DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
24/08/2020

Savo knygoje „Čempionų pusryčiai“ Kurtas Vonnegutas pasakoja, kaip žemiečiai riešutų sviesto valgytojai, nusiaubę ne tik Vakarų Virdžiniją, Pietryčių Aziją, tačiau ir visą Žemę, pakilo į žygį ieškoti naujų kolonijų. Taip jų žvilgsnis užkliuvo už planetos, kurioje gyveno šūdsviesčio valgytojai. Pirmiausia elektroninėmis priemonėmis žemiečiai ištyrė, kad tolimos planetos gyventojai yra pernelyg išdidūs ir gudrūs, kad leistųsi kolonizuojami. 

„Todėl žemiečių šnipai prasiskverbė į reklamų agentūrą, kurioje skelbėsi šūdsviesčio firmos, ir visose reklamose pakeitė statistikos duomenis. Jie ten taip pakėlė visus vidurkius, jog planetos gyventojai pasijuto visais atžvilgiais atsilikę nuo daugumos. O paskui atskrido šarvuoti žemiečių erdvėlaiviai ir „atrado“ tą planetą. Pasipriešinimo kaip ir nesutiko, nes čiabuviai jautėsi esą didžiausi atsilikėliai. Ir prasidėjo planetos užkariavimas“, – pasakojama knygoje. Trumpai tariant, žemiečiai prieš kitos planetos gyventojus panaudojo tai, kas specialistų žargonu yra vadinama aktyviosiomis priemonėmis, dezinformacija.

KAS YRA DEZINFORMACIJA?

Ši literatūrinė fantazija, kurioje smerkiamas žmonių gobšumas, destruktyvus santykis su aplinka, kito pavergimą ir išnaudojimą pateisinantis kolonializmas, puikiai iliustruoja dezinformacijos veikimo mechanizmą. Prisiminiau šią „Čempionų pusryčių“ ištrauką skaitydamas JAV Johno Hopkinso universiteto strateginių studijų profesoriaus Thomaso Rido knygą „Aktyviosios priemonės: slapta dezinformacijos ir politinės karybos istorija“. Joje autorius, kuris buvo vienas pirmųjų, perspėjusių apie neteisėtą kišimąsi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus, ir kuris vėliau apie dezinformacijos poveikį Vakarų demokratijoms kalbėjo Jungtinės Karalystės parlamente, Vokietijos Bundestage, JAV Senato Žvalgybos komitete, pasakoja dezinformacijos istoriją nuo Rusijos revoliucijos, kai Felikso Dzeržinskio vadovaujami čekistai sukūrė fiktyvią monarchistinę organizaciją siekdami dezinformuoti ne tik Vakarus, tačiau visų pirma „baltuosius“ emigrantus, svajojusius apie carinės Rusijos atkūrimą, iki mūsų dienų, kai demokratinius valstybių procesus siekiama paveikti įdarbintų trolių armijomis ar programišių pavogtų dokumentų nutekinimu.

Knyga yra įdomi tiek kaip istorinė studija, atskleidžianti, kaip kito dezinformacijos vaidmuo ir galimybės priklausomai nuo istorinio laikotarpio ir nuo technologijų išsivystymo. T. Ridas savo knygą iliustruoja gausybe pavyzdžių tiek iš Vakarų, tiek iš buvusio Rytų bloko slaptųjų tarnybų veiklos. Tad skaitant svarbu nepamiršti, kad prieš akis ne grožinė literatūra, žaidžianti skaitytojo troškimu pažvelgti į legendomis apipintų slaptųjų tarnybų veiklą, o kruopščiai archyviniais duomenimis dokumentuota medžiaga, įrodanti, kaip dezinformacija galiausiai paveikė ir pakeitė mūsų tikrovę ir taip tapo vienu iš istoriją formuojančių faktorių. Vis tik vertingiausia ši knyga yra dėl dviejų dalykų. Visų pirma, verta akcentuoti stiprų teorinį pagrindą, kuris leidžia geriau suvokti tai, kas yra dezinformacija. Visų antra, dėl įtaigaus perspėjimo, kokias grėsmes demokratijoms kelia aktyviosios priemonės – ir ne tik tuo atveju, kai tampa priešiškų jėgų taikiniu, tačiau ir tada, kai pačios susigundo pasitelkti dezinformaciją savo tikslų įgyvendinimui.

Anot autoriaus, dezinformacija nėra tik spontaniški politikų melai, tačiau kruopščiai didžiulės biurokratijos sukonstruotas produktas. Antra, kaip akcentuoja T. Ridas, visos aktyviosios priemonės apima ir dezinformacijos elementą: gali būti klastojamas turinys, gali būti sumeluotas skelbiamos informacijos šaltinis, įtakos agentai gali apsimesti tuo, kuo jie iš tiesų nėra, socialinių tinklų paskyros, skelbiančios informaciją, gali būti neautentiškos ir t.t. Šiuo atveju svarbu suvokti, kad dezinformacija nebūtinai reiškia, kad ištransliuotas turinys yra melagingas. Priešingai, jis gali būti teisingas, tačiau dezinformacija gali slypėti nurodant melagingą jo šaltinį, gavimo aplinkybes. Trečia, kiekviena aktyvi priemonė yra nukreipta į tam tikrą tikslą. Tai gali būti pleišto tarp sąjungininkų įvarymas, nesantaikos visuomenėje kurstymas, pasitikėjimo institucijomis menkinimas, individo reputacijos sugriovimas ir t. t.

DEZINFORMACIJA PAVOJINGIAUSIA, KAI AGRESORIUS GERAI PAŽĮSTA TAIKINĮ

Prisiminkime K. Vonneguto knygos „Čempionų pusryčiai“ ištrauką, kuri puikiai iliustruoja visus šiuos tris elementus. Visų pirma, žemiečių operacija nebuvo tik spontaniškas melas apie išaugusias šūdsviesčio kainas. Tai buvo kruopščiai rengta operacija, kuri apėmė taikiniu pasirinktos populiacijos tyrimą ir pažeidžiamų vietų, per kurias galima daryti poveikį, identifikavimą. Tai yra bene labiausiai bauginanti žinia apie dezinformaciją – mums transliuojami melai dažniausiai yra paremti kruopščiu tiesos apie mus pažinimu. Esame visokeriopai išanalizuojami, kad būtų suvoktos mūsų baimės, troškimai, vartojimo įpročiai, politinės preferencijos ir t. t. Būtent gilus taikinio pažinimas ir lemia tai, kodėl dezinformacija gali turėti tokį poveikį.

Be to, operacija šūdsviesčio planetai užkariauti apėmė programišių įsilaužimą į reklamos agentūrų tinklus tam, kad melaginga informacija būtų ištransliuota prisidengiant pasitikėjimą turinčiu šaltiniu. Operacijos tikslas buvo kitos planetos gyventojų savivertės naikinimas, nepasitenkinimo gyvenimo kokybe didinimas taip siekiant palaužti jų norą gintis. Melaginga informacija buvo pasitelkta kaip ginklas taip iliustruojant, kad dezinformacija savo esme yra karo tąsa tik kitomis priemonėmis. Kaip rodo ne tik K. Vonneguto fantazija, tačiau ir istorija, šios priemonės kartais gali būti net efektyvesnės nei atviras žvanginimas ginklais.

NACIŲ DOKUMENTAI EŽERO DUGNE IR TARIAMA RADIKALŲ PERGALĖ RINKIMUOSE

Sakote, kad jau užteks tų grožinės literatūros pavyzdžių? Tuomet pažvelkime į istoriją, kuri iliustruoja T. Rido išsakytus teiginius. 1964 metais Čekoslovakijos saugumo tarnyba vykdė operaciją „Neptūnas“. Čekoslovakijos televizijos prodiuseriams nusprendus ištyrinėti Bohemijos regione esančio Juodojo ežero, prie kurio Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūrę SS ir Vermachto daliniai, paslaptis, saugumas nusprendė pasinaudoti situacija ir ežero dugne palaidoti dėžes, kuriose šalia autentiškų nacių dokumentų būtų pridėta ir klastočių, kurios, radus „lobį“, leistų diskredituoti tam tikrus Vakarų Vokietijos politikus, o pačią valstybę pavaizduoti kaip vis dar nesusitvarkiusią su tamsia nacistine praeitimi. Operacija buvo kruopščiai ruošiama, nes tam reikėjo ne tik suklastotų dokumentų, tačiau ir kruopščiai sudėlioto scenarijaus, kad dėžių atradimas prieš nieko neįtariančių televizininkų kameras atrodytų kaip tikras įvykis. Tam tikslui atlikta kruopšti ežero vandens, dugno dumblo cheminė analizė, atitinkamai pasirinktos dėžės, nupirkta naujausia nardymo įranga ir t. t.

O štai ir dar vienas pavyzdys. 2014 metais vyko Ukrainos prezidento rinkimai. Prabėgus vos valandai nuo rinkiminių apylinkių uždarymo, Rusijos Pirmojo kanalo žinių vedėja Irada Zeinalova parodė neva tai Centrinė Ukrainos rinkimų komisijos oficialiame puslapyje pasirodžiusį grafiką, skelbiantį, kad rinkimus veikiausiai laimės radikalios dešinės atstovas Dimitro Jarošas. Šį „Dešiniojo sektoriaus“ lyderį Kremliaus propagandininkai siekė vaizduoti kaip įrodymą, kad Ukrainoje po Maidano įvyko ne taip vadinama Orumo revoliucija, o priešingai – grėsmę keliantis radikalų, neonacių iškilimas. Negana to, grupuotė „CyberBerkut“ pamėgino nulaužti Centrinės Ukrainos rinkimų komisijos puslapį ir jame paskelbti tą patį D. Jarošo pergalę skelbiantį grafiką, kuris Ukrainos rytinių teritorijų gyventojams tik patvirtintų, kad Ukrainoje iš tiesų įsiviešpatauja fašistai, o kitus tiesiog paskatintų abejoti rinkimų teisingumu ir iškeltų klausimą apie valstybės pajėgumus organizuoti rinkimus apskritai. Laimei operacija pavyko ne iki galo – nors įsilaužti į puslapį programišiams ir pavyko, suklastoti rinkimų rezultatai jame taip ir nepasirodė, nors apie juos skubėjo skelbti Rusijos Pirmasis kanalas.

Tai tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys knygos autoriaus teorinius samprotavimus apie aktyvių priemonių mastą, įgyvendinimo metodus ir siekiamus tikslus. Tie, kas ryšis patys perskaityti tikrai neploną T. Rido knygą, gaus dar daugiau pavyzdžių, iliustruojančių aktyvių priemonių ir dezinformacijos veikimą. Kaip sovietų saugumas sukurpė japoniškos „Mein Kampf“ variantą, kuriame esą aiškiai išdėstyti šios šalies imperialistiniai siekiai, kaip sovietų bloko slaptosios tarnybos bendradarbiaudamos sugebėjo 1972 metų balandį pasiekti, kad žlugtų nepasitikėjimo balsavimas Vakarų Vokietijos kancleriu Willy Brandtu, kaip KGB suklastotas ir žiniasklaidai nutekintas JAV kariuomenės dokumentas bandė skleisti mitą, kad už kairiųjų radikalų grupuočių, tokių kaip Italijos premjerą Aldą Moro pagrobusių ir nužudžiusių „Raudonųjų brigadų“, esą stovi savo geopolitinių siekių įgyvendinimo esą siekiantis Vašingtonas – kiekviena iš šių istorijų atskirai prilygsta įtemptiems ir meistriškai vystomiems Johno Le Carre šnipų romanų siužetams.

KAIP VYKDYTI GAISRO PREVENCIJĄ?

T. Ridas pabrėžia, kad analizuodami dezinformacijos veikimą, privalome atkreipti dėmesį į tris elementus – išpuolio vykdytoją, taikinį ir operacinę aplinką. Taikinio pažeidžiamumą apibūdina egzistuojančios politinės, socialinės, ekonominės įtampos, susiskaldymas, kurias siekdamas išnaudoti išpuolio vykdytojas kurpia atitinkamą aktyvių priemonių planą, dezinformacijos kampanijas. Tuo tarpu operacinę aplinką apibūdina esamų technologinių priemonių visuma. Dezinformacijos kampanija bus tuo sėkmingesnė, kuo gilesnė yra taikiniu pasirinktos visuomenės poliarizacija ir problemos, kuo kūrybingesni bus įvairiausias technologijas įvaldę bus išpuolio vykdytojai. Žvelgiant iš kitos pusės, kas yra svarbiausia mums, savo kailiu patiriantiems aktyviųjų priemonių taikymą, išpuolių rezultatyvumą apriboti efektyviausiai įmanoma ne tik kuriant dezinformacijos demaskavimo ir dekonstravimo instrumentus, tačiau, visų pirma, sprendžiant jau minėtas politines, socialines, ekonomines problemas, kurios yra išnaudojamos agresoriaus. Jei demaskavimas ir dekonstravimas yra gaisro gesinimo priemonės, tai problemų sprendimas yra vienintelis būdas užsiimti gaisro prevencija.

Dezinformacija neturėtų būti tik specialistams rūpintis klausimas. Ši problema liečia kiekvieną pilietį, nes užslėptai vykdomos aktyviosios priemonės turi labai aiškiai regimų padarinių mūsų demokratijai – nuo poveikio socialinei poliarizacijai iki poveikio rinkimams, nuo poveikio šalies vidaus politiniams procesams iki poveikio užsienio politikai ir santykiams su sąjungininkais. Svarbiausia, anot T. Rido, yra suvokti tai, kad dezinformacija – ar būtume jos taikiniai, ar skleidėjai – griauna pačius pamatus, ant kurių stovi demokratija. Demokratija ir jos pamatinės institucijos – teisėsauga, teismai, viešasis administravimas, empirinis mokslas, tiriamojo žurnalistika, demokratiškai kontroliuojamos žvalgybos institucijos, įstatymo leidžiamoji ir vykdomoji valdžios – yra paremta faktų viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad faktai yra vertinami labiau nei jausmai, įrodymai labiau nei emocijos, stebėjimas labiau nei nuomonė. Apeliuodama į jausmus, emocijas, į išankstinių nuostatų, stereotipų patvirtinimą, dezinformacija kelia egzistencinę grėsmę demokratijai ir atviros visuomenės idealui.

Perskaičius T. Rido knygą, aprašančią stulbinančias dezinformacijos kampanijas, skaitytojui gali kilti pagunda pasiduoti neviltį keliančiai abejonei, kaip gi dabar tikėti, kad kažkas yra tikra, o ne suklastota, kad informacijos skleidėjai siekia informuoti, o ne dezinformuoti. Pasidavimas tokiai nuostatai būtų ne kas kita kaip dezinformacijos skleidėjų pergalė, nes, kaip rašė žymus propagandos tyrėjas Peteris Pomerantsevas, ten, kur niekas nebėra tikra, viskas tampa įmanoma – net ir pačių bjauriausių sąmokslo teorijų gyvavimas. T. Ridas kviečia ne pasiduoti, o priešingai – įsipareigoti faktams, ugdytis gebėjimus atpažinti dezinformaciją ir jos veikimo būdus, ugdyti ne tik skaitmeninio, bet ir medijų raštingumo įgūdžius, kurie leistų kritiškai vertinti žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose pateikiamą turinį.

ŽINIASKLAIDOS IR SOCIALINIŲ TINKLŲ VAIDMUO

T. Ridas pateikia ne vieną pavyzdį, kaip net patikimomis laikomos žiniasklaidos priemonės užkibdavo ant dezinformacijos kabliuko. Ir taip, anot jo, kartais nutikdavo dėl to, kad pačios žiniasklaidos priemonės noriai imdavosi viešinti iš neaiškių šaltinių gaunamus prieštaringus dokumentus taip atskleisdamos, kad sensacija ar ideologinis angažuotumas joms yra svarbiau nei skaidrumas ir faktinis turinio tikrumas. Šitai gerai iliustruoja 1969 metų pavyzdys, kai vieno Jungtinėje Karalystėje leidžiamo žurnalo, kaip savo misiją įvardijusio taikos pasaulyje siekimą, žurnalistas į klausimą, ar skelbiamas dokumentas yra tikras, ar klastotė, atsakė, kad „jis yra pakankamai arti tiesos“. Kitaip tariant, jis pasakė, kad tai, ar dokumentas yra tikras, jam iš tiesų nerūpi, nes jo turinį jis vertina tik pagal tai, kiek jis artimas jo paties išpažįstamai tiesai, tiksliau ideologiniam pasaulio matymui.

Lygiai taip pat T. Ridas kviečia susimąstyti ir apie tai, kokią naudą ar žalą demokratijai daro tokios platformos kaip „WikiLeaks“ ir pan., kur anonimiškai nutekinami tūkstančiai įvairiausių slaptų dokumentų. Ar galime pasiduoti skaitmeninio amžiaus utopizmui, kuris kalba apie tai, kad tokie nutekinimai didina skaidrumą ir stiprina demokratiją užtikrina geresnį piliečių informuotumą, kad skaitmeninių technologijų įgalinamas anonimiškumas stiprina pilietiškumą? O gal tokios platformos, kaip iliustruoja knygoje pateikiamos istorijos, įgalina jomis manipuliuoti ir dezinformacijos skleidėjus, kurie siekia visiškai ne skaidrumo, piliečių informuotumo ar faktų atskleidimo, o paprasčiausiai tetrokšta įgyti įtaką politiniams ar socialiniams procesams?

Keldamas šiuos klausimus, T. Ridas nesiekia pateikti supaprastintų atsakymų, tačiau kviečia skaitytojus permąstyti tam tikras mūsų visuomenėse prigijusias populiarias nuostatas. Juk tos nuostatas vienaip ar kitaip lemia tai, kaip ir kiek mūsų visuomenės bus paveikios aktyvių priemonių taikymui.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT