Rusijos mafiją sukūrė KGB: ar gali taip būti?

MARIUS LAURINAVIČIUS, VYR. ANALITIKAS
11/10/2020
Vis nauji ir nauji Vladimiro Putino vadovaujamo Kremliaus režimo nusikaltimai bei kita į viešumą nuolat prasiskverbianti informacija vis labiau įtvirtina supratimą, kad valdžią Maskvoje savo rankose laiko ne šiaip diktatoriškas režimas, bet nusikaltėliai. Vis labiau įsitvirtina ir terminas „mafijos valstybė“, kai kalbama apie šiuolaikinę Rusiją.
Tačiau ką tai iš tiesų reiškia, vis dar ne visada suprantama.
Mafija, arba kitaip dar vadinamas organizuotas nusikalstamumas, yra ne tik šiuolaikinio V. Putino režimo sudedamoji dalis. Žlungant Sovietų Sąjungai, KGB šį režimą nuo pamatų ėmė kurti iš pradžių sudariusi tvirtą sąjungą su organizuotais nusikaltėliais.
Todėl tai, ką šiandien vadiname V. Putino Rusija, yra bendras KGB ir mafijos projektas. Ir be nusikaltėlių pasaulio dėmens net bandyti suprasti, kas yra, o svarbiausia, kaip veikia Kremliaus režimas, mano įsitikinimu, visiškai neįmanoma.
Todėl būtent apie tai toliau pasisuks mano pasakojimas, tęsiant kartu su LRT.lt pradėtą ciklą „20 Putino metų“ apie Kremliaus režimo prigimtį, jo veiklos metodus ir jo keliamą grėsmę.
Iki šiol, remdamasis faktais, liudininkų parodymais ir kita vieša informacija, jau papasakojau apie KGB planus, kurių įgyvendinimas padėjo pamatus V. Putino Rusijai ir į valdžią atvedė patį V. Putiną, ir šios nusikalstamos organizacijos (nesvarbu, kaip ji oficialiai vadintųsi – KGB ar FSB) veiksmus bei lemiamą vaidmenį, pradedant laikotarpiu dar prieš SSRS žlugimą ir baigiant B. Jelcino atsistatydinimu 1999 m. pabaigoje.
Toliau, lygiai taip pat remdamasis faktais, liudininkų parodymais bei kita vieša informacija, ketinu papasakoti, kaip KGB kartais pati kūrė organizuotas nusikaltėlių grupuotes, kartais sėkmingai perimdavo jų kontrolę arba jas tiesiog „kuruodavo“ ir veikdavo ranka rankon su jomis. Kol galiausiai pirmiausia dabartinė FSB, bet kartu ir kitos Rusijos jėgos struktūros pačios virto milžinišku ir neįtikėtinai įtakingu organizuotų nusikaltėlių grupuočių konglomeratu, iš esmės ir valdančiu Rusiją, ir nuolat bandančiu išplėsti savo įtaką toli už šios mafijos valstybės ribų.
Šį jau 12-ąjį ciklo „20 Putino metų“ rašinį manau verta pradėti ne nuo tolimos istorijos, o nuo gana neseno liudijimo. Maža to, nuskambėjusio ne iš Rusijos, o iš JAV. Bet iš esmės patvirtinančio tai, ką ketinu pasakoti šį kartą.
Garsus JAV žurnalistas ir rašytojas Craigas Ungeris 2018 m. išleido knygą apie JAV prezidento Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos mafija „House of Trump, House of Putin: The Untold Story of Donald Trump and the Russian Mafia“.
Nei apie pačią šią knygą, nei apie D. Trumpo ryšius šį kartą rašyti nesirengiu. Tačiau vienas šioje knygoje esantis liudijimas svarbus ir mano nagrinėjamame kontekste. Mat šis liudijimas yra vieno garsiausių, į Vakarus pasitraukusio buvusio KGB aukšto rango atstovo Olego Kalugino.
Kaip minėjau, pats O. Kalugino liudijimas yra ir knygoje, bet šįkart pasirinkau pacituoti vieną knygos autoriaus C. Ungerio interviu, kuriame jis tiesiog plačiau paaiškina, ką svarbu žinoti ir suprasti.
„Pagrindinis dalykas, kurį noriu perteikti savo knygoje, yra tai, kad Rusijos mafija skiriasi nuo Amerikos mafijos. Ir aš manau, kad daugelis amerikiečių to nesupranta. Rusijoje mafija iš esmės yra valstybės veikėja. Imdamas interviu iš generolo Olego Kalugino, kuris yra buvęs KGB kontržvalgybos vadovas ir vienu metu buvo Vladimiro Putino viršininkas, paklausiau jo apie mafiją. „O, tai KGB dalis. Tai Rusijos vyriausybės dalis”, – tokiais žodžiais ne tik savo supratimą apie padėtį Rusijoje, bet ir O. Kalugino citatą interviu internetiniam leidiniui „Vox“ 2019 m. sausį pateikė C. Ungeris.
Taigi, buvęs itin aukšto rango KGB generolas, prabėgus daugybei metų nuo tos dienos, kai Rusijoje oficialiai KGB nebeliko, kalba, kad mafija yra būtent KGB (ją mini pirmiausia) ir Rusijos vyriausybės dalis. Ką tai galėtų reikšti?
Paaiškinimą, ko gero, galima rasti 2007 m. kovą Ispanijos teisėsaugos surengtos Michailo Monastyrskio apklausos protokoluose. Bet iš pradžių tikriausiai reikia paaiškinti, kas buvo Michailas Monastyrskis.
Sovietų Sąjungos laikais jis oficialiai dirbo restauratoriumi Ermitaže, o neoficialiai buvo antikvaras, be kita ko, užsiiminėjęs, švelniai tariant, ne itin legalia veikla. Labiausiai jis garsus tuo, kad organizavo masinį Peterio Carlo Faberge kūrinių padirbinėjimą ir prekybą jais, be to, užsiėmė ir vogtų daiktų prekyba ir už tai pirmą kartą pakliuvo į kalėjimą. Vėliau jau įkliuvo už meno kūrinių kontrabandą į užsienį „stambiu mastu“, už tai tuomet galėjo grėsti net mirties bausmė. Kaip teigiama, būtent tuomet M. Monastyrskis buvo užverbuotas KGB, todėl vietoj grėsusios mirties bausmės kalėjime praleido tik 5-erius metus.
SSRS žlugimo laikotarpiu jis jau imtas laikyti vienu vadinamosios Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderių, o 1995 m. su dar keliais tos pačios grupuotės atstovais buvo išrinktas į Valstybės Dūmą.
Vien šie M. Monastyrskio biografijos faktai gana daug pasako, kaip buvo kuriama „mafijos valstybė“ Rusijoje. Tačiau jo liudijimas, kuris, beje, buvo savanoriškas, nes M. Monastyrskis pats kreipėsi į Ispanijos teisėsaugą teigdamas, kad jo gyvybei gresia pavojus, rašant šiuolaikinės Rusijos istoriją, tikrai turėtų užimti išskirtinę vietą. Mat M. Monastyrskis per minimą oficialią apklausą papasakojo, kad Tambovo nusikalstamą grupuotę, kurios vienu iš lyderių pats buvo laikomas, sukūrė ne šiaip susibūrę nusikaltėliai. Tai įvyko tiesioginiu KGB užsakymu ir nurodymu.
Tačiau su šio liudijimo ištraukomis verčiau susipažinti tiesiogiai, nes jos pasako iš tiesų daug. Todėl ir pateiksiu jas taip, kaip jas pateikė su apklausos protokolu asmeniškai susipažinusi ir jo kopiją turinti Rusijos mafiją jau daug metų tyrinėjanti žurnalistė Anastasija Kirilenko.
„Michailas (M – taip apklausoje žymimas M. Monastyrskis): Kumarinas (Vladimiras Kumarinas, taip pat žinomas kaip Vladimiras Barsukovas, laikytas Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiu – M. L.), kaip ir dar trys pagrindiniai veikėjai, buvo KGB, o vėliau FSB informatorius nuo 1986 metų.
Policininkas 1 (P1 – taip apklausoje žymimas pirmasis joje dalyvavęs pareigūnas): O kas yra tie trys? Organizatoriai? Steigėjai?
M: Vasia Brianskis (Vasilijus Vladykovskis – kaip teigiama, būtent jis vadovavo Tambovo grupuotės „jėgos struktūroms“ – M. L.), Valerijus Ledovskichas (jis laikomas Tambovo grupuotės įkūrėju kartu su V. Kumarinu – M. L.), kuris dabar yra pulkininkas leitenantas ir, manau, dirba GRU (Rusijos karinėje žvalgyboje).
P1: Kas dar? Sakėte, kad jų buvo trys.
M: Vasia Brianskis yra „likvidatorius“, kaip jie jį vadina.
P1: Paminėjote tris žmones. Brianskis, Ledovskichas… Kas trečias?
M: Taip pat jo kaimynas iš Marbeljos, Miša Gluščenka, „Chocholas“, jis neturėjo tiesioginių ryšių su žvalgyba… “
[…]
M. Tambovo organizuotos nusikaltėlių grupuotės nebėra, ji anksčiau buvo. Reikalas tas, kad prieš kurį laiką ji tikrai buvo ir atsirado FSB užsakymu, o buvo sukurta praturtėjimo tikslais. Rusija susikūrė kaip atskira valstybė, todėl ši organizacija ir atsirado. Štai ir viskas: iš šios organizacijos nieko nebeliko. Liko tik labai didelė pinigų suma ir legenda.
P1: Kas valdo šiuos pinigus?
M: Tai priklauso nuo to, apie kurią pinigų dalį kalbame. Vieną dalį kontroliuoja Kumarinas, bet čia mes kalbame apie daugiausia 100 milijonų. O kita dalis priklauso kitiems žmonėms – pareigūnams, ji tikrai priklauso jiems.
P1: „Pareigūnai“ – ką turite omenyje? Ar tai žmonės, dirbantys vyriausybėje?
M: Generolai, žmonės, dirbantys vyriausybėje.
P1: Kurie saugo Kumariną.
M: Tai žmonės, kurie saugo Kumariną, o Kumarinas saugo jų pinigus, palengvina prieigą prie jų. Šie žmonės žino, kad Kumarinas iš jų nevogs, nepabėgs, o Kumarinas, kol yra, parūpins jiems pinigų. Aš pasakysiu du vardus: tai Igoris Sečinas ir Aleksandras Karmackis, jau nekalbant apie tokius žmones kaip Stepanovas, Ivanovas, šie du, kuriuos minėjau, yra labai įtakingi, garantuoja Kumarino saugumą ir priedangą.
P1: Bet ar jie vyriausybės nariai – šie du? Ką jie daro? Jie – pareigūnai, policininkai, kariškiai, na, nežinau, ar jie merijoje dirba?
M: Sečinas… yra didesnis viršininkas negu Putinas.
P1: Kokias pareigas jis eina dabar?
M: Sečinas yra „Rosneft“ valdybos pirmininko pavaduotojas, prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, dešinioji Putino ranka. Jis su Putinu dirba nuo 1992-ųjų, jau penkiolika metų. Karmackis yra FSB generolas, o dabar jis yra Rusijos narkotikų kontrolės komiteto Sankt Peterburgo padalinio vadovas. Ar Čerkesovo (tuometis Rusijos narkotikų kontrolės komiteto vadovas, vienas įtakingiausių tuomečių FSB generolų – M. L.) vardas jums ką nors sako?
[…]
M: Noriu pasakyti tik vieną dalyką: Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės priedangą garantuoja Sankt Peterburgo FSB, kurią savo ruožtu pridengia žmonės, apie kuriuos jau sakiau.
[…]
M: Jų įtaka baigsis, kai Putinas neteks prezidento pareigų.
P1: Taigi, tarp jų yra ryšys? Ar žinote tai tiesiogiai, ar matėte, kaip veikia šie įtakingi ryšiai?
M: Šiuo metu Rusiją kontroliuoja žmonės iš Sankt Peterburgo KGB.
P1: Ar dėl atsargumo nieko nesakote apie Putiną?
M: Tai tik politika.
P1: Ar nieko nesakote, kad išvengtumėte problemų?
M: Taip. Gali ir taip būti.“
Štai toks tiesioginis liudininko pasakojimas yra Ispanijos teisėsaugos rankose. Ir būtina dar kartą pabrėžti: tai ne kokie nors pasvarstymai, o oficialios teisėsaugos bylos medžiaga.
Beje, nepraėjus ir mėnesiui po minėto liudijimo Ispanijos teisėsaugai, M. Monastyrskis „netikėtai“ žuvo avarijoje. Į jo automobilį Prancūzijoje įsirėžė milžiniškas cementą vežęs sunkvežimis.
Panašių liudijimų yra ir daugiau, todėl turbūt nenuostabu, kad ne gandais, žurnalistų ar bet kokių kitų asmenų turimais duomenimis, o savo vykdytais baudžiamaisiais tyrimais besiremiantis garsus Ispanijos prokuroras Jose Grinda Gonzalezas dar 2010 m. įspėjo amerikiečius, kad Rusija yra mafijos valstybė, kurioje nėra jokios ribos tarp nusikaltėlių ir valdžios.
J. Grindos Gonzalezo liudijimas viešas tapo „Wikileaks“ dėka ir jau seniai žinomas, bet ir jį verta dar kartą pacituoti taip, kaip buvo surašyta JAV diplomatų susirašinėjime, atskleistame „Wikileaks“.
„Grinda pareiškė manantis, kad Baltarusija, Čečėnija ir Rusija yra virtualios „mafijos valstybės“, ir sakė, kad Ukraina gali tokia tapti. Jis teigė, kad kiekvienoje iš šių šalių neįmanoma atskirti vyriausybės veiklos nuo organizuotų nusikaltėlių grupuočių.
[…] Antra priežastis – iki galo neatsakytas klausimas, kiek Rusijos premjeras V. Putinas (tuo metu jis užėmė vyriausybės vadovo postą, prezidento pareigas formaliai perleidęs Dmitrijui Medvedevui – M. L.) yra asmeniškai susijęs su Rusijos mafija ir kiek jis kontroliuoja mafijos veiksmus.
Grinda cituoja Aleksandrą Litvinenką, kuris pats buvo Rusijos žvalgybos pareigūnas, tyręs organizuotų nusikaltėlių veiklą, o 2006 m. pabaigoje Londone mirė nuo apsinuodijimo paslaptingomis aplinkybėmis, teiginį, kad Rusijos žvalgyba ir saugumo tarnybos – Grinda minėjo Federalinę saugumo tarnybą (FSB), Užsienio žvalgybos tarnybą (SVR) ir karinę žvalgybą (GRU) – kontroliuoja organizuotą nusikalstamumą Rusijoje. Grinda pareiškė manantis, kad šis teiginys yra tikslus.
[…] Grinda sakė manantis, kad FSB „integruoja“ Rusijos mafiją, tačiau jie taip pat gali juos „pašalinti“ dviem būdais: žudydami organizuotų nusikaltėlių lyderius, atsisakiusius daryti tai, ką saugumo tarnybos nori, kad jie darytų, arba sodindami už grotų, kad pašalintų kaip konkurentus dėl įtakos. Nusikaltėliai gali būti sodinami į kalėjimą ir tam, kad būtų garantuotas jų saugumas“, – toks J. Grindos Gonzalezo liudijimas JAV atstovams užfiksuotas JAV diplomatų vidiniame susirašinėjime, kurį atskleidė „Wikileaks“.
Bet grįžkime prie to, kaip Rusijoje užsimezgė glaudus KGB ir mafijos bendradarbiavimas, kuris SSRS žlugimo laikotarpiu tapo būsimo V. Putino režimo pamatu.
Liudijimą apie tai galima rasti dar vienoje Vakarų teisėsaugos ištirtoje byloje – viešo teismo proceso dėl jau minėto A. Litvinenkos nunuodijimo poloniu 2006 m. Londone dokumentuose. Juose yra dar vieno buvusio KGB karininko, buvusio V. Putino bendramokslio Jurijaus Šveco, dabar jau daug metų gyvenančio Vakaruose, liudijimas.
„Viskas pasikeitė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai KGB nurodė visiems savo pareigūnams imtis verslo ir pasitelkti visus, kurie galėtų būtų naudingi šiam tikslui, įskaitant nusikaltėlius, kurie tuo metu buvo vieninteliai žmonės, supratę, kaip veikia rinka (bent jau juodoji rinka).
Vykdydamas šią instrukciją, Viktoras Ivanovas (buvęs KGB karininkas, vėliau, atėjus į valdžią V. Putinui, tapęs Rusijos narkotikų kontrolės valdybos viršininku, V. Čerkesovo įpėdiniu) užmezgė dalykinius santykius su Tambovo organizuotos nusikalstamos grupuotės (didelė organizuoto nusikalstamumo grupuotė Sankt Peterburge) lyderiu ir jos vadovu Vladimiru Kumarinu.
Tambovo nusikalstama grupuotė tuo metu buvo įsivėlusi į mirtiną kovą su kita įtakinga gauja – Malyševo grupuote ir jos vadovu Malyševu. Šiame gaujų kare Ivanovas stojo į Kumarino pusę ir padėjo jo grupei nugalėti konkurentus. Didžiausias šio mūšio laimikis buvo Sankt Peterburgo jūrų uosto, kuris buvo naudojamas kaip narkotikų iš Kolumbijos pergabenimo į Vakarų Europą per Sankt Peterburgą bazė, kontrolė.
Dėl šios abejotinos verslo partnerystės Ivanovas įsigijo Sankt Peterburgo jūrų uosto akcijų ir vis dar jų turi. Kita vertus, 10-ojo dešimtmečio viduryje Tambovo organizuota nusikalstama grupuotė virto verslo holdingu su daugeliu dukterinių įmonių.
Šios istorijos ironija ta, kad Ivanovas, kol bendradarbiavo su banditais, buvo paaukštintas ir perkeltas į kovos su kontrabanda skyrių – tapo jo viršininku. […] Tai buvo laikas, kai riba tarp teisėsaugos pareigūnų ir profesionalių nusikaltėlių buvo labai menka.
Kai Ivanovas bendradarbiavo su banditais, jį globojo Vladimiras Putinas, kuris buvo atsakingas už išorinius ekonominius santykius, dirbdamas Sankt Peterburgo meru Anatolijumi Sobčaku“, – taip per I. Ivanovo ir V. Putino istoriją KGB ir mafijos susijungimo Rusijoje detales atskleidė oficialiam V. Litvinenkos nužudymo tyrimui atskleidė J. Švecas, kuris, priminsiu, jo pasakojamu laikotarpiu pats tarnavo KGB.
Šių metų vasarą Michailo Chodorkovskio įkurto „Dosjė centro“ paskelbtame tyrime „Lubiankos Federacija. Kaip FSB nustato Rusijos politiką ir ekonomiką“ (Лубянская Федерация. Как ФСБ определяет политику и экономику России) minimas ir šaltinis, kuris iki šiol dirba Rusijos vidaus reikalų ministerijos kriminalinės paieškos tarnyboje, o dešimtajame XX a. dešimtmetyje vadovavo vienam rajono kriminalinės paieškos skyriui.
Šis šaltinis taip pat tvirtina, kad Solncevo ir Orechovo grupuotės Maskvoje, Tambovo grupuotė Sankt Peterburge ir daugybė kitų organizuotų nusikaltėlių grupuočių įvairiuose Rusijos regionuose buvo tiesiogiai kontroliuojamos FSB kuratorių, o šiai tarnybai tekdavo dalis banditų nusikalstamu būdu gautų pajamų. Šis šaltinis netgi teigia, kad būtent tokie banditų ryšiai užkirto kelią nusikalstamų grupuočių likvidavimui.
„Visos stambios organizuoto nusikalstamumo grupuotės ne tik mokėjo „kontorai“ (turima galvoje FSB – M. L.), bet ir atlikdavo „purviną darbą“ čekistams: pašalindavo nepageidaujamus žmones, gąsdino nebendradarbiaujančius asmenis, užmezgė tarptautinius ryšius Ispanijoje, Italijoje, JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse.
Dažnai FSB pareigūnai paskirdavo savo žmones į gaujų vadovybę. Taip vienos žiauriausių Medvedkovskio organizuotos nusikalstamos grupuotės įkūrėjas buvo KGB atstovas Grigorijus Gusiatinskis (Griša Severnyj)“, – aiškino „Dosjė centro“ šaltinis.
Tokius liudijimus galima pagrįsti ir faktais, bet apie tai – kituose rašiniuose.
O kol kas paminėsiu, kad dar keliose Vakaruose tirtose bylose yra verslininko Džalolo Chaidarovo, jo paties prisipažinimu, bendradarbiavusio su Rusijos mafija, liudijimai. Ir šiuose liudijimuose galima rasti ne vien konkrečius parodymus apie FSB ryšius su dar viena garsia Rusijos organizuotų nusikaltėlių gauja – Izmailovo grupuote.
Iš Dž. Chaidarovo parodymų galbūt įdomiausia tai, ką ji 2002 m. papasakojo Prancūzijos dienraščiui „Le Monde“. Mat Dž. Chaidarovas šiam dienraščiui citavo Izmailovo organizuotos nusikaltėlių grupuotės lyderio Antono Malevskio jam ištartus žodžius.
„Jis žinojo, kad aš perdaviau dokumentus Vidaus reikalų ministerijai ir FSB (buvusiai KGB), tikėdamasis, kad jie užtikrins mano saugumą, ir perspėjo: „Jūs neturite to daryti! Jums niekas nepadės, nei Čerkesovas (tada buvo laikomas antruoju pagal įtaką žmogumi FSB), nei Patruševas (tuometis tos pačios tarnybos vadovas). Jūs gerai žinote, kad mes sudarėme sąjungą aštuoneriems metams…“, – taip A. Malevskis kalbėjo apie dvi pirmąsias V. Putino kadencijas prezidento poste, kurios tuo metu buvo vos prasidėjusios. Tačiau ir manyti, kad nusikaltėlių sąjunga su KGB/FSB buvo nulemta tik V. Putino, nebūtų tikslu. Pats Dž. Chaidarovas net labiau akcentuoja, kad dar B. Jelcino valdymo laikotarpiu FSB bendradarbiavo su nusikaltėliai.
Panašiai padėtis apibūdinama ir 2007 m. Šveicarijos kontržvalgybos sudarytoje ataskaitoje, kuri vėliau pateko į viešumą.
2000 m. darytuose vadinamuosiuose Mykolos Melničenko įrašuose (Ukrainos prezidento apsaugos darbuotojas slapta įrašinėjo pokalbius šalies vadovo kabinete, o vėliau šie įrašai paskelbti viešai – M. L.) tuometis Ukrainos karinės žvalgybos vadovas Ihoris Smeško prezidentui Leonidui Kučmai raportuoja, kad Solncevo organizuotos nusikaltėlių grupuotės lyderiu laikytas ir JAV federalinio tyrimų biuro Rusijos mafijos „bosų bosu“ vadintas Semionas Mogilevičius yra „KGB pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgyba – M. L.) nomenklatūra dar nuo sovietinių laikų”.
Tuometis Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Leonidas Derkačius L. Kučmai tuose pačiuose slapta įrašytuose pokalbiuose teigė ne tik tai, kad S. Mogilevičius yra pažįstamas su V. Putinu nuo tada, kai šis dar dirbo Sankt Peterburge, bet ir tai, kad vienas mafijos vadeivų gerai sutaria su Rusijos prezidentu.
Vertinant šią visiškai skirtingų liudijimų puokštę, vaizdas iš tiesų turėtų išryškėti – siekdama pasirengti susigrąžinti valdžią, KGB iš anksto sudarė sąjungą su nusikaltėliais. O nusikaltėliai kartu su KGB atvedė į valdžią V. Putiną. Bet plačiau apie KGB kontroliuotą mafijos įsigalėjimą Rusijoje ir pačių Rusijos specialiųjų tarnybų virtimą organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis – jau kituose rašiniuose.
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT