MARIUS LAURINAVIČIUS, VYR. ANALITIKAS
17/11/2020

Maždaug 185 milijonams dolerių prilygstanti suma įvairia valiuta – grynaisiais. Kur galima išvysti tokią sumą? Banke? Ypatingą krovinį vežančiame inkasatorių automobilyje? Ne, tokia suma 2019 m. balandį per kratas rasta sudėta tiesiog ant žemės sportiniuose krepšiuose ir plastikiniuose maišuose trijuose vienam įtariamajam Rusijos piliečiui priklausančiuose butuose.

Manote, kad tas pilietis – koks nors gerai žinomas Rusijos mafijos (tradiciniu supratimu) bosas, o rasti pinigai – vadinamasis „obščiakas“ – bendros nusikaltėlių kasos turinys?

Ir vėl – ne. Jis – Kirilas Čerkalinas. Iki sulaikymo – net viešai gana žinomas Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) pulkininkas, vieno iš vadinamosios „K“ valdybos, kuruojančios bankus, skyrių viršininkas.

Tiriant šią bylą, tiek iš oficialios teisėsaugos medžiagos, tiek iš žurnalistinių tyrimų paaiškėjo tiek, kad bet kam turėtų būti tikrai nebeaišku, ar Rusijos federalinę saugumo tarnybą vis dar galima laikyti būtent saugumo institucija, ar jau reikėtų tiesiai įvardinti, kad tai – organizuota nusikalstama gauja.

Beje, nepaisant to, kad per kratas rasta pinigų suma Rusijai tapo rekordinė, daugelis pagrįstai įtaria, kad šie nusikalstamu būdu įgyti pinigai, nors, ko gero, tikrai atitiko „obščiako“ apibūdinimą, yra tik ledkalnio viršūnė. Buvęs KGB karininkas, o vėliau bankininku ir apskritai verslininku tapęs Aleksandras Lebedevas rastus milijonus netgi pavadino „kišeninėmis išlaidomis“.

„Šie FSB pareigūnai daugelį metų buvo „banksterių stogas“. „Banksteriais“ aš vadinu bankininkus-gangsterius, kurie per 12 metų išvogė apie 1 500 bankų. Po jų stogu dirbę bankininkai pavogė 100 mlrd. dolerių. Na, tarkime, jie už tai gavo šiek tiek procentų nuo tos sumos“, – aiškino A. Lebedevas ir spėjo, kad didžioji dalis FSB karininkų gautų pinigų buvo paslėpta kitose vietose.

Buvęs KGB karininkas A. Lebedevas – tos pačios V. Putino Rusijos sistemos dalis, todėl tikrai negali būti laikomas patikimu liudininku. Tačiau neabejotina, kad jis šneka ir iš savo patirties, nes tiesiogiai kaltina tuos pačius sulaikytuosius FSB karininkus (be K. Čerkalino, suimti dar du) atakomis prieš jo valdytą banką. Be to, jo žodžius patvirtina ir kita su šiuo tyrimu susijusi medžiaga, pasirodžiusi viešumoje.

Beje, apie FSB „stogą“ Rusijos bankuose vykdomų nusikaltimų sferoje A. Lebedevas pradėjo kalbėti gerokai iki K. Čerkalino bylos. O dabar apie tai, kad būtent FSB garantavo neteisėtas pinigų išgryninimo operacijas ir kitus finansinius nusikaltimus vykdžiusių Rusijos bankų „stogą“, tikriausiai nežino tik visiškai nesidomintys tuo, kas vyksta Rusijoje.

Ir, beje, apie tai informacijos galima rasti ne tik K. Čerkalino ir jo bendrų byloje, ne tik žurnalistiniuose tyrimuose, plačiai atskleidusiuose šias nusikalstamas FSB „saugotas“ schemas, bet ir JAV teismuose. Mat vienas į Vakarus pabėgęs buvęs Rusijos bankininkas – buvęs dabar jau likviduoto „Probiznesbank“ valdybos pirmininkas Aleksandras Železniakas – savo patirtį papasakojo JAV teismui, kai šis ėmėsi nagrinėti Rusijos indėlių draudimo agentūros ieškinį prieš jį Amerikoje.

Papasakojo, kaip tas pats K. Čerkalinas pasiūlė jam „stogą“, papasakojo, kaip už tai reikalavo ne tik nemažo procento nuo nusikalstamo pelno, bet ir didelės dalies versle apskritai, kaip turėjo įdarbinti FSB atsargos karininką banke, kad prižiūrėtų pinigų srautus, ir dar daug įdomių dalykų.

Tačiau K. Čerkalinas ir jo bendrai tikrai nebuvo „vieniši vilkai“ tose nusikalstamose schemose, kurias atskleidė ši byla ir kita paaiškėjusi informacija. Jo globėjais buvo įvardijami net tuomečiai FSB vadovo pavaduotojai Sergejus Smirnovas (visai neseniai atleistas iš tarnybos dėl amžiaus) bei Aleksandras Kupriažkinas (dirba iki šiol).

Manote, kad pasakojant apie šiuos nusikaltimus galima remtis vien tik šia istorija? Jokiu būdu – netrūksta ir visiškai nesusijusios informacijos. Pavyzdžiui, šių metų vasarį „Radijo Svoboda“ tyrimas atskleidė, kad dvylika firmų, užsiimančių neteisėtu pinigų išgryninimu, siekiant išvengti mokesčių, buvo įsikūrusios tiesiogiai FSB priklausančiame pastate kariniame dalinyje 55002, Maskvos srityje.

Galų gale garsioji ne vienoje pasaulio šalyje net „Magnickio įstatymais“ virtusi advokato Sergejaus Magnickio sulaikymo ir nužudymo kalėjime byla akivaizdžiai atskleidė tas pačias Rusijos teisėsaugos ir saugumo struktūrų nusikalstamos veiklos schemas.

Žinant visa tai, abejonių dėl FSB, kaip nusikalstamos grupuotės, statuso tikrai lieka nedaug. Tačiau tikriausiai kyla natūralus klausimas: jei sulaikytieji K. Čerkalino byloje nebuvo paskiri nusikaltėliai, o bendros nusikalstamos sistemos dalis, kodėl jie iš viso buvo sulaikyti.

Atsakymą tiek konkrečiai šią bylą komentuojantys Rusijos ekspertai, tiek vertinantys padėtį Rusijoje apskritai tikrai turi. Tokie sulaikymai – vidaus kovų tiek Rusijos saugumo struktūrose, tiek visoje valdžios sistemoje dalis. Ir netgi konkrečiai šioje byloje skirtingos FSB grupuotės, visai kaip labiau įprastame nusikalstamame pasaulyje, apie kurį ir daug daugiau žinome, tiesiog kovėsi dėl galimybės suteikti tą „stogą“ nusikalstamai veiklai ir taip pelnytis.

Tačiau tai tik keli epizodai. Ir tik vadinamųjų „baltųjų apykaklių nusikaltimų“ kategorija.

Praėjusiame kartu su LRT.lt tęsiamo ciklo „20 Putino metų“ rašinyje atskleidžiau, kad net pasaulio narkotikų baronų pėdsakai veda į Kremlių ir Rusijos saugumo struktūras.

Todėl šiame jau 14-ame šio ciklo rašinyje atėjo metas konkrečiais pavyzdžiais, faktais ir liudininkų parodymais pagrįsti teiginį, kad jokio skirtumo tarp Rusijos FSB ir organizuotų nusikalstamų grupuočių iš tiesų nėra. Ir bent jau po SSRS žlugimo, nuo kada ir kūrėsi V. Putino režimas, niekada ir nebuvo.

Atvirkščiai – būtent FSB (dažnai ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos) ne tik kontroliavo nusikalstamas grupuotes, bet ir pati ja virto. Tiksliau, į tokį nusikalstamų gaujų konglomeratą transformavosi Sovietų Sąjungos KGB, kuri ir yra V. Putino režimo pagrindas.

Bet iš pradžių pradėkime nuo visai nesenų įvykių. Tų pačių – 2019 – metų liepos pradžioje Maskvoje suimti ne tik dar du jau minėtos „K“ valdybos karininkai, bet ir dar keturi FSB specialiųjų būrių „Alfa“ bei „Vympel“ atstovai. Ir jie kaltinami jau ne „baltųjų apykaklių nusikaltimais“, o grobimu ypač stambiu mastu. Šios nusikalstamos grupuotės nariai paprasčiausiai sužinojo, kada vienas verslininkas atveš į vieną iš bankų 136 mln. rublių (dabartiniu kursu – maždaug 1,5 mln. eurų), ir juos, neva vykdydami teisėsaugos operaciją, tiesiog pagrobė ir pasidalijo.

Beje, tyrimo metu pasirodė informacijos, kad šis nusikaltimas taip pat ne vienkartinis, o įprasta schema, kurią žinojo net FSB vidaus saugumo struktūros, bet toliau ši informacija, žinoma, nebuvo tirta. Galimus paaiškinimus, kodėl Rusijoje net tokių sulaikymų (kaip minėta, tie sulaikymai paprastai būna vidaus kovų rezultatas) atvejais baudžiami tik vykdytojai, pateiksiu toliau šiame rašinyje.

Vien 2019 m. Rusijos teismuose oficialiai nagrinėtos net 5 bylos, kuriose buvo teisiami FSB darbuotojai. Visos jos – tarsi iš knygų arba filmų apie mafiją. Tačiau tai ne atskirų nusikaltėlių, įsiskverbusių į Rusijos saugumo struktūras, problema, bet ir tikrasis pačių šių struktūrų veidas.

Pavyzdžiui, tikrai daug apie FSB, kaip nusikalstamos organizacijos, veiklą atskleidė ir Kremliaus surengtas gruzino Zelimchano Changošvilio nužudymas Berlyno centre praėjusių metų rugpjūtį. Mat tarptautinių žurnalistinių tyrimų, nemažai atskleidusių apie šią bylą, metu paaiškėjo net kelių samdomų žudikų ryšiai su FSB.

Atliekant šiuos žurnalistinius tyrimus, nustatyta, kad nužudymą įvykdęs asmuo, kuris buvo sulaikytas Vokietijoje, yra Vadimas Krasikovas. O pačioje Rusijoje jis buvo siejamas su mažiausiai dviem užsakomosiomis žmogžudystėmis, tačiau, užuot sulaukęs bausmės, buvo panaudotas FSB pasikėsinimui į Z. Changošvilį Berlyne surengti. Maža to, šiai kruvinai užduočiai V. Krasikovas buvo rengiamas FSB specialiosios paskirties centro bazėje.

Ir tai dar ne viskas. Išsiaiškinta, kad dar 2007 m., kai V. Krasikovas Karelijoje buvo įtartas vietos verslininko Jurijaus Kozlovo nužudymu, jo įtariami bendrininkai tuo metu net oficialiai buvo FSB specialiojo būrio „Vympel“ atstovai. 2014 m. jie net buvo sulaikyti, bet vėliau byla perduota į Maskvą, kur, žinoma, buvo sustabdyta – įtariamųjų kaltei įrodyti neva pritrūko įrodymų, o kitų įtariamųjų niekas nerado.

Tuo tarpu buvo paskelbta paties V. Krasikovo, kuris dabar atsidūrė Vokietijos teisėsaugos rankose, paieška (ne tik pačioje Rusijoje, bet ir tarptautinė) dėl dar vieno verslininko – šįkart maskviečio Alberto Nazranovo – nužudymo. Tačiau vėliau visos paieškos staiga atšauktos.

Kuo svarbios šios detalės? Ogi tuo, kad jos parodo, jog FSB ne tik rengia politines žmogžudystes, bet ir mažų mažiausiai dangsto samdomus žudikus, kurie vienų ar kitų veikėjų siunčiami prieš pačios Rusijos verslininkus. Maža to, kartais tie samdomi žudikai pasirodo esantys pačios kadriniai FSB karininkai, tačiau, žinoma, ir jie yra neteisiami, o saugomi pačios FSB.

Be to, tarptautinės tiriamosios žurnalistikos grupės „Bellingcat“, Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ bei Rusijos žurnalistų, susibūrusių po „The Insider“ vėliava, bendras tyrimas taip pat atskleidė itin glaudžius V. Krasikovo ryšius su buvusiu KGB, o vėliau – su FSB specialiojo būrio „Vympel“ nariu, dabar oficialiai jau verslininku, bet tuo pat metu ir „Vympel“ labdaros fondo buvusiems FSB specialiųjų pajėgų pareigūnams pirmininku Eduardu Benderskiu.

Jau anksčiau skelbta, kad tas pats E. Benderskis, iki šiol itin glaudžiai susijęs su FSB, yra Maksimo Jakubeco, JAV federalinio tyrimų biuro ieškomo programišiaus, uošvis.

Tačiau M. Jakubecas – ne paprastas programišius. Jis – grupuotės „Evil Corp“, kuri kaltinama pasisavinusi apie 100 mln. dolerių, narys. Maža to, paskelbdamas oficialią jo paiešką ir siūlomą 5 mln. dolerių atlygį už informaciją apie šį nusikaltėlį, JAV iždo departamentas taip pat nedviprasmiškai pareiškė, kad M. Jakubecas dirba Rusijos FSB naudai.

Tuo tarpu „Bellingcat“, „Der Spiegel“ ir „The Insider“ atskleidė dar vieną su Z. Changošvilio nužudymu susijusį asmenį – Romaną Demjančenką. Šis asmuo iš pradžių tarnavo specialiajame FSB dalinyje „Vympel“, paskui perėjo į E. Benderskio vadovaujamą bendrovę „Vympel-Sodejstvijie“.

Ar tai nepanašu į mafijos voratinklį, kuriame susipynę oficialios FSB struktūros, verslas, priedangos organizacijos, samdomi žudikai, kibernetiniai nusikaltėliai ir dar daug kas?

Ir tokios (viešos!) informacijos yra tiek daug, kad pirmiausia apsiribosiu tik maža jos dalimi – pasidalinsiu žiniomis apie jau ne kartą minėtą „Vympel“ būrį, kuris kartu su kitu panašiu būriu „Alfa“ anksčiau sudarė Antiteroristinį centrą, o dabar sudaro FSB specialiosios paskirties centrą (Centr spnecialnogo naznačenija FSB – dažnai verčiamas kaip FSB Specialiųjų operacijų centras), kaip Rusijos nusikalstamo pasaulio dalį.

FSB specialiosios paskirties centras Rusijoje įkurtas praėjus keliems mėnesiams nuo tada, kai V. Putinas 1998 m. tapo Federalinės saugumo tarnybos vadovu. Centro vadovu kone iš karto (vos dvi savaites nuo įkūrimo jam vadovavo kitas vadovas) tapo tuomet dar FSB generolas leitenantas, o dabar jau generolas pulkininkas Aleksandras Tichonovas ir šiai FSB struktūrai vadovauja iki šiol. Iš to galima spręsti, kad šis FSB karininkas turi asmeninį V. Putino palaikymą ir pasitikėjimą.

Centras įkurtas jau minėtų specialiųjų būrių „Alfa“ ir „Vympel“ pagrindu, todėl visa informacija, susijusi su šiais būriais, taip pat aktuali šiandien nagrinėjamame kontekste. Bet svarbiausia, kad viena pagrindinių figūrų jau minėtame mafijos voratinklyje laikomas E. Benderskis yra artimai susijęs su paties V. Putino pasitikėjimą turinčiu FSB specialiosios paskirties centro vadovu, generolu pulkininku A.Tichonovu.

Apie artimą E. Benderskio ir A. Tichonovo draugystę buvo žinoma nuo 2003 m., kai šiame cikle jau ne kartą minėtas žurnalistas, Dūmos narys ir nusikalstamos KGB-FSB veiklos tyrėjas Jurijus Ščekočichinas leidinyje „Novaja gazeta“ paskelbė specialiųjų „Alfa“ pajėgų karių, nepatenkintų padėtimi, laiškus.

Iš šių laiškų jau tuomet išaiškėjo, kad E. Benderskis savo apsaugos bendrovių tinklą iš tikrųjų sukūrė po FSB specialiųjų pajėgų „stogu“ ir buvo vienas iš pagrindinių Specialiųjų pajėgų centro rėmėjų. O kartu su A. Tichonovu jis net lankydavosi pirtyje FSB specialiosios paskirties centro teritorijoje, kurioje apskritai gali lankytis tik centro darbuotojai.

Tačiau pasakojant apie FSB kaip nusikalstamą organizaciją (tiksliau, nusikalstamų gaujų konglomeratą), pradėti reikia nuo vadinamosios Maksimo Lazovskio gaujos, kuri vienu metu laikyta viena įtakingiausių Maskvoje, teismų, kurie baigėsi dar 2002 m. ir atvėrė iki tol neregėtų paslapčių apie FSB ir nusikalstamo pasaulio ryšius.

Ir pradėti reikia ne vien todėl, kad su šia gauja susijusiuose teismo procesuose paaiškėjo, jog mažiausiai du „Vympel“ atstovai (prisiminkite anksčiau šiame rašinyje jau pateiktą informaciją apie du V. Krasikovo bendrus, kurie 2007 m. tuo metu, kai buvo įvykdyta žmogžudystė, taip pat oficialiai buvo „Vympel“ nariai) M. Lazovskio gaujoje atliko paprasčiausių samdomų žudikų vaidmenį.

Dar svarbiau, kad per teismo procesą iš tiesų iškilo klausimas, ar pati M. Lazovskio gauja nebuvo sukurta FSB. Mat joje veikė mažiausiai šeši kadriniai FSB darbuotojai. Kitais duomenimis, kadrinių FSB darbuotojų gaujoje buvo net aštuoni, tiesa, jie nuteisti taip ir nebuvo, nes teismai neįrodė, kad jie tiesiogiai dalyvavo nusikaltimuose. Tačiau svarbiausia, kad ši informacija – ne kokie nors žurnalistų tyrimai ar analitikų prielaidos, o pačios Rusijos teisėsaugos atskleisti ir patvirtinti duomenys.

Dar įdomiau, kad firmos „Lanako“, kuri priklausė M. Lazovskiui (palyginkite su E. Benderskio valdomu bendrovių tinklu), iš esmės ir buvo laikoma šios organizuotos nusikalstamos grupuotės „baze“, saugumo tarnybai vadovavo tuometis kadrinis FSB majoras (vėliau – pulkininkas) Aleksejus Jumaškinas.

Beje, šią pavardę mūsų nagrinėjamame kontekste verta ypač įsiminti, nes dabar buvęs nusikalstamos grupuotės lyderio saugumo tarnybos vadovas A. Jumaškinas – dar vienos su „Vympel“ susijusios struktūros, pavadintos fondo „Vympel-Garant“ vardu, viceprezidentas. Maža to, šis veikėjas net po M. Lazovskio gaujos teismų iš viso niekaip nenukentėjo, atvirkščiai – darbavosi kaip „FSB komandiruotas atstovas“ Rusijos audito rūmuose ir net Federacijos Tarybos aparate, gavo pulkininko laipsnį.

Ne mažiau įdomūs buvo M. Lazovskio gaujos teisiamųjų ir liudininkų parodymai. Štai antrajame teisme, kuris baigėsi 2002 m., vienas liudininkų Vladimiras Bolšakovas teisėjai, paklaustas, kodėl gauja veikė taip įžūliai, tarsi iš viso nieko nebūtų bijojusi, pareiškė: „Jūsų kilnybe, jie juk „dirbo“ po FSB „stogu“. M. Lazovskiui firmoje „Lanako“ „dirbo“ kadriniai karininkai, visi smogikai turėjo priedangos dokumentus, prie kurių neprikibsi. Atlaną Natajevą (vienas gaujos lyderių, vėliau dėl tarpusavio nesutarimų nužudytas M. Lazovskio nurodymu – M. L.) į nužudymo vietą atvežė FSB karininkai. Tie patys karininkai dalyvavo M. Lazovskio „strielkėje“ (banditų žargonu susitikimas, kuriame kažkas aiškinamasi arba sprendžiama, – M. L.) Su Atlano broliu Saidu, jį, kaip žinote, taip pat nužudė.“

Vienas gaujos narys papasakojo, kad, likus kelioms dienoms iki oficialaus arešto, jis buvo atvežtas į FSB būstinę Maskvos Lubiankos aikštėje, kur „vienas aukšto rango karininkų“ įspėjo nusikaltėlį neduoti jokių parodymų. Maža to, teisme paaiškėjo, kad su M. Lazovskiu dirbo ne vien minėtieji kadriniai FSB pareigūnai Maskvoje. Mat kai šis atskrido aiškintis santykių dėl naftos perdirbimo gamyklos į Tuapsės uostą Krasnodaro krašte, ten jį net oro uoste taip pat sutiko vietos kadriniai FSB pareigūnai.

Tačiau, ko gero, iškalbingiausias buvo atsargos pulkininko (tik ne FSB, o armijos) Vladimiro Vorobjovo paskutinis žodis po nuosprendžio pirmajame M. Lazovskio gaujos teisme 1997 metais. Viso teismo proceso metu V. Vorobjovas tvirtino, kad yra neetatinis FSB agentas, o po nuosprendžio pareiškė: „Visas šis teismas – tai pasityčiojimas iš specialiųjų tarnybų.“

Įdomiausia, kad V. Vorobjovas nuteistas už terorizmą. Mat paaiškėjo, kad būtent jis 1994 m. gruodžio 27 d. vienoje Maskvos autobusų stotelėje susprogdino maršrutinį troleibusą. Tiesa, tai buvo galinė stotelė, todėl žmonių troleibuse nebuvo. Nesunkiai nukentėjo tik vairuotojas.

Dar svarbiau, kad tai buvo ne pirmas teroro aktas Maskvoje būtent tuo laikotarpiu. Tų pačių metų lapkričio 18 d. milžiniškas sprogimas sudrebino vieną iš geležinkelio tiltų. Gerokai nukentėjo ne vien geležinkelio bėgiai, bet ir pats tiltas. Net buvo teigiama, kad jis vos negriuvo. Esą milžiniškos tragedijos išvengta tik todėl, kad sprogimas įvyko dar prieš tiltą privažiuojant keleiviniam traukiniui.

Įvykio vietoje rastas smarkiai subjaurotas teroristo kūnas. O prie jo – dokumentai. Paaiškėjo, kad teroristas – ne tik Rusijos armijos kapitonas (kitais duomenimis, armijos karininko dokumentai buvo padirbti), bet ir jau minėtos firmos „Lanako“ darbuotojas Andrejus Sčelenkovas.

Pabrėšiu, kad tai, jog šie du terorizmo epizodai susiję su M. Lazovskio gauja, įrodyta net Rusijos teisėsaugos. Tačiau daug įdomiau, kodėl FSB įkurta arba bent jau su šia Rusijos saugumo tarnyba tiesiogiai sieta organizuota nusikalstama grupuotė tuo metu staiga nusprendė imtis teroro aktų.

Į šį klausimą gali padėti atsakyti priminimas, kas tuo metu vyko Rusijoje. Vadinamasis pirmasis Čečėnijos karas oficialiai prasidėjo 1994 m. gruodžio 11 d., kai prezidentas Borisas Jelcinas pasirašė specialų įsaką. Jam, žinoma, reikėjo parengti visuomenės nuomonę. O dėl šių teroro aktų ne šiaip viešojoje erdvėje imti kaltinti čečėnai. Tuometis pirmasis vicepremjeras Olegas Soskoviecas, kuris, beje, vėliau paskirtas ir civiliniu to Čečėnijos karo koordinatoriumi, viešai pareiškė, kad čečėnai siunčia į Maskvą teroristų grupes.

Neabejoju, kad ši informacija jums bent kažkiek priminė daug geriau žinomą istoriją apie vadinamojo antrojo Čečėnijos karo išvakares, kai Buinakske, Maskvoje ir Volgodonske per keturis gyvenamųjų namų sprogimus žuvo daugiau kaip 300 žmonių. Dėl teroro aktų apkaltinti čečėnų teroristai, tačiau vėliau mažų mažiausiai kilo rimtų abejonių, ar sprogimai nebuvo surengti pačios FSB, kad būtų pradėtas antrasis Čečėnijos karas ir į valdžią būtų atvestas Vladimiras Putinas.

Šios istorijos, kurią bene detaliausiai 2006 m. Londone ištyrė tos pačios FSB siųstų agentų poloniu nunuodytas Aleksandras Litvinenka, plačiau šį kartą neaprašinėsiu. Visą informaciją tikrai lengva rasti tiek V. Litvinenkos su istoriku Jurijumi Felštinskiu parašytoje knygoje „FSB sprogdina Rusiją“, tiek ir daugybėje kitų šaltinių, taip pat ir Vakaruose (pavyzdžiui, žinomo JAV žurnalisto ir Rusijos eksperto Davido Satterio skelbtuose darbuose).

Šiandien nagrinėjamos temos kontekste daug įdomiau ir svarbiau, kad ne tik V. Litvinenka su J. Felštinskiu, bet ir kiti 1999 m. sprogimų tyrinėtojai su šiais teroro aktais siejo ir tą patį M. Lazovskį, jo gaują bei su juo susijusias firmas, kurie, kaip įrodė Rusijos teisėsauga, jau buvo susiję su teroro aktais prieš pirmąjį Čečėnijos karą. Ir kurie taip pat buvo susiję su FSB.

Todėl būtent prie M. Lazovskio ir grįžkime. Tai, kad jis pats įvairiausių šaltinių buvo vadinamas FSB ar net kelių Rusijos saugumo tarnybų agentu, o ne vien jo gauja siejama su saugumo tarnybomis – irgi jokia paslaptis. Tačiau įdomiau, kas buvo laikomi jo kuratoriais.

Pirmasis apie tai pranešė jau minėtas J. Ščechočichinas, kuris, kaip manoma, Rusijos saugumo tarnybų užsakymu, 2003 m. nunuodytas poloniu, kaip ir A. Litvinenka.

Dar 1996 m., po to, kai M. Lazovskis buvo suimtas ir buvo rengiamasi pirmajam gaujos teismui, kuris, kaip minėjau, įvyko 1997 m., J. Ščekočichinas išsiaiškino, kad šis mafijos vadeiva tiesiogiai dirbo tuomečio vieno slapčiausių FSB padalinių – vadinamosios Perspektyvių programų valdybos (vėliau pervadinta į Darbo su nusikalstamomis bendrijomis ir jų veiklos užkardymo valdybą) vadovui generolui Jevgenijui Chocholkovui. Dėl M. Lazovskio ryšių su teisėsauga J. Ščekočichinas net viešu laišku kreipėsi į FSB direktorių, B. Jelcino administracijos vadovą, bei Rusijos generalinį prokurorą. Bet nieko nepešė.

Dar vienu viešu laišku jau tiesiogiai dėl J. Chocholkovo į tuos pačius pareigūnus J. Ščechočichinas kreipėsi 1998 metais. Tuomet jis jau nurodė ir įtariamus šio FSB generolo ryšius net su tarptautiniu nusikaltėliu ir narkotikų prekeiviu iš Uzbekistano, jau tada vadintu Gafuru Rachimovu.

Gafuro vardu geriausiai žinomas veikėjas vėliau ne kartą bandė neigti bet kokius savo ryšius su nusikaltėliais, tačiau iš pradžių 2000 m. dėl ryšių su mafija jis nebuvo įleistas į Australijoje vykusias olimpines žaidynes, nors buvo Uzbekistano olimpinės delegacijos narys. 2012 m. JAV įvedė sankcijas Gafurui, kaip tarptautinės nusikalstamo grupuotės nariui.

Tuo tarpu A. Litvinenka G. Rahimovą yra siejęs ir asmeniškai su V. Putinu. Tačiau šį kartą mums svarbiau generolas J. Choholkovas ir jo ryšiai. Ir apie juos daugiausia yra pasakojęs A. Litvinenka, kuris pats dirbo minėtame slaptame J. Chocholkovo vadovautame padalinyje iki tol, kol 1998 m. šis buvo išformuotas. Tais pačiais – 1998 – metais A. Litvinenka ir dar keturi jo kolegos surengė garsiąją spaudos konferenciją, kurioje pranešė, kad J. Chocholkovas ir jo pavaduotojas Aleksandras Kamyšnikovas įsakė nužudyti pilkuoju Kremliaus kardinolu vadintą Borisą Berezovskį ir pagrobti garsaus verslininko Umaro Džabrailovo brolį.

Minėtoji FSB perspektyvių programų valdyba sukurta iš karto po Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo nužudymo 1996 metais. Šią kruviną operaciją pavyko įvykdyti tuometei FSB Antiteroristinio centro grupei, kuriai vadovavo būtent J. Chocholkovas, o A. Kamyšnikovas buvo šios grupės narys. Dar svarbiau, kad dabartinis FSB specialiosios paskirties centro vadovas A. Tichonovas tuo metu buvo Antiteroristiniam centrui priklausiusios grupės „Alfa“ vadovo pavaduotojas.

Bent jau man atrodo, kad, žinant visus šiuos ryšius ir visas tas iš praeities iki šių laikų besidriekiančias gijas, lieka nedaug abejonių, kad ir FSB specialiųjų pajėgų centrą, kaip ir šio rašinio pradžioje aprašytą „K“ valdybą (ne vien asmenis, bet ir pačias struktūras), galima būtų pagrįstai laikyti nusikalstamomis gaujomis.

Tačiau šių ryšių ir gijų galima ieškoti dar toliau. Mat M. Lazovskio gauja buvo tiesiogiai susijusi ir su legendiniu Rusijos ir Čečėnijos kriminaliniu autoritetu Chož-Achmedu Nuchajevu, kuris buvo įtariamas viena garsiausių Rusijos užsakomųjų žmogžudysčių – amerikiečių žurnalisto Paulo Khlebnikovo (kadangi jis rusų kilmės, dažnai buvo įvardijamas Polu Chlebnikovu) nužudymu. O šio bendražygis – dar SSRS KGB pirmosios vyriausiosios valdybos (vėliau – Rusijos žvalgybos SVR) pulkininkas Piotras Suslovas, beje, tarnavęs tarp vadinamųjų nelegalų – „S“ valdyboje, kur, jo paties prisipažinimu, tarnavo ir V. Putinas.

Tiesa, P. Suslovas, kuris, beje, jau B. Jelcino Rusijos laikais buvo įvardijamas kaip M. Lazovskio kuratorius iš SVR, labiau sietas ne su V. Putinu, o su kitu ypač įtakingu Rusijos saugumo struktūrų atstovu, dabartiniu bendrovės „Rosneft“ vadovu Igoriu Sečinu.

Tokias nusikaltėlių pasaulio gijas, vedančias tiek į Rusijos saugumo tarnybas, tiek į aukščiausią šalies valdžią galima būtų tęsti, nes jų viešai žinoma gerokai daugiau.

Kadangi šio rašinio tikslas – parodyti, kad nuo nusikalstamų gaujų niekuo nesiskiria Rusijos FSB, pateiksiu dar keletą su tuo susijusių liudijimų.

Pavyzdžiui, nemažai įdomaus apie FSB ir organizuotų nusikaltėlių pasaulį viešai papasakojo buvęs „Solncevo“ grupuotės narys Leonidas Roitmanas. Šis asmuo 7 metus praleido JAV kalėjime už pasikėsinimą nužudyti vienų – Ukrainos verslininku, o kitų – kriminaliniu autoritetu vadinamą Viačeslavą Konstantinovskį. Išėjęs iš kalėjimo, L. Roitmanas liko JAV ir ėmė viešai pasakoti apie Rusijos ir Ukrainos kriminalinį bei politinį pasaulį ir jų ryšius.

Papasakojo L. Roitmanas ir apie tai, kaip jo bendrai už „stogą“ mokėjo buvusiam FSB vadovui Nikolajui Kovaliovui.

Tačiau, ko gero, iškalbingiausia yra ši L. Roitmano citata: „Mūsų žudikai vykdavo treniruotis pas Skočą (su „Solncevo“ grupuote ne kartą sietas Rusijos oligarcho Ališero Usmanovo verslo partneris, Valstybės Dūmos narys – M. L.) prie FSB. Jie buvo treniruojami specialiose sporto stovyklose, kur mokėsi kovos veiksmų, darbo su sprogmenimis. Mokėsi, kaip sukapoti žmogaus kūną dalimis, kaip sudeginti, kaip teisingai užkasti. Tokie yra „Vieningos Rusijos“ deputatai.“

Nors šiuo atveju buvęs nusikaltėlis labiau akcentavo A. Skočo vaidmenį, mūsų nagrinėjamame kontekste svarbu, kad jis liudija, jog tokios stovyklos, kuriose tiesiog rengdavo žudikus, egzistavo „prie FSB“.

Tokius liudijimus ir apskritai panašią informaciją galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau įdomiausia, kad visa tai Vakaruose žinoma kone nuo B. Jelcino valdymo pradžios. Ir žinoma net viešai.

„Rusijos teisėsaugos agentūros, saugumo organai ir žvalgybos tarnybos toli gražu nėra ne tik patikimi kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija instrumentai. Instituciškai jos yra problemos dalis. Ne tik dėl kriminalinių elementų skverbimosi į jas bei susiliejimo su jomis, bet ir dėl jų teisinės biurokratinės kultūros trūkumo bei įpročio naudotis nusikalstamumu kaip valstybės politikos priemone.

[…]. Antrasis fenomenas yra tas, kad tai, kas dažnai vertinama kaip „savaiminis“ Rusijos organizuoto nusikalstamumo vystymasis, daugeliu atvejų yra procesas, kurį pradėjo komunistų /valstybė saugumo oligarchija ir daugeliu aspektų yra jų vadovaujama“, – tai tik keli sakiniai iš dar 1995 m. ne populiariojoje žiniasklaidoje, o specializuotame akademiniame kriminologijos žurnale „Journal of Contemporary Criminal Justice“ paskelbtame tikrai išsamiame tyrime apie Rusijos saugumo tarnybų vaidmenį Rusijos mafijos pasaulyje.

Straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Rusijos didžioji kriminalinė revoliucija: saugumo tarnybų vaidmuo“ rašoma kone apie visų rūšių nusikalstamus – nuo korupcijos ir nelegalios komercinės veiklos iki pinigų plovimo ir narkotikų prekybos. Ir visose šiose srityse akivaizdžiai, su rimtu pagrindimu išryškinamas būtent Rusijos saugumo vaidmuo. Taip pat pasakojama, kaip visa tai formavosi nuo KGB laikų.

Dabar šios informacijos, vaizdžiai tariant, net populiariojoje žiniasklaidoje – nors vežimu vežk. Nepaisant to, vis dar labai dažnai Vakarų, taip pat ir Lietuvos teisėsauga, ne tik nori bendradarbiauti su Rusijos kolegomis, bet ir remiasi jų pateikiama informacija bei duomenimis.

Beje, tai, ko gero, ir buvo viena pagrindinių paskatų šį ciklo „20 Putino metų“ rašinį skirti būtent FSB (nors tą patį principą tikrai galima taikyti tiek kitoms Rusijos saugumo tarnyboms, tiek ir teisėsaugai apskritai), kaip organizuotos nusikalstamos grupuotės, aprašymui. Juk metas visa tai ne tik įsisąmoninti, bet ir mums patiems pradėti atitinkamai elgtis.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT