Kai vilniečiai kalba apie parkus, dažniausiai išgirsi tuos pačius pavadinimus – Vingio, Bernardinų, Sereikiškių. Sapiegų parkas kažkodėl lieka nuošalyje, nors yra vienas didžiausių ir istoriškai turtingiausių sostinės žaliųjų plotų. Gyvenu netoliese jau kelerius metus ir vis stebiuosi, kodėl tiek mažai žmonių žino apie šią vietą, kur galima praleisti visą dieną ir nesutikti minios turistų.
Kur tiksliai šis parkas slepiasi
Parkas įsikūręs Antakalnyje, prie Kirkorienės ir Antakalnio gatvių, netoli garsiosios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei buvusios Sapiegų ligoninės pastatų komplekso. Jei važiuojate autobusu ar troleibusu link Antakalnio, tiesiog išlipkite prie „Aukštutinės“ ar „Sapiegos“ stotelės – nuo ten kelios minutės pėsčiomis ir jau esate tarp senų medžių.
Tiems, kas mėgsta dviratį, kelias iš centro užtrunka apie 15-20 minučių pakrante palei Nerį, o tada reikia pasukti į kalną – parkas įsikūręs šlaite, tad būkite pasiruošę nedideliam iššūkiui kojoms.
Šiek tiek istorijos, kuri paaiškina viską
Parkas atsirado XVII amžiaus pabaigoje, kai didikas Kazimieras Jonas Sapiega nusprendė čia įkurti rezidenciją su prabangiu sodu. Tuo metu tai buvo vienas ambicingiausių projektų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – prancūziško stiliaus terasos, fontanai, skulptūros. Vėliau, XIX amžiuje, teritorija pateko į rusų valdžios rankas, čia buvo įkurta karo ligoninė, o sodas ilgainiui apleistas.
Sovietmečiu parkas tapo tiesiog eiliniu miesto želdynu, dauguma senosios architektūros elementų sunyko arba buvo sunaikinti. Tik pastaraisiais dešimtmečiais pradėta rimčiau kalbėti apie parko atgaivinimą ir istorinės vertės išsaugojimą. Šiandien vaikštant matosi šis kontrastas – kur ne kur išlikę senų mūrų fragmentai stovi šalia visiškai modernios infrastruktūros.
Ką ten rasite dabar
Parkas užima apie 42 hektarus, tad erdvės tikrai užtenka. Yra keli takai skirtingiems tikslams – vieni tinka ramiam pasivaikščiojimui su vaikišku vežimėliu, kiti labiau tinka bėgimui ar dviračiui. Šlaituose išlikę terasų likučiai primena, kad kadaise čia augo prabangūs sodai su egzotiniais augalais.
Vasarą ypač smagu ateiti su pikniko kilimėliu – erdvės daug, žmonių palyginti nedaug, tad galima rasti ramią vietelę po dideliu ąžuolu ar liepa. Rudenį parkas nusidažo tokiomis spalvomis, kad net fotografuoti nereikia mokėti – kadrai patys susidėlioja. Žiemą, jei sniego pakanka, vietiniai čia leidžiasi rogutėmis nuo šlaitų, nors oficialiai tai gal ir nėra numatyta veikla.
Praktiniai patarimai tiems, kas ruošiasi
Jei planuojate apsilankymą, štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti prieš einant:
- Apavas – šlaitai gali būti gana statūs, ypač po lietaus žemė tampa slidi, tad sportiniai bateliai su normalia protektorius bus geriau nei plikapadžiai sportbačiai.
- Vandens su savimi – parke nėra daug kavinių ar prekybos taškų, tad geriau pasiimti gėrimų ir užkandžių iš anksto.
- Laikas – geriausia ateiti ryte arba prieš saulėlydį, kai šviesa krenta per medžius ir viskas atrodo dar gražiau nei dieną.
- Šunų šeimininkams – parkas draugiškas augintiniams, tačiau kai kur šlaitai statūs, tad ilgas pavadėlis gali kliudyti.
Tualetų ir suoliukų infrastruktūra vis dar tobulinama, tad jei planuojate ilgesnę išvyką su vaikais, verta pasiruošti iš anksto.
Kodėl verta rinktis būtent šį parką
Palyginus su Vingio parku, kur savaitgaliais susirenka pusė miesto, Sapiegų parkas išlieka tikrai ramus. Tai vieta, kur galima pasislėpti nuo miesto triukšmo neišvažiuojant iš miesto ribų. Man asmeniškai patinka, kad čia jauti istorijos dvelksmą – vaikštai ir įsivaizduoji, kaip prieš tris šimtus metų šiuose takuose vaikštinėjo didikai su savo palyda.
Be to, parkas glaudžiai susijęs su gretimu Antakalnio kapinių ansambliu ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, tad viena diena galima sujungti kelis įdomius objektus į vieną maršrutą. Tai puiku tiems, kas nori pamatyti daugiau nei vien tik žaliuosius plotus.
Ką dar planuojama keisti
Miesto savivaldybė pastaraisiais metais skyrė dėmesio parko atnaujinimui – atsirado naujų takų, apšvietimas, kai kur sutvarkytos senosios terasos. Kalbama ir apie ateities planus atkurti dalį istorinio sodo elementų, nors tikslūs terminai kol kas neaiškūs. Tokie projektai dažnai užtrunka ilgiau nei planuojama, tad kantrybės reikės.
Vietiniai gyventojai aktyviai dalyvauja diskusijose apie parko ateitį – rengiami susitikimai, kuriuose galima pareikšti nuomonę, ko trūksta ar ką norėtųsi pamatyti. Jei gyvenate netoliese ir jums rūpi, kaip parkas atrodys po keleto metų, verta sekti savivaldybės pranešimus arba bendruomenės grupes socialiniuose tinkluose.
Vietoj banalios pabaigos – kodėl verta duoti šansą
Sapiegų parkas nėra tas objektas, kurį rasite ant kiekvieno turistinio žemėlapio ar Instagram populiariausių vietų sąrašo. Ir gal būtent tai jį daro vertą dėmesio – čia nereikia stumdytis dėl geriausios fotografijos vietos ar laukti eilės prie suoliuko. Jei ieškote vietos, kur galima pabūti su savimi, pasivaikščioti tarp senų medžių ir pajusti istorijos kvapą, o ne tik pamatyti gražią nuotrauką telefone, atvažiuokite čia kokį ramų šeštadienio rytą. Pasiimkite termosą su karšta arbata, patogius batus ir laiko – likusi diena susidėlios pati. O jei atrodo, kad Vilniuje viskas jau ištyrinėta, šis parkas primins, kad miestas dar turi ką parodyti tiems, kas nebijo pasukti šiek tiek nuo įprastų maršrutų.
