2026 m. spalio 30 d., penktadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai pasiekė 3-iąjį ACA lygį: CO₂ emisijos sumažintos per pusę

Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai pasiekė 3-iąjį ACA lygį: CO₂ emisijos sumažintos per pusę
Asociatyvi nuotrauka „Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai pasiekė 3-iąjį ACA lygį: CO₂ emisijos sumažintos per pusę“ (RDNE Stock project / Pexels)

Visi trys Lietuvos oro uostai pasiekė 3-iąjį tarptautinės „Airport Carbon Accreditation“ (ACA) programos lygį. Vilnius šį lygį atnaujino, o Kauno ir Palangos oro uostai po ketverių metų pakilo iš 2-ojo į 3-iąjį ir prisijungė prie tokių didžiųjų Europos oro uostų kaip Frankfurtas ir Oslas. Šis lygis pasaulio oro uostams suteikiamas ne tik už savo veiklos poveikio aplinkai valdymą, bet ir įsipareigojimą mažinti partnerių emisijas.

Per pastaruosius aštuonerius metus Lietuvos oro uostai savo CO₂ emisijas sumažino daugiau kaip 50 proc. Vienas ryškiausių pokyčių – elektros energija. Perėjus prie energijos iš atsinaujinančių šaltinių ir plečiant nuosavą saulės energijos gamybą Vilniaus ir Kauno oro uostuose, su elektros vartojimu siejamos emisijos sumažintos iki nulio. Anksčiau jos sudarė daugiau kaip 30 proc. visų bendrovės emisijų.

Pokyčiai vyksta ir kitose srityse. Kauno ir Palangos oro uostuose plečiamas šilumos siurblių naudojimas, taip mažinant gamtinių dujų poreikį šildymui. O sunkiajai technikai, kurios kol kas nėra galimybių elektrifikuoti, naudojamas be naftos gaminamas tvaresnis dyzelinas. Šios ir kitos priemonės svariai prisidėjo prie Kauno bei Palangos oro uostų pažangos siekiant 3-iojo ACA lygio.

Šilumos siurblys paima šilumą iš oro, grunto ar vandens ir ja šildo pastatą, todėl sunaudoja mažiau energijos nei šildymas deginant dujas. Be naftos gaminamas dyzelinas paprastai gaminamas iš atliekinių riebalų ar augalinių žaliavų ir naudojamas toje pačioje technikoje.

„Rezultatą kuria daugybė nuoseklių sprendimų visoje bendrovėje. Mums svarbu, kad vienodas veiklos standartas galiotų visuose trijuose Lietuvos oro uostuose – taip pasiteisinusias praktikas galime pritaikyti plačiau ir sistemingai mažinti poveikį aplinkai“, – sako Lietuvos oro uostų Tvarios aviacijos projektų vadovas Modestas Alekna.

Kitas etapas – platesnis partnerių įtraukimas

ACA programa yra specialiai oro uostams skirta tarptautinė anglies emisijų valdymo sistema, turinti septynis lygius. Ji vertina, kaip oro uostai apskaičiuoja, valdo ir mažina su savo veikla susijusias emisijas. Trečiasis ACA programos lygis šią atsakomybę išplečia – vertinamos ir oro uoste veikiančių partnerių emisijos, o partneriai įtraukiami į jų mažinimo procesą.

Oro uosto emisijos paprastai skirstomos į tiesiogines, susijusias su pačios bendrovės veikla, su pirkta energija susijusias ir netiesiogines, kurias sukuria oro uoste veikiančios kitos įmonės. Būtent pastarosios šiame lygyje tampa vertinimo dalimi.

„Oro uostas neveikia vakuume. Reikšminga dalis poveikio aplinkai susidaro ten, kur susitinka oro uosto operatorius, oro bendrovės, antžeminio aptarnavimo įmonės, transporto, nuomos ir kiti paslaugų teikėjai. Praktikoje tai reiškia bendradarbiavimą su visoje oro uosto ekosistemoje veikiančiais partneriais, kartu ieškant būdų mažinti emisijas per infrastruktūros sprendimus, bendrus projektus ir kitas priemones“, – sako M. Alekna.

Lietuvos oro uostų atstovas dalinasi ir konkrečiu tokio bendradarbiavimo pavyzdžiu. Vilniaus oro uoste įsigyti elektriniai orlaivių antžeminio maitinimo įrenginiai, pakeičiantys dyzelinius generatorius. Jie leidžia mažinti dyzelino vartojimą ir su juo susijusias emisijas orlaivių stovėjimo metu. Analogišką sprendimą planuojama įgyvendinti ir Kauno oro uoste.

Antžeminio maitinimo įrenginys tiekia elektrą stovinčiam orlaiviui, todėl nereikia nuolat dirbinančio generatoriaus ar orlaivio pagalbinio variklio. Be mažesnių emisijų, šalia stovėjimo vietos tampa mažiau triukšmo ir degalų kvapo.

Tvarumo sprendimai didina efektyvumą

M. Alekna pažymi, jog elektrifikacija duoda ne tik aplinkosauginę, bet ir ekonominę naudą – mažėja iškastinio kuro poreikis ir su juo susijusios sąnaudos. Taip pat oro uostų tvarumo rodikliais domisi finansavimo institucijos, oro linijos ir kiti partneriai, todėl emisijų mažinimas tampa ir ilgalaikio konkurencingumo klausimu.

Lietuvos oro uostai savo „Net Zero“ strategijoje yra išsikėlę tikslą iki 2030 m. pasiekti organizacijos neutralumą klimatui, o iki 2040 m. – nulines CO2 emisijas oro uostų kontroliuojamose operacijose. Šių tikslų siekiama nuosekliai didinant pastatų ir infrastruktūros efektyvumą, elektrifikuojant transportą, įrangą ir šildymą, naudojant tvaresnį kurą bei ieškant kitų sprendimų, kurie padėtų mažinti kasdienės veiklos poveikį ir į šį procesą įtraukti partnerius.

Daugiau naujienų – Lietuvos oro uostų svetainėje

Bendraukime https://www.facebook.com/VilniusAirportOfficial/?locale=lt_LT arba https://lt.linkedin.com/company/lithuanian-airports

Viktoras Žukauskas – žurnalistas, rašantis apie tai, kaip Vilnius veikia: tiltus, požemius, transportą, statybas ir sprendimus, kurie keičia miestą. Jis mėgsta klausti paprasto klausimo „kodėl čia taip?“ ir ieškoti atsakymo archyvuose, brėžiniuose bei pokalbiuose su žmonėmis, kurie miestą prižiūri.Istorija:Viktoras gimė 1978 m. Vilniuje, Karoliniškėse, ką tik pastatytame devynaukštyje. Jo tėvas buvo troleibusų vairuotojas, tad vaikystėje Viktoras mintinai žinojo visus maršrutus ir galėjo valandų valandas važinėti nuo vienos galinės stotelės iki kitos. Mama dirbo braižytoja projektavimo institute, o namuose ant spintos gulėjo susukti miesto planai, kuriuos jis slapčia išvyniodavo ant grindų.Vilniaus Gedimino technikos universitete jis pradėjo studijuoti statybos inžineriją, bet po trejų metų suprato, kad jam įdomiau ne skaičiuoti konstrukcijas, o pasakoti, kodėl jos atsiranda. Perėjo į žurnalistiką, tačiau inžinerinis mąstymas liko: jo tekstuose visada yra skaičiai, schemos ir nuorodos į dokumentus.Pirmąjį ryškesnį straipsnį parašė 2004 m. apie tai, kodėl vienas Vilniaus tiltas buvo remontuojamas trigubai ilgiau nei planuota. Tekstas sukėlė diskusiją savivaldybės taryboje, ir nuo tada Viktoras tapo žinomas kaip žurnalistas, kuris skaito projektų sąmatas. Ilgą laiką dirbo dienraščio miesto skyriuje, vėliau jam vadovavo, o pastaruosius penkerius metus rašo savarankiškai ir veda podkastą apie Vilniaus infrastruktūrą.Jo darbas kartais tampa kitokios žurnalistikos priešingybe: kur kolegos rašo apie miesto nuotaiką, Viktoras rašo apie vamzdynus. Bet būtent dėl to jo tekstus skaito ir valdininkai, ir architektai, ir gyventojai, norintys suprasti, kodėl jų gatvė jau antrus metus rausiama.Temos, kurioms jis ištikimas:viešasis transportas ir jo istorija (nuo arklių tramvajaus iki elektrinių autobusų) Vilniaus tiltai, požemiai, kolektoriai ir užmiršti inžineriniai statiniai didieji miesto projektai: kiek kainavo, kas nusprendė, kas pavyko sovietinių mikrorajonų renovacija ir jų ateitisAsmeniškai: Viktoras gyvena Antakalnyje su žmona ir dviem paaugliais sūnumis, savaitgaliais vaikšto senomis geležinkelio atšakomis, o jo stalčiuje saugomas tėvo troleibuso bilietų kompostatorius.