DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
24/01/2021

„O tu būsi čeburaška“, – besdamas pirštu į mane pašaipiai rėžė prieš tai ir kartu su manimi ant sūpynių besisukusiems bičiuliams pravardes įtaisęs keliais metais už mus vyresnis pacanas. Atrodė, kad su kiekviena įtaisyta pravarde jis vis labiau pučiasi, jo savivertė auga kito pažeminimo sąskaita.

Galia jį svaigino ir kilo ji iš to, kad mes, šešerių ar septynerių metų pypliai, buvome tiesiog jo valioje atsidūrę objektai, o jis – kiemo viešpats, suteikiantis viskam naujus vardus. Kone pacaniškai perrašyta Biblijos pradžios knyga, tik tiek, kad joje – nieko gero.

Prisiminiau šį vaikystės epizodą svarstydamas, kad mūsų viešoji erdvė, ypač kalbant apie socialinius tinklus, šiandien neretai primena tą mano vaikystės Panevėžio devynaukščio kiemą. Daug norinčiųjų būti pacanais, gebančiais priklijuoti kitiems pravardes ir taip pasijausti įtakingais formuotojais, gebančiais užbrėžti savo sekėjams ribas tarp savų ir svetimų, draugų ir priešų. Daug norinčiųjų sekti tais pacanais ir dėl to džiugiai atkartojančių jų kuriamus naujadarus bei taip siekiančių dėmesio, taip išreiškiančių troškimą pajausti galią, svarbą, išsiauginti statusą savajame burbule ar paprasčiausiai trokštančių būti priimtais.

Galima būtų sakyti, kad toks pravardžių klijavimas yra populistinių politinių lyderių ir jų klapčiukų užsiėmimas kuriant apsuptos tvirtovės pajautą, neatsiejamą nuo vis naujų priešų, Trojos arklių ar penktųjų, šeštųjų ar dar balažin kelintųjų kolonų paieškų, o iš tiesų tesiūlant arčiau priglusti prie tik mūsų visų labui esą alsuojančios lyderio krūtinės. Galima būtų tarti, kad tuo užsiima įvairiausių sąmokslo teorijų kūrėjai bei platintojai, įtikėję, kad priešingai nei olos šešėlius su tikrove sumaišiusi dauguma jie pagaliau išvydo dienos šviesą ir tikrąją tiesą. Būtų galima tai nurašyti religiniam ar ideologiniam fanatizmui, aršiai puolančiam kiekvieną, kuris nėra griežtai pagal ideologinę formelę atspaustas individas. Be abejo, tuo užsiima įvairiausi dezinformacijos skleidėjai, kurie manipuliuoja opiausiomis visuomenės problemomis ir iš to kylančiomis baimėmis, nesaugumu tam, kad gilintų visuomenės poliarizaciją, o skirtingus piliečius skiriančius dalykus paverstų ne pretekstu susitikimui bei dialogui, o atsiribojimui ir neapykantai.

Dar kiti tiesiog sako, jog toks elgesys kyla tada, kai žmogus jaučiasi itin pažeidžiamas, nekontroliuojantis savojo likimo, todėl desperatiškai ieškantis, kas dėl visko kaltas ir ant ko būtų galima išsikrauti taip klaidingai manant, kad kito pažeminimas leis atgauti bent dalį savo savivertės. „Juk niekas pasaulyje nenugyvena gyvenimo vien sėkmės lydymas, niekam nepavyksta įgyvendinti visų savo sumanymų, kiekvienas yra patyręs pralaimėjimų, nusivylimų, bergždžių pastangų kartėlį. Nepaprastai naudinga, kad kas nors kitas būtų atsakingas už mano nesėkmes. <...> Mums būtinai yra reikalingos prieš mus nukreiptos nedraugiškos jėgos, nedori ir niekšingi kėslai, kad apsaugotų mus nuo autoagresijos. Taigi psichologijos požiūriu priešas yra geras savisaugos instinktas“, – vienoje savo mini paskaitų apie maksi dalykus teigė filosofas Leszekas Kolakowskis.

Vis tik lengva kalbėti apie kitus. O ar mums patiems kartais nekyla pagundos pabūti tais pacanais? Juk kartais niežti kitus išvadinti covidiotais, vatnikais, runkeliais, davatkomis, tamsybininkais ir pan. Tačiau juk čia visiškai kita situacija, sakysite? Anksčiau aptartais atvejais kalbame apie tokias situacijas, kai etikečių klijavimą skatina tamsiosios mūsų sielos jėgos – neapykanta, fanatizmas, savitikslis galios siekimas, o tuo tarpu čia etiketės yra nusipelnoma už labai konkrečius veiksmus. Smerkiamas ne žmogus, o tik jo elgesys ir, be to, keliantis pavojų kitiems. Etiketė esą tėra pedagoginė priemonė.

Tačiau ar ta pedagoginė priemonė veikia? Ar tikrai tos etiketės pasitelkiamos ne kitų pažeminimui ar galios pademonstravimui taškantis savajame burbule? Knygos „The Misinformation Age“ autoriai Cailin O‘Connor ir Jamesas Owenas Weatherallas atkreipia dėmesį, kad siekiant kovoti su melagingomis naujienomis, dezinformacija neužtenka tik iki tikslinių grupių atnešti patikrintų faktų, teisingos informacijos. Svarbus yra pasitikėjimo klausimas, nes, kaip teigia autoriai, jo stokojant, mažai tikėtina, jog ta informacija bus priimta. Tad ar tos etiketės, ypač jei urmu dalijamos visiems – pavyzdžiui, ne tik sąmoningai skleidžiantiems melagienas, tačiau ir paprasčiausiai suklaidintiems – padės auginti reikalingą pasitikėjimą? O gal priešingai, pavers tą kitą burbulą, kurį norėtume pradurti, dar labiau hermetišku ir neįsileidžiančiu kitų balsų, nes juk anapus jo gali susilaukti tik pažeminimo, ten niekada netapsi savas?

Umberto Eco viename iš savo tekstų argumentavo, kad etikos uždavinys yra skatinti, kad mes į tuos, kuriuos galbūt būtume linkę laikyti priešais, imtume žvelgti kaip į oponentus, su kuriais per dialogą megztume bendrystę ir nelengvame kelyje ieškotume sutarimo nepaisant skirtumų. O ar etikečių klijavimas prisideda prie šio uždavinio, ar kaip tik atlieka priešingą misiją – oponentus verčia priešais? Ir ar taip nedidinama poliarizacija ir nedemonstruojamas blogas pedagoginis pavyzdys, kurio įkvėpti įkandin nuomonių formuotojų sekančios masės viešąją erdvę užpildo ad hominem nukreiptomis tiradomis?

Rabinas Jonathanas Sacksas savo knygoje „Moralė“ argumentavo, kad ad hominem išpuolių, t.y. į kito asmenybę, o ne jo elgesį, argumentus nutaikytos kritikos, daugėjimas yra simptomas, indikuojantis, jog visuomenėje nyksta bendri idealai. Atrofuojasi jungiamasis audinys, o kai jauti, kad nelabai kas ir besaisto, tai ir kokią etiketę vardan paspaudimų, sekėjų patiktukų ir širdukų, o veikiausiai tiesiog dėl savosios puikybės, savo vidinio pacano patenkinimo, priklijuoti darosi lengviau.

Beje, man regis, etikečių klijavimą dažnu atveju paaiškina ir dar vienas faktorius – neturėjimas, ką iš tiesų pasakyti ir taip bandant argumentų stygių pridengti pakylėjant visą kalbą grynai į emocinį lygmenį. Dažniausiai apvalius tokius tekstus nuo visų skambių etikečių paaiškėja, kad ten, deja, nieko kito ir nebūta. Ironiška, tačiau tai jau nebėra joks nuomonės formavimas, veikiau priešingai – nemenka dalis tokių tariamų formuotojų patys yra tiesiog masės produktas – jos sukurtas, nuo jos priklausomas ir galiojantis tiek, kiek kurs tos masės užsakytą turinį, kurio svarbi dedamoji yra sudėtingos įvairialypės tikrovės supaprastinimas į dvi spalvas viską, kas bloga, įkūnijant į kitus ir taip leidžiant mums lengviau atsikvėpti, o gal net įsikvėpti.

Suprantu, kad daugeliui mūsų, aš pats jokiu būdu nesu išimtis, dažnai kyla pagunda matant neatsakingą elgesį pandemijos akivaizdoje, regint sąmoningai ar dėl paprasčiausio nesusigaudymo skleidžiamas melagienas, susiduriant su įvairiausiomis fanatizmo apraiškomis, mestelti ne tik vieną ar kitą etiketę, tačiau ir kokį riebesnį necenzūrinį žodį. Viduje jie dažnai ir nuskamba, nuskamba galbūt ir draugų rate. Tačiau ar tai, kas kartais dėl emocijos nuskamba privačiai, turi būti viešinama ir ar, nutrynus šią privatumo ir viešumo skirtį, mūsų viešoji erdvė nevirsta didžiule bendrabučio komunaline virtuve, kur susimaišo viskas ir mes vis giliau skęstame dėl transliuojamų žinučių perprodukcijos patiriamoje žodžio infliacijoje?

Šviesaus atminimo rašytojas Amosas Ozas savo publicistinius rašinius prilygino gaisrininko darbui. Suprasdamas, kad savo galia aštrus žodis, priklijuota etiketė gali prilygti sausame miške vidurvasary numestam liepsnojančiam degtukui, jis teigė jaučiąs pareigą skubėti ten, kur kyla gaisrai ir savo žodžiais stengtis ne dar labiau juos kurstyti stojant į kurią nors barikadų pusę, o priešingai – gesinti malšinant visų įsitraukusių pusių aistras. Principai ir idealai jam buvo aukščiau priklausomybės grupei, o pagarba kito žmogaus asmeniui, savo kaip viešojo intelektualo galios bei atsakomybės pajautimas neleido švaistytis etiketėmis. Šie jo žodžiai man byloja apie tai, kad svarbiausia pažaboti viduje tūnantį pacaną. Užduotis, su kuria ne visada susitvarkydavau pats, tad ir šie žodžiai visų pirma yra pamoka ir priesakas man pačiam.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT