Puslys: Demokratijos kokybė ir penketukai koalicijos sutartyje

DONATAS PUSLYS, MEDIJŲ IR DEMOKRATIJOS PROGRAMOS VADOVAS
08/11/20
Vos tik paviešinus trijų partijų susitarimą dėl koalicijos formavimo ir prioritetinių darbų, užvirė diskusijos dėl to, kaip mažiau vietų Seime iškovojusioms partijoms pavyko susiderėti dėl joms svarbių punktų įtraukimo, dėl to, ar gerai sudėlioti pagrindiniai prioritetai, ar artimiausio laikotarpio darbuose tikrai nieko netrūksta, ir dėl to, koks likimas numatomas klausimams, įtrauktiems į penktąjį susitarimo skirsnį. 
Priminsiu, kad ten atsidūrė klausimai, kurie yra ypatingai svarbūs vienai ar dviem koaliciją sudarančioms partijoms, tačiau nesulaukė sutarimo visų trijų politinių jėgų gretose.
Kalbama tame penktajame skirsnyje apie margumyną skirtingų klausimų nuo viešųjų erdvių dekomunizacijos iki lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo, nuo galimybės žurnalistams neatlygintinai gauti Registrų centro duomenis apie juridinius asmenis iki asmenvardžių rašybos lotyniško pagrindo rašmenimis pagrindiniame dokumento puslapyje, nuo verslinės žvejybos vidaus vandenyse draudimo iki baudžiamosios atsakomybės panaikinimą už nedidelio kiekio psichoaktyvių medžiagų turėjimą be tikslo platinti.
Netrūksta tų, kurie jau laidoja šiuos klausimus, nes esą jie įtraukti į sutartį tik dėl akių, kad kažkas nesijaustų pernelyg nuskriaustas. Suprask, jie nebus liečiami suvokiant galimą tvirtą pasipriešinimą iš dalies koalicijos partnerių ir taip nenorint išsiūbuoti koalicijos laivo, kuriam ir taip teks plaukti per gana neramius vandenis, įaudrintus iššūkių sveikatos apsaugos, švietimo, ekonomikos srityse. O kur dar COVID-19 pandemija su visais savo padariniais. Tačiau tame pačiame koalicijos susitarime skaitome, kad, nors ir pripažįstamas skirtingose partijų frakcijose egzistuojantis nuomonių išsiskyrimas, vis tik yra įsipareigojama, kad „šie klausimai per racionaliai būtiną jų svarstymams laiką būtų priimti ir įgyvendinti“.
Vadinasi, aišku viena – šių klausimų tylomis numuilinti nepavyks, nepavyks ir prisidengti tuo, kad dabar dar ne laikas apie tai kalbėti ir pan. Tyla nereikš, kad dingsta tie žmonės, kuriems rūpi šie klausimai. Tyla nereikš, kad vengiant aštresnių diskusijų ir bandymo ieškoti sutarimo sudėtinguose klausimuose taip neva yra saugoma visuomenės rimtis ir sanglauda. Tyla reikštų tik tai, kad dalis piliečių, kuriems koalicija turėtų atstovauti, lieka neišgirsti. Tyla reikštų tai, kad tie nesprendžiami klausimai, kai vieni vaizduojasi stovintys apsuptos tvirtovės gynyboje, o kiti jaučia augantį nusivylimą politine sistema, iš darbotvarkės nuolat šalinančia jiems rūpimus pasiūlymus, įgyja dar didesnę galią poliarizuoti mūsų visuomenę.
Būtent todėl ir kreipiu dėmesį į tuos penketukus koalicinėje sutartyje. Man regis, svarbu akcentuoti tai, kad demokratijoje, analizuojant jos kokybę, būtina žvelgti ne tik į klausimus, dėl kurių vienbalsiai sutariama, tačiau galų gale net labiau į tai, dėl ko kyla ginčų. Būtent tai, kaip yra sprendžiami tie kylantys nesutarimai, ir lemia demokratijos kokybę. Dar tiksliau tariant, tai atskleidžia mūsų politinės kultūros lygį. Ar traktuojame demokratiją kaip paprasčiausiai mažoritarinę sistemą, kur visada laimi dauguma, besiskelbianti, jog aritmetinis pranašumas neva atskleidžia ir moralinę viršenybę, leidžiančią nekreipti dėmesio į visokias nepatogius klausimus ir nepriimtinus reikalavimus keliančias mažumas? O gal suvokiame demokratiją kaip netobulą, tačiau iš visų iki šiol išbandytų geriausią sistemą, kurios pagrindinis ramstis yra ne viešpataujanti dauguma ir nuolankios mažumos, o dialogas, kurio metu nepaisant visų mus skiriančių dalykų ieškome bendro sutarimo dėl to, kaip sugyventi?
Ar ties klausimais, dėl kurių kyla nesutarimai, statome neperžengiamas barikadas, garsiais kovos šūkiais kviečiame bendrus ginti savą tvirtovę, kurią esą jau baigia apsupti priešai? Ar kurdami priešo įvaizdį siekiame užkamšyti visus plyšius, kad mūsų nepasiektų kitaip manančiųjų balsai, nes juk paprasčiau ne klausytis, o patiems kalbėti už juos? Juk taip žymiai paprasčiau ne tik siekti numarinti tuos klausimus, bet ir per įtampos, baimės kurstymą mobilizuoti bei prie savęs išlaikyti dalį elektorato, kuriam nuolatos transliuojama, kad gal mes ir ne tobuli, bet tie kiti tai jau tikrai sugriautų, sutryptų viską, ką mes taip narsiai giname. Tokią barikadų politiką mes dabar jau regime Lenkijoje, regime Vengrijoje. Nelinkėčiau tokio susipriešinimo Lietuvai.
Tad kitas kelias yra dialogas ieškant kompromiso ir suvokiant, kad visi tie aštrūs klausimai nėra paimti iš oro, o už jų stovi labai konkretūs žmonės su savo viltimis, lūkesčiais, nerimu. Pastanga kalbėtis, susitarti reikštų potencialą stiprinti socialinį piliečių tarpusavio pasitikėjimą, o tai kartu mažintų poliarizacijos grėsmes. Bendrasis gėris, man regis, nėra vienos ar kitos ideologijos, pasaulėžiūros instrumentinis primetimas visiems. Apibrėžčiau bendrąjį gėrį būtent kaip demokratijos sukuriamą dialogo formatą, kuriame atstovaudami tas skirtingas ideologijas ir pasaulėžiūras ieškotume kompromiso, kuris neišvengiamai reikštų, kad susitarimas niekada nebus šimtaprocentinis mano valios įtvirtinimas, o įkūnys tam tikras nuolaidas daromas dėl bendro labo – sugyvenimo ir darnos visuomenėje.
Tokiame formate įstatymui skiriamas vaidmuo nėra įkūnyti vieną ar kitą moralės sampratą, o paprasčiausiai užbrėžti raudonas negalimas peržengti linijas kalbant apie žmogaus teises ir įkūnyti susitarimą, kuris tiek atsižvelgtų į kiekvienos dialogo pusės argumentus, tiek gintų kiekvieno sąžinės laisvę gyventi pagal savo įsitikinimus.
Toks demokratijos ir bendrojo gėrio suvokimas, pavyzdžiui, leistų išspręsti koalicinėje sutartyje minimą partnerysčių klausimą, kuris opus daliai visuomenės, siekiančiai ne tik galimybės turėti teisinį savo santykių reglamentavimą, tačiau ir norinčiai pripažinimo, kad jų balsas yra legitimus, girdimas ir išklausomas, o ne tiesiog lengva ranka ir grubiai marginalizuojamas, a priori atmetamas.
Naivu tikėtis, kad artimiausiu metu visuomenėje bus pasiektas vienbalsiškumas dėl to, kaip moraliniu požiūriu vertinamos vienalytės poros. Klausimas, ar toks vienbalsiškumas apskritai įmanomas turint omenyje, kaip dabar dar kartais atsiliepiama, pavyzdžiui, apie vienišus tėvus ar bevaikes šeimas. Tad natūralu, kad bus tų, kurie pritaria, bus tų, kurie smerkia ir tai taip pat yra demokratijos bei jos garantuojamos sąžinės laisvės dalis.
Tačiau tikiu, kad tikrai galime pasiekti sutarimą dėl to, kad tų porų santykių reglamentavimas niekaip netrukdo heteroseksualioms poroms puoselėti savo šeimas, neardo, bet priešingai, stiprina visuomenės socialinį audinį, ne menkina, o augina tarpusavio pasitikėjimą. Juolab kad ir vienu, ir kitu atveju galime kalbėti apie tai, kad svarbiausia kalbant apie poros santykius yra universalūs kriterijai, ar jie myli, gerbia, prisiima atsakomybę už tai, ką drauge kuria, o ne siekia tiesiog pasinaudoti kitu žmogumi kaip malonumo objektu, naudos šaltiniu ir pan. Partnerystės teisinis įtvirtinimas kaip tik ir leistų tiems poroje esantiems žmonėms įtvirtinti santykius, grindžiamus tarpusavio atsakomybe, prisiimtomis teisėmis ir pareigomis.
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT