INDRĖ VAREIKYTĖ, LYČIŲ LYGYBĖS EKSPERTĖ, VPAI VYRIAUSIOJI ANALITIKĖ
12/02/2021

Jei paklaustumėte moters apie kokį gyvenimą ji svajoja, ko gero, nerastumėte nei vienos, kuri atsakytų, jog norėtų gyventi su smurtaujančiu vyru, patirti seksualinį priekabiavimą, būti neįvertinta darbe, nes paaukštinimus ir didesnius atlyginimus vis gauna tik vyrai. Nei vieni dukras auginantys tėvai nesvajoja, kad jos bus nustumtos į mažiau apmokamų, mažiau saugių darbų paraštes, patirs skurdą pensijoje ar nepriteklių visą gyvenimą, nes yra vienišos mamos, ar joms gyvenime teks stengtis dešimt kartų labiau tik dėl to, kad jiems gimė mergaitė.

Tačiau kai kalba pasisuka apie lyčių lygybę, ta pati visuomenės dalis, tampa aršiais temos kritikais. Lyčių lygybė kelia aistras, nepalieka abejingų, nes kaip apie krepšinį, taip ir apie engiančias vyrus feministes, moterų tinkamumą vadovauti, būti politikėmis, jų paskirtį visuomenėje ir joms priklausančias pareigas – nuomonę turi beveik kiekvienas. Visuomenėje jau susiformavo paremta mitais ir sąmokslo teorijomis tautosaka apie tai, kaip priemonės išvengti smurto šeimose pakeis vaikų lytį, ar sukurs naują belyčių kartą, kaip mergaičių įtraukimas į tiksliuosius mokslus yra kovojimas prieš moterišką prigimtį, ar, kodėl fiziologiniai skirtumai lemia jų menkesnės vietos visuomenėje likimą ir jog su tuo reikia tiesiog susitaikyti.

Ir nors dar niekur pasaulyje geriau besimokančioms tiksliuosius mokslus mergaitėms lytis nepakito, o visuomenė netapo mažiau gerbianti savo tradicijas, nes joje sumažėjo smurto, žmonės vis dar krūpčioja išvydę stiprią, užsispyrusią ir savarankišką moterį nestovinčią nuleistomis akimis, o lygybei užtikrinti reikalingi sprendimai užstringa politikų ir valdininkų kabinetuose, nes „žmonės tam dar nepasiruošę“. Neįtikėtina, bet laikais, kai esame tiek pažengę, kad galime išsiųsti Teslą į kosmosą, mes dar nesame pasiruošę manyti, jog moteris gali būti savarankiška ir už save atsakinga asmenybė, o už ją, jos gyvenimą – jos paskirtį, nuspręsti gali ne visuomenė, politikai ar „genderizmo“ sąmokslo teorijų gerbėjai, o ji pati.

Suvokti visuomenės logiką tampa dar sudėtingiau, jei į nusistovėjusias normas ir stereotipus pradedate žiūrėti mažos mergaitės akimis. Iš vienos pusės, ilgą laiką mokyklose mergaitėms geriau sekasi matematika, jos gimsta su tomis lyderių savybėmis – empatija, išskirtiniais gebėjimais vadovauti, imtis iniciatyvos, įkvėpti ir motyvuoti kitus – kurių berniukams reikia ilgai mokytis. Atėjusios „į valdžią“ jos užtikrina tokius pokyčius, išsprendžia tokias problemas, kurios neįkandamos net galios stiliaus politikams, jos stovi priešakinėse krizių linijose, tačiau, atėjus laikui balsuoti už politiką, eteryje kalbinti ekspertą, pakelti darbuotoją pareigose, ar sumokėti darbuotojams vienodą atlyginimą – moteris tampa nematoma, o vyras – labiau nusipelniusiu.

Tėvai, svajojantys apie tai, kad jų dukra taps pasaulinio lygio raketų ar dirbtinio intelekto mokslo pažiba (specialybės tikrai ne kiekvienam intelektui), dukrai matant šaiposi iš televizijos eteryje kalbančių politikių ar vadovių, nemato nieko blogo interneto erdvę perpildžiusiuose seksistiniuose ir neapykantos, pamokymų moterims kupinuose komentaruose, kuriuos jų dukra į save sugeria du trečdalius paros, kuriuos šiuolaikinė karta praleidžia savo telefonuose. Tėvai nepastebi, kad žiniasklaidoje moters smegenys tapo neegzistuojančia sąvoka, o neretai, net patys kala dukrai į galvą, kad mergaitė turi būti kukli ir graži, su sijonu, o berniukams pritinka lyderiauti ir būti ambicingiems.

Tačiau, visuomenė taip neveikia. Raketų mokslo genijai, istoriją perrašantys lyderiai neišugdomi per naktį – nei vienas jų nebuvo išugdytas žeminant jų pasitikėjimą savimi ir tikrai nei viena Nobelio premijos laureatė neužaugo manydama, kad moters paskirtis – būti žaislu ar objektu šešėlyje. Daugybė tyrimų ir studijų rodo, kad žiniasklaidoje, švietimo sistemoje, ar net šeimose vyraujantys dvigubi standartai mergaitėms ir berniukams sužlugdo mergaičių svajones ir nukerpa joms sparnus dar net nepradėjus siekti savo tikslų, ilgainiui jos pavargsta įrodinėti, kad yra ne mažiau talentingos tik dėl to, kad gimė moterimi, ir susitaiko su visuomene. O iškyla tik pačios atkakliausios, kurios neadekvačiai daug paaukoja išsvajotai pozicijai pasiekti, dėl ko praranda motyvaciją lyderiauti, ir, dažnu atveju, vietoje to, kad padėtų kitoms, dar ir nusisuka nuo tokių pačių – atsisakančių susitaikyti su nerealiais visuomenės lūkesčiais.

„Niekas iš mūsų nematys lyčių lygybės savo gyvenime, kaip ir, greičiausiai, nematys jos ir mūsų vaikai”, paskelbė Pasaulinis lyčių atotrūkio tyrimas 2020 (Global Gender Gap Report 2020), kuriame suskaičiuota, kad lyčių lygybei pasiekti reikės dar mažiausiai 99 metų. Ir nors Europos lyčių lygybės institutas Europai prognozuoja geresnę situaciją – gimti moterimi nebebus bausmė po šiek tiek mažiau nei 60-ties metų, situacija Europoje išties nedžiugina. 33 proc. moterų Europos Sąjungoje yra patyrusios fizinį ir (arba) seksualinį smurtą, 55 proc. – seksualinį priekabiavimą, moterys ES per darbo valandą uždirba vidutiniškai 16 proc. mažiau nei vyrai, moterų pensijos vidutiniškai 30,1 proc. mažesnės nei vyrų, 75 proc. nemokamų priežiūros ir namų ruošos darbų dirba tik moterys, turime vos 7,5 proc. valdybos pirmininkių ir 7,7 proc. generalinių direktorių moterų, tik 22 proc. dirbtinio intelekto – mūsų visų ateities – programuotojų yra moterys. Ir tai nėra kažkokios moterys. Tai jūsų dukros, mamos, sesės ir kolegės, kurios kasdien nueina dešimt žingsnių daugiau tik dėl to, kad, deja, gimė moterimis.

Lietuvoje ši situacija dar blogesnė ir, švelniai tariant, užstrigusi mirties taške. Eilę metų judame tarp dviejų nieko nežadančių pozicijų – „vienintelė ES valstybė nepadariusi jokio progreso“ ir „pakilome per vieną poziciją“, tuo tarpu įvairiuose rodikliuose mus lenkia net tos šalys, kurios nepalankia aplinka moterims gąsdina visą Europą. Didžiausias regresas per visą Lietuvos indekso istoriją pastebimas ekonominė galios, skiriamo laiko buičiai ir vaikų priežiūrai bei ekonominės padėties srityse. Kitaip tariant, finansinė priklausomybė nuo vyro, mažesnis uždarbis už tą patį darbą, skurdas ir priverstinai stereotipinė vaikų, namų ir artimųjų priežiūra yra neišvengiama Lietuvos moters – Žemaitės Marčios – dalia.

„Versle, politikoje ir apskritai visuomenėje visą savo potencialą galime išnaudoti tik tuo atveju, jei naudosimės visais savo talentais ir įvairove. Naudotis tik puse gyventojų, puse idėjų arba puse energijos nepakanka“, sako Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Europos Komisijos parengta 2020–2025 m. lyčių lygybės strategija siekia išlaisvinti moteris ir mergaites nuo smurto ir priekabiavimo dėl lyties, kovoti su lyčių stereotipais visuomenėje, užtikrinti, kad moterys ir vyrai gautų vienodą užmokestį už vienodą ir vienodos vertės darbą, įgyvendinti moterų ir vyrų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, sudaryti daugiau galimybių naudotis kokybiškomis ir įperkamomis vaikų priežiūros ir kitokios priežiūros paslaugomis, siekti pusiausvyros pareigose susijusiose su sprendimų priėmimu, pusiausvyros bendrovių valdybose ir politikoje, proporcingesnio moterų ir vyrų atstovavimo visuose darbo sektoriuose. Tai yra sritys, nuo kurių turime pradėti jei siekiame teisingesnės visuomenės. Tačiau, ar mums pavyks įgyvendinti šią strategiją priklauso ir nuo mūsų visų užsispyrimo ir noro gyventi geresnėje, sėkmingesnėje, visu potencialą išnaudojančioje visuomenėje.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT