DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
25/04/2021

Ar interneto įsigalėjimas ir socialinių tinklų atneštos permainos, susilpninusios tradicinės žiniasklaidos kaip informacinio filtro funkciją, pasmerkia mus gyventi informaciniame chaose? O gal kaip tik prieinamų duomenų gausa apsunkina melagių dalią ir leidžia efektyviai juos demaskuoti? Tačiau ar tas demaskavimas neapsiriboja tik gretomis tų, kuriems vis dar rūpi faktai, kai tuo tarpu yra gausu tų, kurie atsirenka alternatyvius faktus, kad galėtų tikėti tuo, kuo nori?

Kaip pasiekti tuos žmones, kurie pateko į dezinformacijos pinkles? Ar užtenka tik dekonstruoti melagienas, ar verta žvelgti giliau siekiant užčiuopti, į kokias problemas dezinformacija taikosi? Juk tik ne taip galėtume ne gesinti dezinformacijos įžiebtus gaisrus, bet ir vykdyti prevenciją spręsdami tas problemas? Koks pilietinės visuomenės vaidmuo kovojant su dezinformacija? Svarsčiau šiuos klausimus skaitydamas puikią Elioto Higginso knygą „Mes esame Bellingcat“ („We Are Bellingcat“).

Nuo Sirijos režimo prieš civilius gyventojus panaudotų ginklų identifikavimo iki pagalbos atsekant tuos, kurie numušė virš Ukrainos skridusį Malaizijos oro linijų keleivinį lėktuvą, nuo radikalų, kurstančių smurtą ir neapykantą Vakarų demokratijose, nustatymo iki dviejų tariamų rusų „turistų“, neva keliavusių apžiūrėti Solsberio katedros, kaip GRU agentų, atsakingų už Skripalių apnuodijimą pasitelkiant nervus paralyžiuojančią medžiagą „Novičiok“, identifikavimo – visa tai yra grupės informacinių technologijų entuziastų, susibūrusių į tai, ką patys vadina internetinių seklių komanda „Bellingcat“, darbas.

Iniciatyvos pradininkas ir lyderis Higginsas savo naujoje knygoje „Mes esame Bellingcat“ ne tik pasakoja grupės susikūrimo istoriją, pagrindžia filosofiją, kuria vadovaujasi internetiniai sekliai, atskleidžia svarbiausių vykdytų tyrimų detales, negaili ir praktinių patarimų, kurie gali būti naudingi kiekvienam, siekiančiam išnaudoti atvirus duomenis tyrimams, kurių tikslas – didinti skaidrumą, atskaitingumą ir kovoti su dezinformacija.

NEPASIDUOTI „KIBERNEVILČIAI“

„Mes neturime jokios išankstinės darbotvarkės, tačiau turime moto: įrodymai egzistuoja, kaip ir melagienos, o žmonėms vis dar rūpi skirtumas tarp šių dviejų dalykų“, – teigia Higginsas. Jo knyga yra raginimas nepasiduoti tam, ką jis pats įvardija kaip „kiberneviltį“, t. y. tokį pesimistinį nusiteikimą, kuris perša nuostatą, kad, technologinei pažangai pakirtus tradicinės žiniasklaidos kaip informacinio filtro, atsijojančio tiesą nuo melų, faktus nuo pramanų, vaidmenį, socialiniai tinklai, forumai, kitos platformos tapo nevaržomomis dezinformacijos sklaidos, socialinių hermetiškų burbulų formavimosi erdvėmis. Mes, remiantis tokiu pesimistiniu scenarijumi, geriausiu atveju esame pasmerkti lakstyti iš paskos su kibirais vandens ir gesinti sąmoningai dezinformacijos įžiebtus gaisrus.

Higginsas akcentuoja, kad geriausias atsakas šiandieniniam informaciniam chaosui yra visiškas skaidrumas. Būtent todėl „Bellingcat“ kolektyvas, remdamasis atvirais visiems prieinamais duomenimis, savo pareiga laiko aiškiai įvardyti šaltinius pasitelkiant instrumentus ir nupasakoti tyrimo eigą tam, kad visa tai būtų galima patikrinti. Kitaip tariant, pasitikėjimas nėra aklas tikėjimas, o yra kuriamas ant atvirumo ir skaidrumo pamato, įgalinančio kitą apmąstyti ir patikrinti tai, kas atrasta.

„Aš labai aiškiai žinojau, kad mūsų darbas turi būti opozicija blogiausiai tradicinei žurnalistikai. Mūsų šaltiniai bus kiek įmanoma atviri viešam nagrinėjimui. Mūsų darbas neturi painiotis su jokiomis politinėmis darbotvarkėmis. Visus mūsų atradimus turi pagrįsti įrodymais paremtas citavimas. Galiausiai mes niekada neturime tapti uždara gildija, kurios siekis – artumas galiai. Mes buvome atvira mėgėjų bendruomenė, vedama bendro siekio medžioti įrodymus“, – rašo Higginsas.

„Bellingcat“ savo misija laiko ugniasienės, kuri apsaugotų Vakarų demokratines visuomenes nuo melagienų srauto, kūrimą ir stiprinimą. Tačiau, kaip pastebi pats Higginsas, kol kas faktų tikrinimo iniciatyvos atrodo labai menkos, lyginant su dezinformacijos sklaida. Tačiau situacija keičiasi. Iš pradžių, anot jo, faktų tikrintojai vadovavosi principu „paskelbk ir melskis“. Tai reiškė, kad, demaskavus melagieną, buvo tiesiog viliamasi, jog visa tai vienaip ar kitaip pasieks žmones ir padarys jiems poveikį.

Tuo tarpu antroji karta jau nesitenkino tik tuo, kad užtenka aptikti melagieną ir viltis, kad šis atradimas bus kuo plačiau paskleistas. Jau siekta aktyviau paveikti viešuosius debatus – stoti į konfrontaciją su melagienų šaltiniais, reikalauti skelbti paneigimus, kreiptis į standartus nustatančias institucijas ir kartu spausti tuos, kurie atsakingi už reguliavimą, imtis veikti. Trečiajai kartai tenka užduotis atitikti interneto keliamus iššūkius, o tai jau reikalauja kuo platesnio bendradarbiavimo peržengiant ir nacionalinių valstybių sienas. „Mes būtent to ir siekiame“, – tvirtina Higginsas.

„NUSTATYK, PATIKRINK, PASKLEISK“

„BellingCat“ vadovaujasi principu „Nustatyk, patikrink, paskleisk“, kaip pripažįsta pats Higginsas, yra ir kontrafaktinė bendruomenė, kuri veikia remdamasi visiškai priešinga idėja – „Tikėk, primygtinai tvirtink, ignoruok“. „Jų praktika yra pradėti nuo išvados, praleisti patikrinimo fazę ir garsiai išrėkti tarpusavyje prieštaraujančius faktus. Mes internete ieškome įrodymų, o jie – patvirtinimų. Nors ši kontrafaktinė bendruomenė tūno politiniuose paribiuose, ši ekosistema negali būti ignoruojama, nes kartais jos beprotiški naratyvai prasiskverbia į viešąjį diskursą“, – konstatuoja Higginsas.

Higginsas ir komanda iš tiesų atlieka nuostabų darbą – jie ne tik atskleidžia tiesą ir demaskuoja melą, bet ir siunčia dar vieną svarbią žinią – pilietinės iniciatyvos, kaip kad „BellingCat“, prasidėjusios nuo paprasto tinklaraščio, siekusio išnaudoti atvirus duomenis tiesos paieškoms, gali keisti pasaulį. Ypač turint omenyje tai, ką akcentavo buvęs JAV Gynybos žvalgybos agentūros vadovas generolas Michaelas Flynnas teigdamas, kad anksčiau slapti šaltiniai sudarydavo apie 90 proc. visos vertingos žvalgybinės informacijos, dabar situacija kardinaliai priešinga – 90 proc. svarbios žvalgybinės medžiagos ateina iš atvirų šaltinių, prieinamų visiems.

Pats „BellingCat“ pavadinimas kilęs iš pasakėčios apie tai, kaip pelės nusprendė apsiginti nuo jas terorizuojančio katino. „Mes juk esame greitesnės už katiną, taip? Tačiau problema ta, kad nežinome, kada jis ateis ir mus užklups. Bet galime užnerti jam ant kaklo varpelį, ir tada jis jau mūsų tikrai nepagaus. Klausimas tik vienas – kas tą padarys?“ – pelių susirinkime dėsto viena jų. Būtent tai, anot E. Higginso, ir stengiasi padaryti „BellingCat“ – užkabinti skambutį dezinformacijos skleidėjams, kad jų manipuliacijos taip lengvai nepraeitų.

VIEN UGNIASIENĖS NEPAKANKA

Puiku, ugniasienė, kuri saugotų nuo melagienų ir kartu stiprintų suvokimą, kad informacinis triukšmas ar net chaosas jokiu būdu nereiškia, kad faktai tapo atgyvena ir nebėra svarbūs, yra labai reikalinga. Tačiau skaitant Higginso knygą neapleido mintis, kad vien jos vis dėlto negana. Šiuo atveju svarbiausia suvokti, kad dezinformacija nėra tik šiaip melagingos informacijos transliavimas. Tai instrumentas, kuris melagienas išnaudoja tam, kad darytų poveikį.

Istorikas Timothy Snyderis Kremliaus taktiką yra apibūdinęs kaip „strateginį reliatyvizmą“. Sovietmečiu Kremlius tikėjo ar bent jau apsimetė tikįs savo ideologijos ir politinės sistemos pranašumu, skelbė ją kaip sektiną modelį. Šiandieninė Rusija neturi ką pasauliui pasiūlyti, ji nesivadovauja jokia apibrėžta ideologija, todėl paprasčiausiai siekia griauti pačių Vakarų tikėjimą liberaliąja demokratija, kad, viena vertus, bent jau kaimynystėje, sovietų okupaciją kentusiose valstybėse, neleistų funkcionuoti stiprioms demokratijoms, galinčioms tapti įkvėpimu pačios Rusijos piliečiams, kita vertus, tam, kad ieškotų landų kaip per kleptokratinius, korupcinius ryšius plėsti savąją įtaką.

Šiame kontekste, siekiant ne tik gerai veikiančio dezinformacijos dekonstravimo ir faktų atskleidimo, bet ir visuomenės atsparumo didinimo, svarbu klausti, kodėl dalis piliečių yra linkę ja patikėti. Galima dar praplėsti klausimą – kodėl dalis piliečių tiki dezinformacija, nors ir egzistuoja ją paneigiantys faktai ir jie laisvai prieinami? Šie klausimai skatina kreipti dėmesį ne tik į dezinformacijos skleidėją ir jo veiklos užkardymą, bet ir analizuoti taikiniu pasirinktos visuomenės problemas, kurios kaip tik ir išnaudojamos įvairiausiuose dezinformaciniuose naratyvuose.

Esama visuomenės poliarizacija įvairiais klausimais – nuo istorinės atminties politikos iki partnerystės instituto įtvirtinimo, socialinė atskirtis ir nelygybė, piliečių tarpusavio pasitikėjimo stoka ir nepasitikėjimas institucijomis – visa tai Kremliaus dezinformacijos skleidėjai siekia išnaudoti siekdami paveikti Vakarų demokratijas. Kitaip tariant, taikomasi į egzistuojančias problemas tam, kad jos būtų ne sprendžiamos, o kaip tik priešingai – dar labiau pagilintos.

Būtent todėl įvairiausių Kremliaus instrumentų, tokių kaip „Sputnik“ ar RT, negalima laikyti žiniasklaidos priemonėmis. Žiniasklaidos priemonės užduotis yra ieškoti faktų, į viešuosius debatus įnešti skaidrumo ir atskaitingumo, o štai dezinformacija siekia visiškai priešingų tikslų – sujaukti debatus sumaišant faktus su pramanais ir pakirsti tikėjimą, kad apskritai kas nors gali būti suinteresuotas tiesa, o ne tik naudos sau siekimu, savosios galios didinimu. Visi aplink tave apgaudinėja, visi siekia išnaudoti saviems tikslams – skelbia dezinformacijos skleidėjai, raginantys „klausinėti daugiau“, o iš tikrųjų raginantys tiesiog nepasitikėti niekuo ir taip tampantys paprasčiausiais galios instrumentais tarptautinę teisę, žmogaus teises pažeidžiančio režimo rankose.

Kodėl žmonės patiki dezinformacija? Lengviausia būtų juos uždengti kokia nors etikete – kvailiai plokščiažemininkai, vatnikai, homo sovietikai, retrogradai, nesugebantys prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir svajojantys apie Viduramžių sugrąžinimą, įvairiausių fobijų kamuojami žmogeliai ir pan. Toks įvardijimas siūlo paprastą receptą – atsiriboti ne tik nuo jų skleidžiamos informacijos, bet ir nuo jų pačių.

Tačiau tai, man regis, nėra tinkamas receptas. Be abejo, nesu naivus ir suprantu, kad tų, kurie skleidžia ar tiki dezinformacija, gretose yra ir tokių, kurie tai daro sąmoningai, iš piktavališkų paskatų. Bet gausybė kitų yra pasimetę, suklaidinti, kamuojami įvairiausių problemų. Dezinformacijos skleidėjai skuba jiems „į pagalbą“, siūlydami įvairiausius variantus, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, keliančios jiems nerimą ir pyktį. Taip dezinformacija suteikia melagingą paguodą žmogui leisdama nusikratyti sunkios asmeninės atsakomybės naštos ir užkrauti ją kam nors kitam. Dezinformacija taikosi į žmogaus moralinius receptorius, kurie, anot socialinės psichologijos profesoriaus Jonathano Haidto, kalba apie rūpestį ir žalą, sąžiningumą ir apgavystę, lojalumą ir išdavystę, autoritetą ir jo atmetimą, šventumą ir degradaciją. Galima sakyti, kad dezinformacija tampa tiek paveiki, kiek pataiko į rūpimus klausimus ir suformuluoja juos minėtomis moralinėmis kategorijomis.

Tad būtų klaidinga, užuot kreipus dėmesį į pačią dezinformacijos žinutę, prielaidas, leidžiančias jai suvešėti konkrečioje socialinėje aplinkoje, taikytis į pačius žmones klijuojant jiems etiketes ir taip tik dar labiau griaunant ir taip menkus tarpusavio pasitikėjimo likučius. Tokia taktika, man regis, kaip tik ir būtų naudinga dezinformacijos skleidėjams, nes dar labiau pastūmėtų tuos žmones į jų glėbį. Žinoma, tokia taktika gal ir yra lengviausia, nes leidžia mums patikėti, kad esame sveikoji visuomenės dalis, kad susidariusioje situacijoje jie yra problema, o mūsų atsakomybės už tai visai nėra. Tačiau, man regis, kur kas efektyvesnė prieiga yra pradėti būtent nuo savosios atsakomybės klausimo.

Ką mes – pilietinė visuomenė ir jos dariniai, valstybės institucijos, politikai, žiniasklaida – ne taip padarėme ar ko apskritai nepadarėme, kad dalis visuomenės tapo pažeidžiama priešiškai dezinformacijai? Neišspręstos socialinės nelygybės, regioninės atskirties problemos, neatsakyti istorinės atminties klausimai, nepakankamas švietimas ir informavimas kalbant apie tam tikras jautrias sritis? Tai tik keli klausimai paruoštukai, leidžiantys pradėti prasmingą diskusiją, kaip ne tik dekonstruoti dezinformaciją, ne tik naudotis atvirais duomenimis tam, kad būtų nustatyti faktai ir įvardyta tiesa, bet ir nepamiršti dar vieno esminio dėmens – visuomenės atsparumo didinimo, nes tai efektyviausia prevencijos priemonė.

Kitaip tariant, kova su dezinformacija negali apsiriboti tik faktų tikrintojų pastangomis, įvairiausių StratComų kabinetais, bet turi apimti ir švietimo, socialinės apsaugos, regioninės politikos sritis. Kovodami su dezinformacija, turime kreipti dėmesį ne tik į transliuojamas melagienas, bet ir į problemas, suteikiančias joms potencialo sudygti dalyje visuomenės.

Straipsnį taip pat galite rasti: LRT