Puslys: Šokančios meškos, pilietinė visuomenė ir prezidento kalba

DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
21/06/20
Kadaise britų pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikoje parašė laišką į Londoną, kuriame pareiškė, kad geriausia akademija visoje šalyje randasi Lietuvoje, Smurgainyse, kur meškos mokomos šokti. Taip jis XVIII amžiuje šalį valdant Saksų dinastijai siekė pašiepti Abiejų Tautų Respublikos švietimo situaciją.
Iš tiesų, princas Karolis Radvila Smurgainyse buvo suteikęs žemės sklypą, kuriame romai buvo įkurdinę akademiją šokančioms meškoms. Kiekvienas, kuris turėjo mešką ir norėjo, kad ji išmoktų įvairiausių triukų, galėjo ją atiduoti į akademiją, kurioje, kaip pasakojama, dirbo geriausi meškų dresuotojai.

ŠOKANČIOS MEŠKOS

„Jaunos meškos, specialiai pagautos princo giriose, būdavo pristatomos į akademiją Smurgainyse, tad kartais ten vienu metu būdavo net keliolika meškų. Keliolika ar daugiau romų būdavo nuolatinai įdarbinami tam, kad prižiūrėtų ir dresuotų gyvūnus. Su karališkuoju leidimu romų bendruomenės lyderiai leisdavosi į pasaulį su savo mokytinėmis“, – savo knygoje rašė žymus Lenkijos romų kultūros tyrinėtojas Jerzy Ficowskis.
Jį savo knygoje „Šokančios meškos. Tikros istorijos apie žmones, jaučiančius nostalgiją gyvenimui tironijoje“ cituoja žurnalistas Witoldas Szablowskis. Tiesa, pats W. Szablowskis šokančių meškų vyko ieškoti jau ne į dabartinėje Baltarusijoje esančius Smurgainis, tačiau į Bulgariją, kur po komunizmo žlugimo šaliai siekiant integracijos į Europos Sąjungą ir perimant jos normas netoli Belicos miesto buvo sukurtas specialus rezervatas, skirtas iš romų paimtoms, išlaisvintoms šokančioms meškoms apgyvendinti.
Knygoje žurnalistas pasakoja apie tai, kaip tos meškos nuo pat mažumės, kai būdavo įsigyjamos iš zoologijos sodų ar medžiotojų, buvo dresuojamos šokti su jomis elgiantis žiauriai. Jos laikytos namuose, dažnai dresuojamos mušimu. Meškoms būdavo išmušami dantys taip siekiant apsisaugoti, kad neįkąstų. Į nosis, patį jautriausią organą, joms būdavo įveriamas metalinis žiedas, kad prie jo prikabinus grandinę būtų galima valdyti gyvūną sukeliant jam skausmą. Nelaisvėje gyvenusios meškos kentėjo nuo priklausomybės alkoholiui, kuriuo būdavo girdomos, ar saldumynų, kurių gaudavo už atliktus triukus. Didžioji dalis rezervate apgyvendintų meškų sirgo įvairiomis sunkiomis ligomis.
Išlaisvintos meškos, kurių dvasia buvo palaužta dresavimo, turėjo mokytis gyventi laisvėje. Jos mokėsi judėti laisvėje, pačios ieškoti maisto, sukaupti pakankamą riebalų kiekį prieš didžiuosius šalčius ir užmigti žiemos miegu. Mokėsi jos ir susirasti partnerį, kad galėtų lytiškai daugintis. Kitaip tariant, mokėsi visko, kas laisvai meškai yra natūralu nuo prigimimo. Meškos mokėsi, laisvėjo, tačiau labai dažnai, vos tik pamačiusios ar užuodusios žmogų, jos grįždavo prie seno įkalto įpročio – stotis ant dviejų kojų ir šokti. Visa tai byloja apie tai, kad laisvė nėra tik išorinių kliūčių, apribojimų, priespaudos nebuvimas, tačiau ir gebėjimas atsikratyti tironiškos dresūros primestų vidinių suvaržymų, baimių, įpročių.
Taip W. Szablowskio knyga tampa galimybe jam kalbėti ne tik apie išlaisvintas meškas, tačiau ir iš komunistinio jungo išsilaivinusius bei išlaisvintus žmones. Pastarieji lygiai taip pat mokosi, ką gi reiškia gyventi laisvėje. Tironija dresavo žmones šokti pagal savo dūdelę, tad kiek šios dresūros, kuri ugdė galiai nuolankų vergą, kuri baudė už iniciatyvą, laisvą žodį, iš viršaus nesankcionuotų bendruomenių kūrimą, su savimi nešamės iki pat šių dienų? Kas lemia, kad susidūrę su gyvenimo laisvėje iššūkiais kartais imame šokti kaip tos meškos prisimindami senus įgūdžius, kurie gal ir skaudūs, tačiau vis tik leidžia žinoti, kad šeimininkas tavimi pasirūpins?

PILIETINĖ VISUOMENĖ

Prisiminiau W. Szablowskio knygą skaitydamas Pilietinės visuomenės instituto (PVI) atliktą Lietuvos visuomenės pilietinės galios tyrimą. Jis rodo, kad pernai metais mūsų visuomenės galia buvo didžiausia nuo pat to laiko, kai tyrimas pradėtas vykdyti 2007-aisiais. Tuo galima pasidžiaugti, ypatingai turint omenyje tai, kad, anot PVI direktorės Ievos Petronytės-Urbonavičienės, labiausiai pilietinės įtakos padidėjimas jaučiamas tose grupėse, kurias būtų galima pavadinti socialiai pažeidžiamiausiomis.
Tačiau besidžiaugiant augančia visuomenės pilietine galia, verta pastebėti ir tai, kad bent pusė apklaustų piliečių mano, kad pilietinis aktyvumas kelia rizikas. 57 proc. nurodė, kad dėl pilietinio aktyvumo gali susilaukti kaltinimų, jog veiki iš savanaudiškų paskatų. 52 proc. teigė, kad rizikuoji būti viešai šmeižiamas ar užsipuolamas. 50 proc. manė, kad gali sulaukti grasinimų susidoroti, o 48 proc. pilietinį aktyvumą siejo su rizika netekti darbo. Šv. Popiežius Jonas Paulius II išgarsėjo savo raginimu nebijoti, adresuotu gimtosios Lenkijos žmonėms, kenčiantiems komunistinę diktatūrą. Šiandien, kai sulaukėme trisdešimtųjų Nepriklausomybės metinių, mes čia, Lietuvoje, panašu vis dar nesame laisvi nuo baimės. Baimė sukausto mūsų pilietiškumą ir skatina užsidaryti savo privačioje erdvėje viešąją paliekant tvarkyti kitiems. Ar tai neparodo, kad gyvename visuomenėje, kurioje vis dar stipriai veikia dresūra patylėti, paklusti, žinoti savo vietą?
Galime džiaugtis dideliu pilietinio dalyvavimo potencialu, jei kalbame apie vietos ar, pavyzdžiui, saugumo problemas. Net 27, 8 proc. apklaustųjų nurodė, kad imtų organizuoti veiklą iškilus vietinės reikšmės problemai, pavyzdžiui, paskelbus apie planus kaimynystėje statyti kenksmingų atliekų perdirbimo gamyklą. Dar 40,4 proc. respondentų prisidėtų prie tokios veiklos.
Tačiau, jei kalbame apie politinę problemą, kai, pavyzdžiui, prezidentas įveda tiesioginį savo valdymą panaikindamas Seimą, tai organizuojančių pilietinį judėjimą tam pasipriešinti jau būtų tik 8,4 proc., o prisidedančiųjų veikti – 30,7 proc. Net 41,9 proc. apklaustųjų teigė, kad tokio iššūkio demokratijai akivaizdoje laikytųsi nuošalyje ir nieko nedarytų. Kas tai – baimė, vis dar gajus politikos kaip purvino reikalo suvokimas, o gal seni dar neišnykę įpročiai, kurie skatina ilgėtis tvirtos rankos ir šokti kaip ir toms meškoms vos tik išvydus šešėlį?
Galime džiaugtis tuo, kad 38,8 proc. respondentų savo pilietiškumą išreiškia aukodami pinigų labdarai. 32,1 proc. dalyvauja aplinkos tvarkymo akcijose, o 25,8 proc. – vietos bendruomenių veikloje. Tiesa, ir čia skaičiai galėtų būti didesni, juk dalyvavimas bendruomeninėse veiklose yra geriausias būdas megzti socialinį audinį taip įgalinant piliečius. Tačiau dar pesimistiškiau nuteikia kad ir narystės profesinėse sąjungose statistika. PVI indeksas rodo, kad taip savo pilietiškumą išreiškia vos 3,5 proc. piliečių. Kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos statistika, pagal šį rodiklį smarkiai atsiliekame nuo dauguma Vakarų valstybių ir net ir nuo savo kaimynų.
Visuomeninėje veikloje apskritai dalyvauja mažiau nei kas dešimtas pilietis. Tad natūralu, jog tokioje situacijoje pilietinių iniciatyvų stygius ne tik palieka tuštumą, kurią ilgainiui užpildo valstybė, tačiau taip atrofuojasi pilietiškumo raumenys, kuriuos galima palaikyti tik nuolatos juos mankštinant.

PREZIDENTO KALBA

Prezidentas Gitanas Nausėda savo metinėje kalboje atkreipė dėmesį į dar vieną problemą, kuri aktuali šiame ne tik meškų, bet ir piliečių dresavimo kontekste. Anot jo, nesugebame išspręsti įsisenėjusių problemų dėl to, kad žiūrime ir vertiname ne pačius sprendimus, o tai, kas juos siūlo. „Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams“, – kalbėjo G. Nausėda. Kitaip tariant, kovojama dėl to, kas valdys rimbą ir meduolį dresuodami visuomenę. Neduok Dieve, meduolį duos ne tas, kam reikia, tai visi pas jį ir subėgs. Neduok Dieve, kas nors kitas pamojuos lazda, tai gi ir ims jo, o ne manęs bijotis, jo, o ne manęs klausyti.
Šioje vietoje prisiminiau, kaip Ramūnas Karbauskis bandė visuomenei ištransliuoti, kad ši, šiukštu, nemanytų, kad dėl COVID-19 pandemijos sugalvotas vienkartines išmokas vaikams sugalvojo ne prezidentas, o valdančioji dauguma. Ką primena tokie ginčai? Rabinas Jonathanas Sacksas savo knygoje „Pagydyti suskaldytą pasaulį. Atsakomybės etika“ judėjų filosofijoje išskiria aštuonis labdaros skyrimo principus. Patys aukščiausi principai kalba apie tai, kad kitam pagalba yra suteikiama siekiant, kad jam ištiesta ranka nereiktų prašyti paramos, ir suteikiant paramą taip, kad tas, kuris duoda nežino, kam duoda, o tas, kuris gauna, nežino, iš ko gauna. Taip siekiama apsaugoti gaunančiojo orumą, kad šis nesijaustų menkesnis ir neišsiugdytų priklausomybės nuo davėjo. Tuo tarpu ant žemiausios pakopos stovi tokios pagalbos formos, kuriomis siekiama būtent priešingo dalyko – susaistyti davėją ir gavėją priklausomybės ryšiais, ugdyti gavėjo nuolankumą ir vergiškumą paklūsti davėjo valiai taip paminant gavėjo orumą.
Mūsų atveju kalbame apie tokį davimą, kuris statomas ne ant siekio kurti ir tobulinti veiksmingą ilgalaikę sistemą, kuo mažiau priklausomą nuo paskirų politikų įnorių pasirodyti kaip asmeniniams labdarybės dalintojams, o pastangą dalinant saldainius užimti dresuotojo vaidmenį. Tokio dresuotojo, kuris visuomenei nuolat primintų nepamiršti, kam ji turėtų būti dėkinga ir pagal kieno komandą turėtų šokti, kad kiti, kuriais yra gąsdinama, tų saldainių neatimtų. Šiame kontekste galima prisiminti ir vienkartines išmokas pensininkams jų išmokėjimą perkeliant kuo arčiau rinkimų. Taip dalybose svarbiausiais tampa ne tie, kuriems norima padėti, o tiek kurie į dalinimą žvelgia kaip į instrumentą savo interesams tenkinti.
W. Szablowskis rašo, kad paskutinioji šokanti meška Bulgarijoje iš šeimininkų buvo paimta 2007 metų birželio 14 dieną. Gyvūnų teisių gynėjams ši diena buvo triumfo akimirka, tuo tarpu į rezervatą perkeltoms meškoms tai buvo ilgo mokymosi gyventi laisvėje proceso pradžia. Panašiai situaciją po komunizmo žlugimo apibūdino ir vienas buvęs čekų disidentas. Jo teigimu, gana greitai pavyko sukurti demokratines institucijas, tačiau žymiai ilgiau laiko prireiks tam, kad sustiprėtų kertinis bet kurios demokratijos atributas – laisvas pilietis.
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT