie skirtumus tarp gėrimų.
- Amatininkų turgeliai ir mugės – ypač vasarą ir per Kaziuko mugę žiemą, kai smulkūs gamintojai atveža savo produkciją tiesiai iš dvarų ar sodybų.
- Vyno ir midaus barai – vis dažniau atsiranda vietų, kur midus pateikiamas šalia sūrių lentynos ar kitų užkandžių, taip parodant, kad tai ne tik šventinis gėrimas, bet ir tinkamas kasdienai.
Verta žinoti, kad kai kurios vietos siūlo degustacijų setus – po kelis mažus stikliukus skirtingų rūšių midaus, kad galėtum palyginti skonius nesigriebiant viso butelio.
Kaip atskirti gerą midų nuo prasto
Perkant midų pirmą kartą, lengva pasiklysti tarp etikečių. Keli dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Sudėtyje turėtų būti medus, vanduo ir mielės – jei matai ilgą sąrašą priedų su E kodais, greičiausiai tai ne tradicinis midus, o pramoninis pakaitalas.
- Kaina retai būna maža – natūralus medus brangus, todėl tikras midus taip pat nebus pigiausias gėrimas lentynoje.
- Alkoholio kiekis skiriasi nuo lengvo (apie 8-10 procentų) iki gana stipraus (16-18 procentų ir daugiau), tad verta pasitikrinti etiketę, jei nenori netikėtumų.
- Sendintas midus dažniausiai turi sudėtingesnį, gilesnį skonį, o jaunas – gaivesnį, kartais net šiek tiek putojantį.
Praktiniai patarimai tiems, kas nori pabandyti pirmą kartą
Jei niekada nesi ragavęs midaus, keli patarimai gali padėti neapsivilti ir teisingai jį pajusti.
- Pradėk nuo lengvesnio, saldaus midaus, o ne iškart imk sunkų, sendintą variantą – skonis gali pasirodyti per intensyvus, jei organizmas nepratęs.
- Gerk jį atvėsintą, bet ne per šaltą – per žemoje temperatūroje daug aromatų tiesiog dingsta.
- Nesuk nosies, jei pajusi šiek tiek rūgštumo ar duonos aromato – tai natūrali fermentacijos dalis, o ne gedimo požymis.
- Deriniuose su maistu midus puikiai tinka prie sūrių, rūkytos mėsos ar net saldžių desertų – priklausomai nuo to, koks midaus tipas pasirinktas.
- Jei perki dovanoms, rinkis butelius su aiškiu gamintojo pavadinimu ir gamybos data – tai rodo, kad gamintojas nesislapsto ir stovi už savo produktą.
Sezoniniai renginiai, kur midus tampa žvaigžde
Vilniuje yra keletas progų per metus, kai midus tampa neatsiejama miesto gyvenimo dalimi. Kalėdinių mugių metu prekystaliai su karštu midumi traukia praeivius savo kvapu – cinamonas, gvazdikėliai ir šiltas medaus gėrimas puikiai tinka žiemos vakarui. Vasarą, per įvairius amatininkų festivalius, midaus gamintojai dažnai atveža ribotos partijos gėrimus, kurių kitu metu tiesiog nerasi parduotuvėse.
Kaziuko mugė kovo mėnesį taip pat neapsieina be midaus prekystalių, nors ten dažniau rasi jaunesnius, lengvesnius variantus, tinkamus dieninei degustacijai gatvėje.
Vietoj taško – kodėl verta duoti midui šansą
Midus nėra gėrimas, kurį reikia pamilti iš pirmo gurkšnio – jis atsiskleidžia palaipsniui, kaip ir dauguma tradicinių dalykų, kurie išgyveno šimtmečius ne dėl mados, o dėl to, kad kažkas juose tikrai veikia. Jei atvažiuoji į Vilnių ir nori parsivežti ne tik magnetuką ant šaldytuvo, o kažką, kas tikrai atspindi vietos kultūrą, midus – vienas geriausių pasirinkimų. Svarbiausia neskubėti, paklausti pardavėjo istorijos apie konkretų butelį ir leisti sau nustebti, kad senovinis gėrimas gali būti toks įvairus – nuo lengvo ir vaisiško iki sunkaus, beveik kaip desertinis vynas. O jei pasiseks pataikyti į tinkamą sezoną, gali net pamatyti, kaip midus gaminamas tiesiog prieš akis, ant amatininkų mugės stalo, kur kvepia medumi ir šviežiu duonos raugu vienu metu.
