ŠARŪNAS LIEKIS, VPAI PIRMININKAS, VDU POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETO DEKANAS, POLITOLOGIJOS KATEDROS PROFESORIUS
06/08/2019

Lietuva – maža valstybė. Ir tai ne yda – didžioji dalis pasaulio valstybių yra mažos. Mūsų Tėvynė, kaip ir visas pasaulis, yra tarptautinės sistemos kaitos ir tarptautinių konfliktų akivaizdoje. Visiems mums yra būtina atvirai ir nuoširdžiai šnekėti apie užsienio ir gynybos politikos būklę šalyje.

Būtina aptarinėti, net jeigu ši sritis yra apipinta lūkesčių, gandų, pažadų, propagandos ir paslapčių.

Paskutinis užsienio politikos dešimtmetis daug kam atrodė be ambicijos ir siekių. Šis vertinimas nesumenkina puikių Lietuvos diplomatų ir kariškių darbo, nenuvertina specialiųjų tarnybų, kariuomenės ir užsienio politikos sėkmių, pastangų, daugybės institucinių inovacijų, bet perkelia atsakomybę Prezidento institucijai, kuri turėjo būti nešališka, atsakinga ir teisinga Tautai, kuri ją įgalino.

Per praėjusį dešimtmetį įsitikinome, kad mažos valstybės gali keisti tarptautinės sistemos veikimą ir neutralizuoti didžiąsias valstybes. Daugiašališkumas ir partnerių bei draugų paieška turi būti mažos valstybės užsienio politikos ašis.

Ne mažiau svarbūs yra valstybės politinio elito ambicija, vaizduotė, ryžtas ir gebėjimas spręsti tarptautinių santykių ir užsienio politikos iššūkius. Vaizduotė ir ambicijos gali tapti politikos funkcija. Deja, jų pritrūkdavo.

 Per paskutinius dešimt metų naujų draugų ir naujų rinkų neatradome. Svarbių vizitų į šalį sulaukiame retai. Vyravo vizitai tarp Vilniaus ir Briuselio. Puikus nerezultatyvumo pavyzdys – neseni rinkimai į ES svarbiausias renkamas pozicijas? Ko siekėme, ką nuveikėme? Kas buvo mūsų sąjungininkai? Visi likome nesupratę, ką ten veikė Lietuvos prezidentė.

Yra keli ilgalaikės užsienio politikos raidos scenarijai, kuriuos lengva prognozuoti, ir pagal juos praktiškai viskas priklauso nuo mūsų sąjungininkės JAV laikysenos tarptautinėje arenoje.

Tačiau prognozės nebūtinai leidžia nuspėti trumpalaikes tendencijas ar netikėtus įvykius. Kita vertus, didžiosioms valstybėms taip pat įtaką daro lokalūs faktoriai ir dėl technologijų plėtros jos dažnai yra pažeidžiamos savo silpnesnių priešų.

Užsienio politika ir gynyba – tai sritys, kuriose Lietuvos valstybėje smarkiai trūksta ekspertizės ir žinių. Tai pastebi ne tik mūsų priešai, bet ir draugai. Todėl neturėdami potencialo ir karinio atsparumo mes lengvai galime tapti tarptautinio nesusipratimo ar atsitiktinumo auka.

Sėkmingos užsienio politikos kriterijai turi būti gebėjimas kurti draugystes ir aljansus, laimėti kontraktus ir keisti kitų valstybių požiūrį į save. Kita vertus, dažnai neformaliuose ir į konkrečios problemos sprendimą orientuotuose aljansuose nesugebame efektyviai dalyvauti. Juolab, paskutiniu metu silpnėjant strateginių sutarčių galiai, vis daugiau įtakos įgavo taktiniai susitarimai, reikalaujantys lankstumo, akiračio platumo ir net sąmojo. O pastarojo ypač trūko.

Strategijos ir geopolitikos pagrindai labai dažnai yra ignoruojami Lietuvos institucijoje. Sistemiškumo ir orientacijos į rezultatą aiškiai trūksta. Nesugebama koncentruoti resursų užsienio ir gynybos problemų sprendimui. Paskutinį dešimtmetį vyravusi kontrolės kultūra ir orientacija į procesą, o ne rezultatą, be abejonės, padarė žalą ir Lietuvos užsienio ir saugumo politikos efektyvumui. Kiekvienas mato, kad paskutiniu metu daromi žingsniai yra lėti, nesavalaikiai, nesistemiški. Visuomenei apie juos nėra aiškinama.

Visi žinome, kad plačiai nuskambėjusią lietuvišką brošiūrą apie tai, kaip elgtis puolimo ar okupacijos atveju, nebūtinai lydi konkretūs žingsniai (kaip kad daro vokiečiai, suomiai, šveicarai ir kt.) ir įpareigojimų kaupti maisto ar vandens atsargų gyventojams nėra, nėra tam skirta ir valstybės resursų.

Nieko valdžioje nesutrikdė negebėjimas pakelti sraigtasparnių Šilutės durpyno gaisrui gesinti ir niekam „nenulėkė“ galvos KAM‘e, kai paaiškėjo, kad trys Lietuvos karinių oro pajėgų „Spartanai“, kainavę mokesčių mokėtojams 75 mln. eurų, yra kritinės būklės. Vienas išardytas, antras sudaužytas, o trečias net iki Rygos prezidentės, ginkluotųjų pajėgų vadės, negali nuskraidinti. O kas, jeigu rytoj karas? Paprašysime Vladimiro Putino šešių mėnesių laiko vekselio nuvežti lėktuvus remontuoti į Italiją? Ir vėl iš naujo išgyvensime 1940 m. gėdą dėl prastos karinės parengties?

Kitas aspektas – tai valstybės užsienio politikos priklausomybė nuo vidaus politikos. Ir ta prasme mes tapome priklausomi nuo vidaus politikos prioritetų, kaip ir didžiosios valstybės. Mums trukdo saugumo politikos iššūkių neatliepiantis Biudžeto sandaros įstatymas. Nepadeda problemų spręsti ir tarpžinybiniai konfliktai.

Kita vertus, formaliai ne viskas taip blogai. Tokios mažos kaip Lietuva valstybės vyrauja tarptautinėje sistemoje. Šių valstybių neformalumas, lankstumas ir jų diplomatų autonomija, resursų koncentravimas prioritetinėse kryptyse gali sukurti pranašumą prieš struktūrinę galią turinčias valstybes. Visa tai turi padėti Lietuvai susirasti daug draugų, kurie ją remtų išbandymų akimirką.

Visada struktūrinę mažos valstybės negalią galima kompensuoti investicijomis į valstybę, gyventojų išsilavinimą ar gynybą. Turime daug pavyzdžių.

Taip pat nereikia užmiršti, kad švietimas, kultūra, strateginiai naratyvai ir išmintis yra esminė tarptautinės politikos ir konfliktų ašis. Tačiau grįžkime į Lietuvos realijas. Ar ši minkštoji galia šalyje gali būti efektyvi, kai LR Vyriausybės siūloma pažangos strategija aptarnauja atsilikusius technologiškai verslus ir orientuoja raidą į išimtinai žemo technologinio lygio, tik profesinio išsilavinimo reikalaujančią visuomenę. „Apačių“ kariai, kad ir kokie jie būtų drąsūs ir greiti miškuose ar lygumose, negali laimėti prieš laivyną, tankus ir aviaciją.

Ir čia reikia priminti, kad ne tik ginkluotosios pajėgos chroniškai nefinansuojamos, bet ir diplomatinė tarnyba negauna jai proporcingai nuo biudžeto dydžio priklausančių lėšų nuo pat jos sukūrimo.

Kita vertus, Lietuvos verslas ir toliau nėra skatinamas kurti Lietuvos kariuomenei, tarptautiniai pirkimai neprisideda prie Lietuvos pramonės ir drauge valstybės gynybinio ir pramoninio potencialo stiprinimo. Vyrauja „pirkimo iš lentynos“ nuostatos, kai negalvojama apie aptarnavimą krizės sąlygomis.

Paskutinių metų viešojo sektoriaus reformų tendencijos Lietuvoje kelia nerimą – valstybės mūsų gyvenime mažiau, viešasis sektorius sukuria tiktai 20 proc. BVP. Naujos viešosios vadybos reformos viešajame sektoriuje ir tariama kova prieš biurokratiją nuo 2009 m. nuosekliai veda šalies valstybės tarnybą į Lotynų Amerikos šalių būvį, kur valstybės tarnyba yra silpna ir priklausoma nuo politikų ir stambaus verslo aljanso. Sistemos lotynizacija veikia ir Lietuvos diplomatiją ir jėgos struktūras – jos neturėjo ir toliau neturi didžiosios strategijos.

Narystė NATO ir ES nėra statiška. Sąlygos nuolat kinta. Ir ne visada mūsų naudai. Blaškomės nuo JAV karinės pagalbos lūkesčių iki mėgėjiškų partizanavimo iliuzijų.

Mums reikia didžiosios užsienio startegijos ir saugumo politikos strategijos, galinčios efektyviai, kiek nuo mūsų priklauso, užtikrinti taiką ir klestėjimą ir atgrasančios užsienio politikos revizionistus kaimynystėje. Po liepos 12 d. Lietuvos prezidento rinkimų pats laikas ją sukurti. Lietuva gali būti drąsi, o ne tik tokia skelbtis. Johnas Kennedy savo garsiojoje kalboje „Race for Space“ 1962 m. sakė: Mes nusprendėme skristi į Mėnulį šį dešimtmetį ir nuveikti kitus darbus ne todėl, kad tai lengva padaryti, o todėl, kad sunku…

LRT.lt trečiadienį iš Lietuvos kariuomenės atstovo gavo patikslinimą, kad minimo birželio mėn. Šilutės raj. gaisro metu Karinių oro pajėgų sraigtasparnis Mi-8 kilo ir apie 2 val. 40 min. malšino gaisrą.

Lietuvos kariuomenės teigimu, kuomet Šilutės rajone dėl durpyne kilusio gaisro buvo paskelbta ekstremali situacija, abiejuose PGP budėjimą vykdė sraigtasparniai AS-365 „Dauphin“, neturėję galimybės gesinti gaisrų iš oro. Taip sutapo, kad tokią galimybę turintys sraigtasparniai „Mi-8“ tądien teoriškai negalėjo būti eksploatuojami, nes vienam jų po 100 valandų darbo ore buvo atliekama privaloma (planinė) techninė apžiūra, o kiti du turėjo gedimų.

Tačiau, aiškina kariuomenė, Karinių oro pajėgų technikų dėka, birželio 28 d. vakare vieno iš šių sraigtasparnių gedimas buvo pašalintas, todėl buvo priimtas sprendimas jį nedelsiant panaudoti gaisro gesinimo operacijoje ir sraigtasparnio įgula gesino gaisrą beveik iki vidurnakčio. Kitą dieną visa įgula buvo pasirengusi tęsti gesinimo operaciją, tačiau gesinimo operacijos vadovas priėmė sprendimą nenaudoti sraigtasparnio.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT