Paplūdimys kaip mūsų laisvės ribos?

DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
23/06/20
Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti paplūdimį, kaip ir buvo galima laukti, sukėlė diskusijų bangą.
Vieni džiaugėsi tuo, kad Vilnius veikiausiai vėl pateks į tarptautinės žiniasklaidos puslapius kaip jaunatviškas ir inovatyvių sprendimų atsakui ir koronaviruso pandemijos sukeltus padarinius ieškantis miestas. Kiti savo ruožtu suskubo piktintis tuo, kad meras suvokdamas, koks jautrus daliai visuomenės yra Lukiškių aikštės įamžinimo klausimas, specialiai provokuoja konfliktą. Dalis suskubo pareikšti, kad paplūdimys yra dalis R. Šimašiaus rinkiminės kampanijos, kuria siekiama žūtbūt atkreipti dėmesį į dideliu populiarumu pasigirti negalinčią „Laisvės“ partiją. Dar kiti siekė atkreipti dėmesį į tai, kad meras priimdamas sprendimą nepasivargino tartis su koalicijos partneriais ar juo labiau miestiečiais.
Pats R. Šimašius savo tekste bandė įrodinėti, kad audras dėl paplūdimio buvo galima numatyti ir jos išryškina du skirtingus požiūrius į laisvę. Esą yra tie, kurie moka ja džiaugtis ir išnaudoti. Juos simbolizuoja laisvos šalies laisvoje ir kūrybingoje sostinėje laisvai išdykaujantys vaikai. Ir esą yra tie, kuriems laisvė siejasi tik su rimtimi, susikaupimu, paradais ir reprezentacija. Trumpai tariant, su praeitimi. Esą ši grupė šiandieną ir rytojų siekia paversti savo istorinių interpretacijų įkaite.
Iš pirmo žvilgsnio toks supaprastinimas primena diskusijas tarp pozityvios ir negatyvios laisvės šalininkų. Meras, kaip tikras liberalas, ištikimas iš Rygos kilusio britų mąstytojo Isaiah Berlino tradicijai, stoja negatyvios laisvės šalininkų pusėn ir laisvę apibrėžia kaip išorinių apribojimų nebuvimą. Pateisinami tik tie apribojimai, kurie neleidžia vienam individui kištis į kito laisvės erdvę. „Tik man nereikia aiškint, kaip ką turiu daryti“, – populiarioje dainoje dainuoja Vytautas Kernagis. O būtent tuo esą užsiima pozityvios laisvės šalininkai teigdami, kad laisvei neužtenka vien tik išorinių apribojimų nebuvimo. Juk laisvei esą reikia ir įprasminimo, vardan ko ji yra. Čia dažnai pateikiamas pavyzdys apie grojimą fortepijonu. Juk neužtenka tik bet kaip maigyti klavišų, reikia sekti tam tikromis taisyklėmis tam, kad išmoktum groti ir išgautum melodiją. Negatyvios laisvės šalininkai į tokį pavyzdį žvelgia įtariai ir pasitelkdami istorinius pavyzdžius klausia, o kas gi bus tas, kas nurodys, kaip įprasminti laisvę, kas garantuos, kad tos taisyklės, kurios esą yra mūsų pačių labui, ilgainiui netaps pamatu tironijai ir laisvės užgniaužimui.
Vilniaus meras šią skirtį perkelia į Lukiškių aikštės kontekstą. Paplūdimys jam yra kaip simbolis negatyvios laisvės, kur kiekvienas apsisprendžia, ką daryti – išdykauti, statyti smėlio pilis, skaityti knygą, spoksoti į debesis, leisti muilo burbulus, klausytis klasikinės muzikos ar žiūrėti gerą filmą. Tuo tarpu nepatenkintieji – kaip galima spėti, jų daugumą sudaro Vyčio Lukiškėse šalininkai – yra tie pozityviosios laisvės įkūnytojai, kurie prisiima sau teisę kalbėti tautos vardu, aiškinti, kaip ir kodėl aikštė turėtų būti įprasminta ir kaip joje derėtų elgtis kiekvienam iš mūsų. Jie šioje skirtyje tampa laisvės oponentais.
Tačiau ar toks vaizdas nėra perdėtas supaprastinimas? Visada dera įtariai žvelgti į binarines opozicijas, kurios sudėtingą tikrovę suveda tik į juoda ir balta. Taip klausimo kompleksiškumą bandoma pakeisti viską susiaurinant iki dviejų variantų, iš kurių galiausiai leidžiama rinktis. Už paplūdimį ir už laisvę arba prieš paplūdimį ir prieš laisvę. Ta pati strategija veikia, pavyzdžiui, ir Cvirkos paminklo klausimu – už nugriovimą ir desovietizaciją arba prieš nugriovimą ir, vadinasi, už tolimesnį miesto žalojimą sovietmečio svetimkūniais. Tačiau juk pastaruoju klausimu būta ir daugiau siūlomų variantų. Pavyzdžiui, nukėlimas nuo pjedestalo ir rašytojo patupdymas jo papėdėje taip išsaugant ir patį paminklą kaip skaudžios epochos liudytoją, ir kartu pademonstruojant aiškų požiūrį pačios asmenybės kaip sovietinio kolaboranto atžvilgiu. Būta ir daugiau siūlymų, kurie neišsitenka binarinėje schemoje.
Šis tekstas yra ne tam, kad dabar svarstyčiau, kuris variantas man pačiam yra priimtiniausias. Pavyzdį pasitelkiu tik norėdamas pademonstruoti, kad paplūdimio atveju supaprastinimas iki dviejų kraštutinumų nususina tikrovę ir šiuo atveju tetarnauja mero įvaizdžio kampanijai. Juk tikrai ne visi, kurie nepatenkinti paplūdimiu, žūtbūt nori įkalinti dabartį praeities gniaužtuose. Šiame binariniame suskirstyme netelpa visai gausi grupė tų, kurie nenori Lukiškėse nei Vyčio, nei partizanų kalvelės, nei paplūdimio, o siekia, kad aikštė būtų palikta ramybėje ir netarnautų kaip politinių manipuliacijų įrankis skirtingose rankose.
Be to, man regis, svarbiausia yra tai, kad R. Šimašius, suvesdamas situaciją tik į paplūdimio šalininkų ir oponentų koliziją, tik į galimybę vilniečiams pritarti ar nepritarti jo projektui, specialiai eliminuoja galimybę patiems miestiečiams dalyvauti sprendžiant iškylančius klausimus. Visa tai jau nebetelpa tik į negatyvios ir pozityvios laisvės skirtį, tačiau kalba ir apie respublikoniškąją laisvės sampratą, kur piliečiui svarbu yra ne tik turėti laisvės erdvę, į kurią niekas nesikištų, tačiau ir būti girdimam svarstant bendrus reikalus. Galime tik prisiminti, kaip savivaldybė klupo įtraukdama bendruomenę į tokių projektų kaip Reformatų parkas ar Sapiegų parkas svarstymus.
Šiame kontekste kitaip suskamba ir paplūdimio Lukiškių aikštėje atvejis. Problema tokiu atveju čia yra ne tai, ar tinkama, ar netinkama šioje vietoje imtis tokio projekto. Problema čia ta, kad miestiečių nuomonė dėl šio projekto apskritai nebuvo įdomi. Tai, man regis, žymiai geriau nei žodžiai iliustruoja mero laisvės sampratą. Miestiečiams leidžiama spręsti, ar išdykauti ir statyti smėlio pilis paplūdimyje, tačiau neleidžiama tarti žodžio dėl paties projekto tokioje svarbioje ir daug diskusijų keliančioje erdvėje kaip Lukiškių aikštė. Ar mūsų, miestiečių, vaidmuo yra tik laukti, kol kažką duos, pastatys, sukurs ir po to jau post factum diskutuoti, ar tai mums tinka, ar ne? Ar mūsų laisvė baigiasi ties paplūdimio riba?
Juk meras yra teisus sakydamas, kad paplūdimys kelia aistras atspindėdamas skirtingus požiūrius į laisvę. Jis atspindi ir paties mero požiūrį, kuris byloja – priimkite paplūdimį arba būsite tie, kurie nemoka džiaugtis laisve. Tačiau, man regis, tikroji laisvė yra ne skubėti įsisprausti į pirmą ar antrą mero primestą kategoriją, tačiau apskritai atmesti siūlymą pasimatuoti savo laisvės supratimą pagal tokį primityvų kriterijų, nesileisti įkalinamam supaprastinimų.
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT