Puslys: ką COVID-19 pandemija atskleidė apie kokybiškos žurnalistikos poreikį

DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
19/12/2020
„Reporteriai yra mūsų laikų herojai“, – teigia istorikas Timothy Snyderis. Šią mintį jis išsakė savo knygos „Kelias į nelaisvę“ dedikacijoje, o dabar pakartojo ir naujausioje knygoje „Mūsų liga. Laisvės pamokos iš ligoninės dienoraščio“. „Reporteriai yra mūsų laikų herojai, tačiau, kaip ir visų herojų, jų yra per mažai“, – priduria jis.
Knygoje, kuri daugiausia skirta JAV sveikatos apsaugos sistemos ydoms analizuoti ir sveikatos apsaugos sistemos kokybės įtakai bendrai demokratijos būklei aptarti, jis nemažai dėmesio skiria ir tam, ką COVID-19 pandemija atskleidė apie kokybiškos žurnalistikos poreikį.

COVID-19 IR ŽINIASKLAIDA

T. Snyderis teigia, kad naujasis koronavirusas JAV galėjo taip lengvai plisti dėl to, kad šalis nebeturi efektyvios išankstinio perspėjimo sistemos, kurią kažkada laikė savaime suprantama, – reporterių, kurie savo bendruomenėje galėjo fiksuoti nerimą keliančius viruso plitimo ženklus.
„Reportažas, kaip ir medicininis testavimas, yra būdas atskleisti faktus. Reporteris siekia būti objektyvus, būti kuo arčiau įvykio, tačiau emocijas laikyti kuo toliau nuo savęs. Vietos laikraščiai kuria bendro pasaulio jausmą. Gautas žinojimas yra patikimas. Kaip ir medicininis testavimas, reportažas gali mums išsakyti dalykus, kuriuos privalome išgirsti. Žodžio laisvė tampa prasminga tuomet, kai mes turime apie ką kalbėti“, – rašo T. Snyderis.
Tačiau, kaip pabrėžia T. Snydeis, regioninė žiniasklaida JAV išgyvena krizę, kurią visų pirma sukėlė žiniasklaidos priemonių centralizavimas didelių grupių rankose, o po to dar didesnį smūgį sudavė 2008 metų ekonomikos krizė. Galiausiai reikalą, anot jo, užbaigė socialiniai tinklai, manipuliuojantys žmonėmis dėl pelno, o ne siekiantys padėti jiems geriau susigaudyti supančiame pasaulyje.
„Ten, kur nunyksta vietos žurnalistika, amerikiečių dėmesys krypsta į nacionalinio lygmens istorijas, ideologiją ir sąmokslo teorijas, sukurtas tam, kad darytų žalą. Didžioji dalis mūsų valstybės yra žinių dykra“, – konstatuoja istorikas. Kitaip tariant, ten, kur nebėra tyrimus atliekančių žurnalistų, mažėja galimybė kontroliuoti politikus ar galingas interesų grupes. Ten, kur nebelieka tyrimų, apskritai nyksta faktai, o atsirandančią tuštumą užpildo gandai, pramanai, nuomonės ir melagienos, kurios jau nebeteikia bendro pagrindo, priešingai – poliarizuoja visuomenę.

TRILERIS APIE TIRIAMĄJĄ ŽURNALISTIKĄ

Šią problemą savo debiutiniame romane „Medžiojant tėvą“ paliečia ir tiriamosios žurnalistikos atstovas Dovydas Pancerovas. Jo knyga supažindina skaitytoją su trijų nepriklausomų žurnalistų komandos „Skarabėjai“ atliekamu tyrimu, kurio metu sekimas paskui vieno įtakingo ir mįslingomis aplinkybėmis prieš pat žadėtą interviu „Skarabėjų“ redaktoriui mirusio verslininko pinigų srautus, iš Lietuvos vedančius į Belizą, o iš ten per Baltarusiją atgalios Lietuvon, galiausiai užmena mįslių apie galimą politinę korupciją aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.
Tad likus mėnesiui iki Seimo rinkimų favorite laikyta Socialinio teisingumo partija yra priversta aiškintis dėl įtartinos politinės paramos. Pažvelkime į vieną iš scenų, kuri nukelia skaitytoją į televizijos pokalbių laidą, skirtą kilusiam politinės korupcijos skandalui aptarti. Studijoje susiduria žurnalistas, atsekęs visą korupcijos schemą, partinis funkcionierius, o gal šešėlinis pilkasis kardinolas, kuris siekia paneigti įtarimus ir yra linkęs viskuo prisiekti savo nekaltybę, ir politologė, eteryje tiesiog berianti banalius apibendrinimus. Tokie apibendrinimai galėtų skambėti ir iš eilinių piliečių lūpų, tik kad jie neturi reikiamo prierašo prieš vardą ar patikimumo įvaizdį kuriančios institucinės priklausomybės. Toks kalbėjimas veikiau primena tuščiažodžiavimą, kuriuo siekiama ne ieškoti tiesos ir kapstytis giliau siekiant atskirti grūdus nuo pelų, o tiesiog sukurti žinojimo, kompetencijos iliuziją.
Politologė šiuo atveju ne tik leidžiasi žiniasklaidos instrumentalizuojama eteriui užpildyti, tačiau ir neįsigilinusi į problemą rizikuoja visuomenei pateikti klaidingą situacijos interpretaciją, neteisingą kilusios problemos formuluotę. Šioje vietoje knyga puikiai pataiko į opų šiandienos viešosios erdvės skaudulį – pseudoekspertinį kalbėjimą. Jis randasi tada, kai žiniasklaidai reikia, kad kas nors skubiai pakomentuotų, taip nepaliekant laiko pakankamai įsigilinti. Laiko įsigilinti stygius tokiu atveju dažnai lemia ir tai, kad savo reputaciją gerbiantys ekspertai atsisako teikti karštus komentarus, tad erdvė atsiveria tiems, kurie savo norą sulaukti dėmesio, figūruoti viešojoje erdvėje iškelia aukščiau atsakomybės visuomenei, pareigos kalbėti tik turint pakankamai kompetencijos, įsigilinus, patikrinus faktus.

TIRIAMOJI ŽURNALISTIKA IR FAKTAI KAIP BENDRAS PAMATAS

Be to, minėtoji pokalbių laidos scena yra puiki iliustracija tiriamosios žurnalistikos svarbai atskleisti. Jei ne „Skarabėjų“ tyrimas, visų pirma nebūtų ir kilusio skandalo, už kurio mėgina užsikabinti minėta laida. Jei ne tiriamosios žurnalistikos atstovas, tai ir pati pokalbių laida būtų virtusi geriausiu atveju pliurpalams klausyti veltui praleistu laiku. Neneigiu tokių pokalbių laidų poreikio ir svarbos, tačiau jos gali gimti ant tvirto atliekamų tyrimų, atskleidžiančių faktus, pamato.
Būtent šis epizodas geriausiai leidžia suvokti tai, ką T. Snyderis kalbėjo apie dykumą, atsirandančią tada, kai nebelieka tiriamosios žurnalistikos. Mes tiesiog nežinotume tikrosios savo būklės, savo ligos masto ir pavojaus. Jausdami negalavimus, tačiau neturėdami galimybės nustatyti, kokią ligą jie signalizuoja, rizikuotume imtis netinkamų gydymo metodų, kurie galbūt net pablogintų situaciją, ypač jei pasiduotume visokiausio plauko šarlatanų įtakai.
D. Pancerovo knygą galima perskaityti ir tiesiog kaip intriguojantį trilerį, stiliumi ir pagrindinio veikėjo žurnalisto Tomo Urbono charakteristika primenantį šiaurietiškus detektyvus, kur taip mėgstami ne idealizuoti herojai, kovojantys su blogiu, negerovėmis, o susidoroti su savo demonais siekiantys žmonės, kuriuose idealizmas maišosi su cinizmu, troškimas pasirūpinti dideliais dalykais žengia koja kojon su abejingumu ar net atšiaurumu šalia esantiesiems.
Tačiau vertingiausia ji būtent dėl tų scenų, kurios kelia klausimus, leidžiančius apmąstyti tiek tiriamosios žurnalistikos svarbą, tiek apskritai žiniasklaidai kylančius pavojus ir pagundas. Romanas kviečia apmąstyti žiniasklaidos pavertimo politiniu instrumentu pavojų, kalba apie slidžią liniją, skiriančią visuomenės informavimą nuo visuomenei transliuojamų viešųjų ryšių, kuriais siekiama formuoti tam tikrą viešąją opiniją.

ŽINIASKLAIDOS INSTUMENTALIZAVIMAS

Štai skaitome, kaip siekiant visuomenės akyse sumenkinti „Skarabėjų“ tyrimą, atvedusį prie įtarimų neteisėtu partijos finansavimu, pasitelkiama palanki žiniasklaida, kuri tiesiog bando užsiimti pagrindinio tyrimą atlikusio žurnalisto diskreditavimu. Visa tai labai primena į rytus nuo mūsų esančių kaimynų žiniasklaidos lauką ir jo suaugimą su valdžia. Štai žurnalistas Arkadijus Ostrovskis savo knygoje „Rusijos išradimas“ cituoja vieną vadinamąjį žurnalistą, kuris savo profesiją palygina su samdomo žudiko darbu. Vienas žudo kulkomis, kitas – žodžiu. Abu vykdo užduotis, gautas iš užsakovo.
Kita įdomi scena nukelia skaitytoją į Tomo Urbono susitikimą su šaltiniu saugumo tarnybose. Pastarasis pasakoja, kaip šantažuoti mirusiam verslininkui Dylertui jau kartą televizijos pokalbių laidos kontekste minėtas Socialinio teisingumo partijos veikėjas pasitelkė būtent žiniasklaidą. Dylertui buvo atsiųstas ateities data pažymėto laikraščio „Lietuvos diena“ numeris, kuriame kalbama apie verslininko santykius su Baltarusijos prezidento aplinka bei šios šalies kagėbistais ir keliamas klausimas, ar tokio verslininko įmonės gali pretenduoti į valstybinius užsakymus.
Ši scena primena italų rašytojo Umberto Eco romaną „Nr. 0“. Jame pasakojama ne tik apie tai, kaip dalis žiniasklaidos kuria naujienas, manipuliuoja visuomenės nuotaikomis, užsiima ne tiesos paieškomis, o pažiūrų primetimu, tačiau ir apie tai, ką Tomui Urbonui pasakoja jo šaltinis – kaip žiniasklaida veikia kaip politinis įrankis. U. Eco romanas taip pavadintas būtent dėl to, kad laikraštį leisti sumanęs veikėjas savo tikslus tikisi pasiekti kaip ir Dylerto šantažuotojai – ne išleisdamas rytojaus numerį, o savo taikiniams parodydamas planuojamas pirmojo puslapio antraštes tam, kad iš jų išsimuštų tai, ko siekia. Laikraštis tokiam veikėjui tarnauja kaip priemonė parodyti, kad su juo dera skaitytis ir duoti, ko nori, vien todėl, kad jis pajėgus įstumti taikinį į itin keblią padėtį.
Tad D. Pancerovo romanas be galo svarbus tiek kaip perspėjimas apie žiniasklaidos tykančius pavojus, tiek kaip įkvėpimas ir paskatinimas tyrėjams, T. Snyderio vadinamiems mūsų dienų herojams, kad šie net ir dirbdami mažomis komandomis ar net po vieną yra pajėgūs padaryti pokytį, tiek kaip stipri žinia visuomenei, kodėl jai šiandien kaip niekada reikalinga tiriamoji žurnalistika. Tikiu ir linkiu, kad ši grožinė literatūra, pasakojanti apie tiriamosios žurnalistikos užkulisius, paskatintų skaitytojus prisidėti prie tikros tiriamosios žiniasklaidos gyvybingumo palaikymo.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Straipnsį taip pat galite rasti: LRT