MARIUS LAURINAVIČIUS, VYR. ANALITIKAS
21/01/2021

Kokį užrašą galėtume tikėtis išvysti ant antkapio, skirto žmogui, kuris ne be pagrindo laikomas bent jau vienu valstybės vadovo gyvenimo mokytojų? O jeigu pasakysiu, kad kalbu apie Rusiją, jos vadovą Vladimirą Putiną ir vieną jo gyvenimo mokytojų?

Jei apie tai nesate girdėję, manau, vis tiek neatspėsite. Nes užrašas labai jau nedviprasmiškas: „Aš numiriau, bet mafija nemirtinga.“

Ir tai ne pokštas. Toks užrašas puikuojasi vienose Sankt Peterburgo kapinėse ant Leonido Usviacovo kapą puošiančio antkapio. O du kartus teistas ir kone 20 metų kalėjime praleidęs bei 1994 m., kaip manoma, nusikaltėlių tarpusavio kovose žuvęs L. Usviacovas tikrai ne be pagrindo laikomas bent jau vienu iš V. Putino gyvenimo mokytojų.

Nors faktų, liudijimų ir kitos informacijos, akivaizdžiai įrodančios, kad V. Putino Rusija yra mafijos valdomas režimas, su LRT.lt tęsiamame cikle „20 Putino metų“ tarsi pateikiau jau pakankamai, paveikslas tikrai nebūtų baigtas be asmeninio Rusijos prezidento ryšio su nusikaltėliais atskleidimo. O šiuos ryšius atskleidžia toli gražu ne vien užrašas ant L. Usviacovo kapo, kad ir kaip simboliškai jis skambėtų.

Todėl šiame, jau 17-ame, ciklo rašinyje ketinu supažindinti su per visą paties V. Putino biografiją besidriekiančiu nusikaltėlių pėdsaku.

Tai, kad jį „auklėjo gatvė“, nelabai slepia net ir pats V. Putinas. Jaunystėje V. Putiną pažinoję asmenys pasakoja pastebėję tais laikais V. Putiną bendravus su „tarpuvarčių“ jaunimu ar net jaunimo gaujomis.

Tačiau tai, žinoma, dar ne tikro nusikaltėlių pėdsako V. Putino gyvenime pradžia. Todėl pradėkime nuo L. Usviacovo, nes apie jį, beje, itin pagarbiai, nors ir neminėdamas pavardės, o tik vardą ir tėvavardį, pasakoja net pats V. Putinas savo 2000 m. išleistoje biografijoje „Pirmuoju asmeniu“.

L. Usviacovas formaliai buvo sporto draugijos „Trud“ Leningrado sambo ir dziudo sekcijos, kurioje treniravosi ir V. Putinas bei jo draugas ir dabartinis Rusijos oligarchas Arkadijus Rotenbergas, vyriausiasis treneris.

Tačiau daug įdomesnis ir labiau užrašą ant jo antkapio atitinkantis buvo šešėlinis L. Usviacovo gyvenimas. Jis ne tik, kaip jau minėjau, kone du dešimtmečius gyvenimo metų praleido kalėjime (beje, kartą sėdėjo už išprievartavimą), bet dar Sovietų Sąjungos laikais turėjo savo nusikaltėlių „brigadą“, o po SSRS žlugimo buvo siejamas net su viena garsiausių Rusijoje ir šiame cikle jau ne kartą minėta Tambovo nusikalstama grupuote.

Ir ne šiaip siejamas. V. Putiną, A. Rotenbergą, L. Usviacovą ir kitus to sportininkų rato narius asmeniškai pažinojęs bei toje pačioje sporto sekcijoje su jais treniravęsis garsus Rusijos kaskadininkas Nikolajus Vaščilinas liudija, kad būtent L. Usviacovas buvo grupuotės, kurios lyderiu ir įkūrėju vėliau laikytas Vladimiras Barsukovas (Kumarinas), lyderis. Esą V. Barsukovas jo vietą užėmė po L. Usviacovo žūties. O V. Barsukovas laikytas būtent Tambovo nusikalstamos grupuotės įkūrėju.

Maža to, N. Vaščilinas liudija, kad per L. Usviacovą su nusikaltėliais ryšius palaikė ir pats V. Putinas.

Tai, kad L. Usviacovas tikrai nebuvo eilinis asmuo V. Putino biografijoje, rodo ir net kelių šaltinių patvirtinama informacija, kad būtent L. Usviacovas per savo ryšius „įtaisė“ V. Putiną ir į prestižinį Sankt Peterburgo valstybinio universiteto (tuomet vadinto A. Ždanovo vardu) Teisės fakultetą, į kurį įstoti pats V. Putinas vargu ar būtų galėjęs – nei jis gerai mokėsi, nei jo tėvai buvo turtingi ar įtakingi.

Tačiau įdomiausia, kad V. Putinas, kaip minėta, ne tik itin pagarbiai atsiliepia apie jį treniravusį nusikaltėlį (be kita ko, teigiama, kad jis su savo gauja plėšė į Izraelį emigruoti susiruošusius žydus). Jau minėtoje savo biografijoje „Pirmuoju asmeniu“ jis net neslepia, kurios gyvenimo pamokos, iš tų kurias suteikė L. Usviacovas, jam labiausiai įsiminė.

„Kartą atėjome į treniruotę kartu su vyriausiuoju „Trud“ treneriu Leonidu Jonovičiumi. Žiūrim – ant kilimo karatistai treniruojasi, nors jau buvo mūsų laikas. Lionia nuėjo pas jų trenerį ir tai pasakė. Tas net nepažiūrėjo į jo pusę – esą eik iš čia. Tada Lionia, netaręs nė žodžio, jį parvertė, šiek tiek prismaugė, patraukė nuo kilimo, nes tas jau buvo be sąmonės, ir atsisuko į mus: „Ateikit, įsitaisykit“, – tokią istoriją apie L. Usviacovą savo biografijoje visam pasauliui nutarė pasakoti pats V. Putinas.

Tačiau ši istorija atspindi ne tik tai, kas formavo V. Putino charakterį ir pasaulėžiūrą, bet ir tikrus nuo pat jaunystės prasidėjusius glaudžius V. Putino ryšius su nusikaltėliais.

Mat ryšį su L. Usviacovu pakeitė ryšys su pačiu V. Barsukovu, dėl kurio lyderystės Tambovo nusikalstamoje grupuotėje ilgus metus niekam nekilo abejonių.

Kaip V. Putinas asmeniškai susijęs su V. Barsukovu?

Pradėkime net ne nuo šiaip liudininko, o nuo to, į ką atkreipia dėmesį vadinamąją „V. Putino bylą“ dėl korupcijos Sankt Peterburgo valdžioje nuo 1999 iki 2000 m. vasaros (V. Putiną išrinkus prezidentu, byla buvo nutraukta) tyręs buvęs ypač svarbių bylų tardytojas Andrejus Zykovas.

A. Zykovas pirmiausia nurodo, kad garsiojo kooperatyvo „Ozero“, kuris dažnai laikomas vos ne V. Putino ir jo draugų iš Sankt Peterburgo grupės susiformavimo pradžia, pirmininkas buvo toks „autoritetingas verslininkas“ Vladimiras Smirnovas, kuris visuomet buvo siejamas su Sankt Peterburgo kriminaliniu pasauliu.

Tačiau svarbiausia net ne tai, svarbiausia, kad V. Smirnovo pavaduotojas „Peterburgo kuro kompanijoje“, kurią V. Putino ir jo komandos kontroliuota Sankt Peterburgo merija, kaip visuomet buvo įtariama, sąmoningai perdavė nusikaltėlių kontrolėn, buvo ne kas kitas, o pats V. Barsukovas.

Bet ir tai dar ne viskas. A. Zykovas pabrėžia, kad net kooperatyvo „Ozero“ apsauga, nors iš pradžių užtikrinta kitų bendrovių, labai greitai buvo perduota būtent V. Barsukovo kontroliuojamoms saugos struktūroms.

Šie faktai dar nepakankamai įtikina, kad V. Putiną sieja asmeninis ryšys su V. Barsukovu ir Tambovo nusikalstama grupuote? Tuomet prisiminkime garsiąją Vokietijoje tirtą SPAG bylą. Bylos esmė – ne tik Rusijos kriminalinių grupuočių, bet ir Kolumbijos narkomafijos pinigų plovimas.

Ir būtent šioje byloje dar kartą keistai vienoje gretoje atsirado V. Putino, jau minėto kooperatyvo „Ozero“ pirmininko V. Smirnovo bei jo bendražygio V. Barsukovo vardai. Mat būtent V. Putinas su V. Smirnovu 1992 m. vizito Frankfurte prie Maino metu įtikino Vokietijos investuotojus įkurti SPAG, kuri investuotų į Sankt Peterburgo nekilnojamąjį turtą.

Pats V. Putinas tapo SPAG konsultacinės tarybos nariu (juo buvo iki pat išrinkimo prezidentu), bendrovei SPAG vadovauti ėmė advokatas (ir tuomečio Lichtenšteino vyriausybės nario brolis) Rudolfas Ritteris, kuriam vėliau buvo pareikšti kaltinimai pinigų plovimu, V. Smirnovas ėmė vadovauti SPAG Sankt Peterburgo filialui „Znamenskoje“, o V. Barsukovas oficialiai buvo to filialo direktorių tarybos narys.

Beje, Vokietijos teisėsauga net oficialiai apklausė V. Barsukovą šioje byloje. Tiesa, įrodyti Tambovo grupuotės pinigų plovimo, valdžioje Rusijoje jau būnant V. Putinui, žinoma, nesugebėjo. Tačiau Vakarų žiniasklaida, rašiusi apie šią bylą, remdamasi bylos duomenimis, ne tik tvirtino, kad Tambovo grupuotė iš esmės perėmė SPAG kontrolę, bet ir nedviprasmiškai siejo patį V. Putiną su šia nusikalstama grupuote.

Tačiau ir tai – toli gražu ne pabaiga. Vienu artimiausių V. Putino asmeninės aplinkos žmogumi laikomas Konstantinas Gološčiapovas. Šis V. Putino „masažuotoju“ dar dažnai vadinamas veikėjas taip pat siejamas su Tambovo nusikalstama grupuote.

Ir siejamas, matyt, ne be reikalo – net viešai prieinamas vaizdo įrašas iš V. Barsukovo 50-mečio šventės 2006 m., kuriame aiškiai matyti, kad tarp įvairių kriminalinių veikėjų garbingas svečias šiame vakarėlyje buvo ir K. Gološčiapovas.

Dar maža ryšių? Tuomet verta pakalbėti apie Ilją Traberį. Šis su Tambovo nusikalstama grupuote taip pat visuomet sietas „autoritetas“, pravarde Antikvaras. Garsus ne vien Rusijoje. Jis buvo vienas pagrindinių įtariamųjų Ispanijos teisėsaugos tirtoje Rusijos mafijos byloje ir ten išgarsėjo net grasinimais bylą tyrusiam prokurorui Jose Grindai Gonzalezui.

Dėl įtariamų ryšių su nusikalstamu pasauliu iš savo šalies šį „verslininką“ išvijo Monakas, jo veiklą tyrė ir Šveicarijos teisėsauga.

Tačiau mūsų šiandien nagrinėjamame kontekste ypač įsimintinas I. Traberio advokato Ispanijoje Roberto Masorriagos pareiškimas: „Ilja Traberis yra svarbesnis už Putiną, nes, kiek žinau, dešimtajame (XX amžiaus) dešimtmetyje Putinas dirbo jam, kai buvo Sankt Peterburgo merijoje.”

Ir net jeigu nepriimsime šio advokato pareiškimo už gryną pinigą, liudijimų apie I. Traberio ilgamečius ryšius su V. Putinu yra tiek, kad ne tik visus išvardyti būtų sunku, bet ir pats V. Putinas neslepia pažįstantis I. Traberį.

Yra netgi viešų liudijimų, kad I. Traberis ir jo verslo bei nusikalstamo pasaulio partneris Sergejus Vasiljevas, vieninteliai iš kriminalinių veikėjų, yra kviečiami į V. Putino gimtadienio šventes. Mažiausiai apie du tokius atvejus 2004 ir 2016 m. Rusijos nusikalstamą režimą jau daug metų tyrinėjančiai ir dabar Prancūzijoje gyvenančiai žurnalistei Anastasijai Kirilenko patvirtino du šiuose gimtadieniuose taip pat buvę šaltiniai.

Tačiau bene daugiausia detalių apie V. Putino ryšius su Tambovo nusikalstama grupuote, V. Barsukovu, I. Traberiu ir S. Vasiljevu viešai papasakojo dabar Izraelyje gyvenantis verslininkas Maksimas Freidzonas.

Šio verslininko liudijimai svarbūs todėl, kad jis pasakoja ne šiaip girdėtus gandus, o savo patirtį (pavyzdžiui, apie tai, kaip mokėjo kyšius V. Putinui) arba iš savo paties verslo partnerių, asmeniškai dalyvavusių kai kuriuose reikaluose, girdėtus dalykus.

Beje, ir V. Barsukovas, I. Traberis, S. Vasiljevas bei pagrindinis Rusijos mafijos bylos Ispanijoje įtariamasis Genadijus Petrovas buvo paties M. Freidzono partneriai Peterburgo naftos terminale. Vėliau M. Freidzonas apkaltino Tambovo mafijos atstovus, bendroves „Gazprom“ ir „Lukoil“ padedant Rusijos valdžiai, atėmus jam priklausiusią firmos „Soveks“ dalį. Dėl to net kreipėsi į Niujorko teismą, tačiau tas nusprendė, kad byla turėtų būti nagrinėjama Rusijoje.

Viską, ką atskleidė M. Freidzonas, perpasakoti reiktų tikriausiai ne vieno rašinio. Pacituosiu tik tą dalį, kaip, Freidzono teigimu, mafija nutiesė V. Putinui kelią ir į valdžios viršūnes.

„Kiek pamenu, Vladimiras Vladimirovičius, kai buvo merijos pareigūnas, ėmė kyšius, reikalaudavo dalies versle, stengėsi nieko aplinkui nepaleisti iš savo rankų. Romai Cepovui (dar vienas Sankt Peterburgo kriminalinis veikėjas, apie kurį patį ir jo ryšius taip pat ir su V. Putinu šiame cikle jau rašiau ne kartą – M. L.) nešė pinigus iš kazino – lagaminus grynųjų, kuriuos vėliau perduodavo „į viršų“. Mileris (Aleksejus Mileris – dabartinis „Gazpromo“ vadovas – M. L.) rinko kyšius. Lichtenšteine ​​esantis Grahamas Smithas telkė ir plovė iš naftos verslo dalies gautas lėšas. Bet kai Sobčiakas (tuometis Sankt Peterburgo meras – M. L.) pralaimėjo rinkimus ir buvo priverstas saugotis baudžiamosios bylos, Vladimirui Vladimirovičiui atėjo sunkios dienos, nes niekam nereikia prisivogusio, bet įtaką praradusio valdininko. Tapo neaišku, už ką jam mokėti dalį.

[…] Dima Skiginas, mano draugas ir partneris „Sigma” ir „Soveks“ bendrovėse, man pasakė, kad jis tuo metu nusprendė padaryti šiek tiek rizikingą žingsnį – palaikyti Vladimirą Vladimirovičių, išsaugodamas jo dalį jau gerai veikiančiame naftos terminale ir „Soveks“. Su terminalu buvo paprasta istorija: vienam iš uosto inžinierių, kuris iš pradžių sutvarkė šį terminalą uoste, nepratęsė nuomos sutarties, o perdavė sutartį Skiginui ir Traberiui. Tuomet tai „prastūmė“ ir visaip padėjo įkurti terminalą, kaip pasakojo Dima, pats Vladimiras Vladimirovičius, už tai jis gavo savo dalį. O vėliau jau Dima padarė tokį „statymą“ – įtikino savo komandos draugus – Traberį, Vasiljevą ir Kumariną, kad Vladimiro Vladimirovičiaus apskritai nereikia nurašyti. Nors situacija buvo daugiapolė, ir buvo, oi, kaip neaišku, kas bus valdžioje. O Putinui, manau, tiesiog reikėjo pinigų. Manau, kad jis daug pavogė dirbdamas merijoje, tačiau Maskvoje – kitas supratimas apie pinigus. Reikalingas nuolatinis gerų pajamų šaltinis, vargšai ten nemėgstami, Maskvoje tai nepriimtina”, – taip M. Freidzonas pasakojo apie taip pat ir Tambovo nusikalstamos grupuotės atstovų investicijas į V. Putino persikėlimą į Maskvą bei tolesnį kilimą karjeros laiptais.

Jei nebūtų kitos netiesiogiai šiuos liudijimus patvirtinančios informacijos, galima būtų jais netikėti. Tačiau ne tik liudijimų, bet ir įrodymų dabar jau yra tiek, kad abejoti tiek paties V. Putino, tiek jo artimiausios aplinkos ilgamečiais ryšiais su kriminalinio pasaulio atstovais nebelieka galimybių.

Štai Ispanijos teisėsaugai tiriant Rusijos mafijos bylą, prisiminta, kad tarp banko „Rosija“, kuris buvo sukurtas KGB ir Komunistų partijos pinigais, o jo kontrolę iš karto perėmė artimiausios V. Putino aplinkos žmonės (todėl banką kartais net vadino „V. Putino banku“), akcininkų buvo ir pagrindinis šios bylos įtariamasis, vienu Tambovo nusikalstamos grupuotės lyderiu vadinamas G. Petrovas.

Toje byloje yra liudijimų apie paties V. Putino ryšį su G. Petrovu.

Pavyzdžiui, toks: „Mano klientas visada laikė Petrovą stambiu verslininku, susijusiu su aukščiausiais savo šalies politiniais sluoksniais… Kai kuriais atvejais jis (Petrovas) pasakodavo, kad nuo jaunystės, praleistos Sankt Peterburge, jis draugavo su Putinu, Rezniku (Valstybės Dūmos deputatas ir vienas įtariamųjų Ispanijos byloje Vladislavas Reznikas – M. L.) ir Reimanu (buvęs Rusijos ryšių ministras Leonidas Reimanas taip pat figūruoja toje byloje – M. L.)… “

Taip Ispanijos teismui teigė buvusio Ispanijos žvalgybininko, vėliau verslininko, o galiausiai įtariamojo šioje Rusijos mafijos byloje Juano Antonio Untorios advokatas.

Tačiau byloje yra ne vien liudijimų. Ypač įdomus vienas kratos pas G. Petrovą metu rastas raštelis, kuris, kaip manoma, liudija, jog G. Petrovas buvo kažkaip susijęs net su nekilnojamojo turto Ispanijoje pirkimu asmeniškai V. Putinui arba Rusijos prezidento reikalų valdybai.

„Ponas Putinas, žemė Malagoje, rusiškas sklypas ar rusiška miestų statyba. Žemė nenupirkta. Prezidento administracijos reikalų valdyba“, – toks G. Petrovo ranka rašytas raštelis, datuotas 2001 m., minimas viename bylos dokumentų.

Tačiau Tambovo nusikalstamos grupuotės pėdsakas paties V. Putino biografijoje, nors ir ryškiausias, bet tikrai ne vienintelis.

Šiame cikle jau rašiau, kad ne vien V. Putino kriminalinio režimo nusikaltimus tyręs, o vėliau Londone radioaktyviu poloniu nunuodytas buvęs KGB ir FSB karininkas Aleksandras Litvinenka, bet ir buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Leonidas Derkačius liudijo apie V. Putino asmeninius ryšius su „Solncevo“ nusikalstamos grupuotės lyderiu laikytu ir kažkada JAV teisėsaugos Rusijos mafijos „bosų bosu“ vadintu Semionu Mogilevičiumi.

Rašiau ir apie tai, kad su Izmailovo nusikalstama grupuote dirbęs, bet vėliau parodymus prieš juos Vakaruose davęs verslininkas Džalolas Chaidarovas teigė asmeniškai iš grupuotės lyderio Antono Malevskio apie V. Putiną išgirdęs, kad „tarp mūsų – sąjunga aštuoneriems metams”.

Ir visų šių faktų bei liudijimų dabar jau tiek, kad šią informaciją laikyti bent kiek nepatikima nebelieka pagrindo. Todėl dar kartą tenka daryti iš esmės tą pačią išvadą – ne tik pats dabartinis Rusijos režimas susikūrė kaip KGB ir nusikaltėlių aljansas, bet ir šio režimo lyderis asmeniškai turi paskui jį besidriekiantį ryškų ne vien KGB, bet ir nusikalstamo pasaulio šleifą.

Jei kas nors mano, kad kas nors pasikeitė V. Putinui įsitvirtinus prezidento poste, užtenka pažvelgti į tai, kaip Rusija saugo I. Traberį, G. Petrovą ar S. Mogilevičių.

Kodėl kalėjime atsidūrė V. Barsukovas, o R. Cepovas buvo apskritai nunuodytas? Visų V. Putino ir jo režimo ryšių su nusikalstamu pasauliu liudytojų nuomonė iš esmės ta pati – režimui lojalūs nusikaltėliai toliau tarpsta, bet nelojalumas gali kainuoti ne tik laisvę, bet ir gyvybę.

Juk tokios ir tos mafijos, apie kurią žinome daug daugiau, taisyklės?

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT