2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Grūto parkas: sovietinių skulptūrų kolekcija po atviru dangumi

Jeigu esate Vilniuje ir turite laisvą dieną, o oras leidžia pasivaikščioti gryname ore – Grūto parkas yra ta vieta, kur verta nuvažiuoti bent kartą gyvenime. Nors formaliai jis įsikūręs Druskininkuose, ne Vilniuje, dauguma turistų ir vietinių šią ekskursiją planuoja būtent iš sostinės, nes kelionė trunka apie dvi valandas ir puikiai tinka vienos dienos išvykai. Vieta keista, kartais nejauki, bet neabejotinai verta dėmesio – tai vienintelė tokio masto sovietmečio skulptūrų kolekcija visoje Baltijos šalių erdvėje.

Kas iš tikrųjų yra tas Grūto parkas

Įsivaizduokite mišką, kuriame tarp pušų ir beržų stovi dešimtys Lenino, Stalino, Dzeržinskio ir kitų sovietinių veikėjų skulptūrų. Būtent taip atrodo Grūto parkas – privati kolekcija, kurią 2001 metais įkūrė verslininkas Viliumas Malinauskas. Idėja buvo paprasta: surinkti visas tas monumentaliąsias skulptūras, kurios po Nepriklausomybės atkūrimo buvo nuverstos nuo postamentų miestų aikštėse, ir nesunaikinti jų, o parodyti kaip istorinį liudijimą.

Vietiniai šį parką dažnai vadina tiesiog „Stalino parku“ arba „Grūtu“. Iš pradžių idėja sukėlė daug diskusijų – vieni sakė, kad tai bus sovietmečio garbinimas, kiti argumentavo, kad istorijos slėpti negalima. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų galima pasakyti, kad koncepcija pasiteisino: parkas tapo švietimo objektu, o ne nostalgijos vieta.

Kaip nusigauti iš Vilniaus ir kiek laiko skirti

Automobiliu iš Vilniaus iki Grūto parko važiuoti apie 130 kilometrų, kelias veda per Alytų link Druskininkų. Kelionė užtrunka maždaug pusantros-dvi valandas, priklausomai nuo eismo ir ar sustosite pakeliui pavalgyti. Jei automobilio neturite, iš Vilniaus autobusų stoties reguliariai važiuoja autobusai į Druskininkus, o nuo miesto centro iki parko dar reikia nusigauti taksi ar vietiniu transportu, nes parkas yra už miesto ribų, netoli Grūto kaimo.

Praktinis patarimas – jei planuojate dienos išvyką, išvažiuokite iš Vilniaus ankstyvą rytą. Parkui apžiūrėti reikia bent dviejų-trijų valandų, o jei norite dar užsukti į Druskininkus pasivaikščioti prie Nemuno ar aplankyti Girios aidą, visai dienai skirkite iki aštuonių-devynių valandų su kelione į abi puses.

Ką pamatysite viduje – ne tik skulptūros

Pirmas įspūdis atvykus – tvoros iš spygliuotos vielos, sargybos bokšteliai prie įėjimo, garsiakalbiai, iš kurių sklinda sovietinės dainos. Tai daryta specialiai, siekiant atkurti gulago stovyklos atmosferą. Kai kuriems lankytojams tai atrodo pernelyg teatrališka, kitiems – priešingai, būtent tai padeda suprasti epochos rimtumą.

Patys eksponatai išdėstyti keliais takais per mišką. Rasite Lenino skulptūras iš įvairių Lietuvos miestų, Stalino biustus, partizanų kovotojų priešininkų atvaizdus, taip pat mažiau žinomus veikėjus. Prie kiekvienos skulptūros yra informacinė lentelė lietuvių ir anglų kalbomis, paaiškinanti, kas tai per asmuo ir kodėl skulptūra svarbi istoriniu požiūriu.

Be skulptūrų, teritorijoje yra ir mažas zoologijos sodelis su gyvūnais, vaikų žaidimų aikštelė, taip pat muziejinis pastatas, kuriame eksponuojami sovietmečio buities daiktai – nuo propagandinių plakatų iki kasdienių namų apyvokos reikmenų. Tai suteikia platesnį kontekstą, ne tik apie politinius veikėjus, bet ir apie tai, kaip gyveno paprasti žmonės tuo metu.

Kam ši vieta ypač aktualu

Jei keliaujate su vyresnio amžiaus giminaičiais, kurie patys gyveno sovietmečiu, jų reakcijos į parką dažnai būna emocingiausios. Daugelis atpažįsta skulptūras, kurios kadaise stovėjo jų gimtuosiuose miestuose, prisimena, kaip jos buvo nuverčiamos per Sąjūdžio laikus. Su jaunimu ar užsienio svečiais situacija kitokia – jiems tai dažniau istorinė pamoka, kartais net šokiruojanti, nes vaizduotėje sunku susieti šiuolaikinę Lietuvą su tokia praeitimi.

Mokykloms ir edukacinėms grupėms parkas siūlo gidų paslaugas – rekomenduoju iš anksto susisiekti ir užsisakyti ekskursiją su gidu, nes savarankiškai vaikštant kartais pritrūksta konteksto, kodėl būtent ta ar kita skulptūra svarbi.

Praktiniai patarimai prieš važiuojant

Apranga – patogi ir pagal orą, nes didžioji dalis laiko praleidžiama lauke, taku per mišką, kuris gali būti drėgnas ar purvinas po lietaus. Vasarą verta pasiimti vandens, nes parduotuvių teritorijoje nedaug, o vaikščiojimo takai gana ilgi. Įėjimo bilietai perkami vietoje arba iš anksto internetu – kainos suaugusiesiems ir vaikams skiriasi, o mokiniams ir studentams dažniausiai taikomos nuolaidos.

Verta žinoti, kad parkas dirba visus metus, tačiau žiemą kai kurie takai gali būti apsnigti ar slidūs, tad jei renkatės šaltąjį sezoną, apsiaukite tinkama avalyne. Fotografuoti galima laisvai, tad jei mėgstate neįprastas nuotraukas socialiniams tinklams – čia tikrai rasite ką įamžinti, nors verta prisiminti, kad vieta vis dėlto skirta istorijos apmąstymui, o ne vien pramogai.

Vietoj išvadų – kodėl verta skirti tai dienai iš Vilniaus

Grūto parkas nėra tokia vieta, kurią lengva apibūdinti vienu žodžiu. Tai ir muziejus, ir memorialas, ir savotiškas atviro oro teatras, kuriame istorija pateikiama be filtrų. Iš Vilniaus nuvažiuoti verta ne tik dėl pačių skulptūrų, bet ir dėl to jausmo, kurį patiriate vaikščiodami tarp jų – supratimo, kokia trapi buvo Lietuvos kelio į nepriklausomybę istorija ir kiek daug simbolių teko nugriauti bei perkurti.

Jeigu planuojate savaitgalio išvyką iš Vilniaus, derinkite Grūto parką su apsilankymu Druskininkuose – ten galima atsipalaiduoti SPA centruose, pasivaikščioti gamtoje ar aplankyti Dzūkijos nacionalinį parką. Tokiu būdu diena, prasidėjusi rimtais istoriniais apmąstymais, gali baigtis ramiu poilsiu prie Nemuno kranto. Ir galiausiai – nepamirškite pasiimti fotoaparatą, geros nuotaikos ir atviro proto, nes ši vieta tikrai nepaliks abejingų.

Mindaugas Petrauskas – jauniausios kartos Vilniaus kultūros žurnalistas, rašantis apie miesto sceną: koncertų erdves, gatvės meną, nepriklausomus teatrus ir naktinį gyvenimą. Jį domina, kur ir kaip Vilniuje gimsta nauja kultūra, dažnai dar prieš tai, kai apie ją sužino didieji leidiniai.Istorija:Mindaugas gimė 1994 m. Vilniuje, Pašilaičiuose, tuo metu dar tik augančiame rajone, kur, jo žodžiais, „nebuvo nieko, išskyrus laukus ir naujus namus“. Paauglystėje su draugais grojo pankroko grupėje, repetuodavo garaže ir koncertuodavo mažuose klubuose, kurių dauguma jau seniai uždaryti. Grupė iširo, bet liko įprotis fotografuoti ir aprašinėti kiekvieną koncertą, į kurį nueidavo.Vilniaus dailės akademijoje studijavo meno istoriją ir teoriją, o studijų metais pradėjo leisti internetinį naujienlaiškį apie Vilniaus alternatyviąją sceną. Iš pradžių jį prenumeravo keliasdešimt draugų, vėliau – keli tūkstančiai skaitytojų. Naujienlaiškį pastebėjo kultūros portalas, pasiūlęs Mindaugui rašyti reguliariai.Šiandien jis rašo kultūros leidiniams, veda pokalbių ciklą su jaunais Vilniaus menininkais ir vis dar leidžia savo naujienlaiškį. Jo tekstai išsiskiria tuo, kad jis rašo ne tik apie renginius, bet ir apie erdves: kas nutinka buvusiems fabrikams, kodėl uždaromi klubai, kaip gentrifikacija išstumia menininkų dirbtuves iš Naujamiesčio ir Šnipiškių. Čia jo temos kartais susikerta su Monikos Kazlauskaitės tekstais, ir jie ne kartą rašė kartu.Temos, kurioms jis ištikimas:nepriklausoma muzikos, teatro ir vizualiųjų menų scena industrinės erdvės, virtusios kultūros centrais gatvės menas ir miesto viešųjų erdvių naudojimas naktinis Vilniaus gyvenimas ir jo reguliavimasAsmeniškai: Mindaugas gyvena Šnipiškėse, nuomojasi butą su dviem draugais muzikantais, turi daugiau nei tūkstančio vinilinių plokštelių kolekciją ir kiekvieną penktadienį stengiasi nueiti į bent vieną koncertą, kuriame dar nėra buvęs.