Vakar ateitis buvo geresnė

DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
31/10/2020
„Antiutopijos yra didieji mūsų amžiaus kūriniai. Tai yra vizijos pasaulio, kuriame visos vertybės, su kuriomis tapatinasi autorius, yra negailestingai sutryptos. Yra kažkiek darbų, giriančių utopinį mąstymą, tačiau iš tiesų sunku būtų pacituoti bent vieną svarbią utopiją, parašytą mūsų laikais“, – savo tekste „Permąstant utopijos mirtį“ svarstė filosofas Leszekas Kolakowskis.

BABELIO BOKŠTAS KAIP TOTALITARIZMO SIMBOLIS

Biblijos Pradžios knygoje pasakojama istorija apie Babelio bokštą. Tai esą būta laiku, kai visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Tada žmonės nusprendę įamžinti savo vardą pasistatydami miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne. „Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems nenugalimo!“ – taręs Viešpats po to, kai nužengė pamatyti miesto ir bokšto. Jis sumaišęs žmonių kalbą ir išsklaidęs juos po visą žemės paviršių.
Ši biblinė istorija tapo gausybės interpretacijų šaltiniu literatūroje, dailėje, kine. Be abejo, ir skirtingi religiniai mąstytojai siekė išaiškinti šių įvykių esmę – ko gi iš tiesų siekę žmonės ir kodėl taip užsirūstinęs Viešpats? Neabejotina, kad ir gyvenamasis laikmetis veikė siūlomas interpretacijas. Štai 19 amžiuje carinėje Rusijoje gyvenęs rabinas Naftali Zvi Yehuda Berlinas Babelio bokšto statybas laikė pirmuoju žmonijos istorijoje totalitarizmo pasireiškimu. Kai kas net suskubo teigti, kad šis rabinas tarsi numatė būsimus komunizmo žiaurumus.
Anot jo, Biblijos žodžiai, teigiantys, kad visi žmonės kalbėjo viena kalba, reiškia ne ką kita kaip tai, jog žemėje buvo įsigalėjusi priespauda, užgniaužusi bet kokį laisvą žodį ir saviraišką. Visi buvo paversti vienodais. Tad projektas, kuris gimė kaip utopinė užmačia pasiekti dangų ir taip pademonstruoti savo galią, virto distopija, sukėlusia katastrofą. Kaip komentavo rabinas Jonathanas Sacksas, visada, kai žmogus užsimano tapti daugiau nei žmogus, jis tampa mažiau nei žmogus. Siekdamas būti kaip Dievas, žmogus veikiau priartėja prie gyvulio. Kiekviena utopija galiausiai išvirsta savo priešingybe.

1990-IEJI KAIP ANTIUTOPINĖS REVOLIUCIJOS

Tad nestebina tai, kad Vidurio bei Rytų Europos disidentai, paragavę komunistinės utopijos, virtusios totalitarine distopija, tapo priešiški ne tik konkrečiai utopijai, bet apskritai utopiniam mąstymui. Buvo akcentuojama, kad jų siekis yra ne vaikytis kokios nors utopijos, imtis politinių eksperimentų, o tiesiog sugrįžti į normalumą. Štai vienas iš Lenkijos „Solidarumo“ idėjinių įkvėpėjų Adamas Michnikas teigė, kad savo laiku jis buvo tiesiog apsėstas idėjos įvykdyti antiutopinę revoliuciją, nes visos utopijos galiausiai veda į giljotiną ir gulagus. „Laisvė, brolybė, normalybė“ buvo jo revoliucinis šūkis.
Savo ruožtu Vaclavas Havelas, vėliau tapęs ir Čekoslovakijos prezidentu, dar būdamas disidentu kalbėjo apie tai, kad komunizmo era pasižymi normalaus politinio gyvenimo stygiumi. Tad ir siekis buvo ne kurti kažką naujo, o tiesiog atgauti tai, kas prarasta dėl komunizmo įsigalėjimo, ar paprasčiausiai pasivyti Vakarus peršokant į teisinga kryptimi važiuojantį traukinį.
Normalumo troškimą savo tekste „Kvėpavimas po vandeniu“ puikiai apibūdino rašytojas ir vertėjas Stanislawas Baranczakas. Anot jo, režimas reikalauja iš žmonių gyventi ir kvėpuoti po vandeniu. Visa propaganda skelbia, kad būtent taip ir turi būti, nors žmonėms tai sukelia įvairiausių sunkumų ir negalavimų. Tad tie, kurie buvo pakrikštyti disidentais, tiesiog siekė kvėpuoti iškėlę galvą virš vandens, kaip kad ir yra normalu žmogui. Tai tie, kurie teigė priešingai, buvo nenormalūs, besipriešinantys sveikam protui.

AR UŽGESO LIBERALIOS DEMOKRATIJOS IDEALAS?

Kaip savo naujoje knygoje „Šviesa, kuri užgeso“ („The Light that Failed“) rašo filosofas Ivanas Krastevas ir jo kolega Niujorko universiteto Teisės mokyklos profesorius Stephenas Holmesas, vadinamųjų antiutopinių aksominių revoliucijų istorija buvo pasakojama kaip pasaka apie miegančiąją gražuolę. Laisvės princas nugali tironijos drakoną ir pabučiuoja princesę tam, kad būtų pažadinta miegančioji liberali dauguma. Tačiau, kaip rašo autoriai, ne viskas klostėsi pagal pasakos scenarijų – bučinys pasirodė kartokas, o pažadinta dauguma nebuvo tokia liberali, kaip tikėtasi.
Šiandien, kai knygynų lentynas yra užpildžiusi gausybė knygų, analizuojančių, kaip atrofuojasi ir galiausiai miršta demokratijos, I. Krastevas ir S. Holmesas nusprendė įnešti savo indėlį analizuodami, kodėl Vakarais sekti ir juos imituoti iš pradžių pasiryžusiose buvusiose Rytų bloko valstybėse vėliau įvyko populistų, metančių iššūkį liberaliosios demokratijos idėjai, iškilimas. Gausybė knygų apie iššūkius demokratijai yra parašyta orientuojantis į Vakarų problemas – masinę imigraciją, kultūrinius karus, tradicinių partijų patiriamas transformacijas ir iššūkius, kaip lūžio taškus akcentuojant Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu ar „Brexito“ balsavimą, o I. Krastevo ir S. Holmeso knyga yra būtent apie mus – Vidurio ir Rytų Europos regioną.

IMITAVIMO AMŽIUS

Berlyno sienos griūtis, jų teigimu, ženklino naujo amžiaus – Imitavimo amžiaus pradžią. Kadangi manyta, kad nėra jokių gyvybingų sisteminių alternatyvų, pranašesnių už liberaliąją demokratiją ir kapitalizmą, iš komunizmo išėjusioms valstybėms neliko nieko kito, kaip tik kopijuoti tuos, kurie nužingsniavę toli į priekį. Vėliau regiono populistai visa tai pakrikštys vienos ortodoksijos – komunistinės – pakeitimu kita – liberaliąja.
Esminė skirtis po 1989 metų, anot knygos „Šviesa, kuri užgeso“ autorių, buvo nubrėžta tarp tų, kurie imituoja, ir tų, kurie yra imituojami. Institucinė imitacija implikuoja keturis dalykus. Visų pirma, tai, kad imituojamieji turi moralinį pranašumą imituotojų atžvilgiu. Antra – tai, kad imituojamam modeliui nėra jokių alternatyvų. Trečia, kad imitacija turėtų būti besąlygiška, o ne priderinta prie vietinių tradicijų. Galiausiai – ketvirta, tačiau labai svarbu, kad imituojamųjų valstybių atstovai manosi turį teisę nuolatos stebėti ir vertinti imituotojų pažangą.
Negana to, imitavimo procesas ilgainiui imtas traktuoti ir kaip vis gilesnis savasties praradimas. Tad, kaip pastebi autoriai, šiandieninės liberalios demokratijos problemos naujose Europos Sąjungos narėse labiau kyla ne iš to, kad sugrįžtama prie senų blogų įpročių, o veikiau iš to, kad siekiama pasipriešinti įsivaizduojamam imitacijos imperatyvui. Pasipriešinimas jam kyla iš nenoro būti vertinamam išorės jėgų, nes tai esą žemina. Būtent tariamas pažeminimas yra svarbi detalė suvokti situacijai, kodėl neteisus buvo Francis Fukuyama, kalbėjęs apie tai, kad po liberaliosios demokratijos triumfo imitacijos amžius siekiant įvykdyti demokratinį perėjimą bus itin nuobodus, dominuojamas technokratų.
Prancūzų filosofas Rene Girardas situaciją aiškina taikliau. Anot jo, būtina klausti, o kas, jei dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes susidūrėme ne tik su begaliniu susižavėjimu Vakarais, tačiau ir su negailestinga konkurencija, kai tėvas nori būti panašus į sūnų, tačiau nuolatos regi tėvo užuominas, kad pavyti jo taip niekada ir nepavyks, tad galiausiai ima tiesiog jo nekęsti? Būtent todėl, pasak I. Krastevo ir S. Holmeso, svarbu apie mūsų regiono istoriją kalbėti pasitelkiant ne tik politinę teoriją, tačiau ir politinę psichologiją. Juk šiuo atveju kalbame ne tik apie techninio atkartojimo netyčinį ar sąmoningą broką, tačiau ir apie jausmus – nusivylimą, pavydą, peraugantį į neapykantą ir kt.

TARP IDEALO IR TIKROVĖS

Be to, anot I. Krastevo ir S. Holmeso, iššūkį liberaliajai demokratijai mūsų regione lėmė ir tai, kad demokratinių reformų skatintojai iš užsienio piešė idealizuotą liberaliosios demokratijos Vakaruose vaizdą net ir tuomet, kai vis labiau ryškėjo ir galiausiai plika akimi matomos tapo sisteminės jų pačių demokratijos bėdos. Ilgą laiką Vidurio ir Rytų Europoje buvo tikima, kad Vakarai žino, ką daro, ir užtenka tiesiog sekti, tačiau tokį tikėjimą sutrypė tiek 2008 metų ekonominė krizė, tiek vėliau kilę iššūkiai, kaip tvarkytis su plūstančiais pabėgėlių srautais. Autorių teigimu, Vidurio ir Rytų Europos regioną nuolatos persekiojo baimė įšokti ne į tą traukinį. Tad krizių akivaizdoje vis aštresnis darėsi klausimas, ar 1989 metais tikrai buvo įlipta į tą reisą.
Įdomu tai, kad mūsų regiono populistinės jėgos pabandė aukštyn kojomis apversti ir patį imitacijos imperatyvą. Motyvuodamos tuo, kad Vakarai tapo pernelyg individualistiški, daugiakultūriai, nusigręžę nuo senųjų vertybių, jos teigia, kad nebe Rytai turi imituoti Vakarus, o priešingai, Vakarai turi mokytis iš Rytų, kurie dabar reprezentuoja „tikrąją Europą“, susidedančią iš tautinių valstybių, saugančių savo suverenitetą, puoselėjančių krikščioniškas vertybes ir pan.

EMIGRACIJOS IŠŠŪKIS

Svarbu pridurti ir tai, kad, anot I. Krastevo ir S. Holmeso, sukilimo prieš liberaliąją demokratiją mūsų regione nesuprasi neatsižvelgęs į emigracijos fenomeną. Nors regione dažnai kalbama apie imigracijos keliamus iššūkius, tai esą tėra tik pavyzdys, kaip įsivaizduojama problema pakeičia realią problemą. Mūsų regionui iššūkį kelia būtent emigracija, nes 2008–2009 metais dėl ekonominės krizės Vidurio ir Rytų Europos valstybes paliko daugiau gyventojų, nei kad atvyko pabėgėlių iš Sirijos.
Po 1789, 1917 metų revoliucijų pralaimėjusieji revoliucijos priešai buvo tie, kurie privalėjo palikti valstybę. Po 1989 metų revoliucijų būtent nugalėtojai, o ne pralaimėjusieji nusprendė kelti sparnus. Tie, kurie buvo nekantriausi laukdami, kada jų šalys pasikeis ir pasivys Vakarus, rinkosi pasinaudoti atsiveriančiomis sienomis ir keliauti dirbti, mokytis, gyventi Vakaruose.
Bet juk kai gydytoja palieka valstybę, ji, kaip teigia autoriai, su savimi išsiveža ne tik lėšas, kurias valstybė investavo į jos ugdymą, tačiau ir talentą, ambicijas. Be to, talentingųjų emigravimas kitus paskatina jaustis pralaimėtojais. Tad jaunų, puikiai išsilavinusių žmonių emigracija ne tik sumažino liberalių partijų galimybes triumfuoti rinkimuose, tačiau ir pakurstė maištą prieš pačią liberaliąją demokratiją, kuri populistų ir imta kaltinti dėl kiaurų sienų, keliančių demografinę grėsmę.
Kaip pavyzdį autoriai pateikia Bulgariją, kurios populiacija nuo dabar iki 2040 metų, kaip modeliuojama, sumažės 27 proc. Beveik penktadalis valstybės teritorijos, kaip prognozuojama, taps „demografine dykra“. Bulgarija patyrė didžiausią gyventojų nuosmukį, kilusį ne dėl karo ar bado, per visą moderniųjų laikų istoriją.

KARTŲ KONFLIKTAS

Galiausiai būtina akcentuoti tai, kad sukilimą prieš liberaliąją demokratiją Vidurio ir Rytų Europoje lemia ir tai, kas gali būti įvardyta kaip kartų konfliktas. I. Krastevas ir S. Holmesas teigia, kad po 1989 metų gimusiai kartai nebuvo sunku prisitaikyti prie Vakarų. Veikiau priešingai, jiems sunkiau susikalbėti su vyresne karta savo šalyje.
Priešingai nei 1968 metais Paryžiuje ar kituose Vakarų miestuose, jaunimas ne sukilo prieš vyresniuosius, o veikiau ėmė jų gailėti, traktuoti kaip nebespėjančius su laiku. Vertybiniai kartų skirtumai lemia tai, kad dėl to vyresnieji kaltę yra linkę versti Vakarams ir liberalizmui ir, kaip pabrėžia autoriai, negalėdami susikalbėti su savo vaikais, reikalauja, kad mokyklose jie būtų priversti klausytis to, ko nenori girdėti namuose.
Veikiausiai priežasčių, kodėl liberali demokratija mūsų regione susiduria su krize, būtų galima ieškoti ir daugiau. Juk galiausiai problemos mastą lemia ne viena kokia paskira priežastis, o jų kombinacija. Tačiau šiuo atveju prasminga buvo apmąstyti tai, kodėl antiutopinė buvusių disidentų nuostata sugrįžti į normalybę keliaujant mokytis iš Vakarų šiandien susidūrė su tokiais iššūkiais.
Kaip rašė britų diplomatas Robertas Cooperis, vakar ateitis atrodė geresnė. Po Berlyno sienos griūties liberalios demokratijos triumfas atrodė neišvengiamas, per pasaulį ritosi trečioji demokratizacijos banga, o šiandien, kai organizacijos „Freedom House“ laisvės indeksas jau 13 metų fiksuoja besitęsiantį demokratijos nuosmukį, tuo tikėti atrodo sunkiau. Galbūt mums vis tik reikia utopijų? Tokių utopijų, kurios, anot pradžioje cituoto L. Kolakowskio, pasitarnautų ne kaip politinės programos valdantiesiems, o veikiau kaip kelio ženklai visuomenei jos kelionėje idealų link.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT