Kaip rodo Vilniaus politikos analizės instituto užsakymu atliktas sociologo Karolio Jonučio tyrimas „Propagandos šablonai interneto portalų komentaruose“ (https://bit.ly/3hv510o), dezinformacijos sklaidos kanalu gali tapti ir didžiausių interneto dienraščių komentarų skiltys. Galima daryti prielaidą, kad žmonės, skaitantys tokius portalus kaip sputniknews.lt ar baltnews.lt, tikėtina jau turi susidarę savo nuomonę tam aptariamų klausimų atžvilgiu, tai komentarų skiltyse vyksta vyksta praktiškai nuolatinė skirtingų diskursų kova. Antras, anot K. Jonučio, ne mažiau įdomus dalykas, yra tai, kad šioje terpėje galima stebėti informacinės transformacijos procesą, kai straipsnyje pateikiama vienokia įvykio prasmė transformuojama atsižvelgiant į reikiamą diskursą.

KAS SKELBIAMA?

Tyrimas, kurio metu buvo analizuoti internetinio dienraščio „Delfi.lt“ komentarai, atskleidė sistemingus bandymus skleisti Lietuvos kaip nepavykusios valstybės naratyvą. Tyrimas analizavo, kaip Lietuvos kaip nepavykusios valstybės diskursas yra skleidžiamas kalbant apie istorinės atminties temas, partinę politiką, teisėsaugos klausimus, socialines problemas, ekonomines problemas ir krašto apsaugos politiką.

Pavyzdžiui, kalbant apie istorinę atmintį, komentaruose pradedama nuo teiginių apie galimą įvairiapusį partizanų vertinimą ir baigiama peršant poziciją, kad istorija yra atvirai klastojama. Bandoma įtvirtinti nuostatą, kad partizanai buvo banditai, kurie plėšė ir žudė nekaltus gyventojus, o dabartinis partizanų garbinimas esą yra dalis konservatorių rusofobinės politikos, kuria bandoma kiršinti tautą ir dangstyti realias socialines problemas.

Kalbant apie teisėsaugos reikalus, bandoma įtvirtinti poziciją, kad Lietuva yra nedemokratinė ir persekioja žmones, norinčius atskleisti tiesą apie režimą. Analizuojant socialines problemas, pastebimas noras konstruoti suvokimą, kad Lietuva priešingai nei Sovietų Sąjunga nesugeba su jomis susidoroti. Bandoma parodyti, kad Lietuvos valdžia kurstydama rusofobiją siekia nukreipti dėmesį nuo realių problemų ir to, kad Vakarai dabar Lietuvai kaip kolonijai esą primetinėja svetimas vertybes, kurios skatina išsižadėti savasties.

O štai, pavyzdžiui, kalbant apie krašto apsaugos reikalus, peršama nuostata, kad Lietuva, užuot sprendusi socialines problemas, ginkluojasi ir taip provokuoja Rusijos agresiją.
Kodėl skelbiama?

Lietuvą, kaip studijoje apibendrina K. Jonutis, bandoma pavaizduoti kaip nepasisekusį projektą menkinant jos pasiekimus, istoriją ar vykdomą politiką. Skatinama nepasitikėti valstybės institucijomis, pasirinkta ES ir NATO integracijos kryptimi ar netgi pačiu nepriklausomybės atgavimu.

Skirtingi komentarai gali transliuoti net viena kitai prieštaraujančias žinutes. Pavyzdžiui, vienur sovietmetis gali būti pristatomas kaip nostalgijos objektas, kai viskas buvo geriau – mažiau socialinių, ekonominių problemų ir pan. Tuo tarpu kitur Sovietų Sąjunga jau pasitelkiama kaip neigiamas įvaizdis aiškinant, kad dabartinis Lietuvos politinis elitas yra kilęs iš sovietmečio, todėl nėra patikimas, veikia tais pačiais sovietiniais metodais paisydamas tik savų interesų. Šiuo atveju svarbu ne tai, kas skiria šiuos komentarus ir tai, kad jie prieštarauja vienas kitam, o tai, kad abu siekia to paties – diskredituoti dabartinę Lietuvos Respubliką ir primesti jai nepavykusio projekto įvaizdį.

KAIP APSIGINTI?

Tam, kad neužkibtume ant dezinformacijos, skleidžiamos interneto komentaruose kabliuko, svarbu ne tik kritinis mąstymas vertinant faktus, pateikiamas interpretacijas ar tiesiog suvokiant, kad komentarai nėra patikimos informacijos šaltinis. Svarbu yra suvokti ir patį mechanizmą, kaip sistemingai konstruojamas Lietuvos kaip nepavykusios valstybės įvaizdis.

Kaip rašo K. Jonutis, esminė bet kokio diskurso savybė yra tai, kad jis iš principo negali būti visiškai fiksuotas. Tai reiškia, kad tam tikros politinės ar socialinės jėgos nuolat kovoja ir bando įtvirtinti sau priimtiną prasmių sistemą.
„Kovodami tarp savęs diskursai bando suteikti alternatyvias prasmes taip vadinamiems svyruojantiems signifikantams – signifikantams, dėl kurių reikšmės visuomenėje nėra sutariama.

Kaip iliustraciją galima pateikti bet kokį naujai priimamą mokestį – tikėtina, kad liberalai ir socialdemokratai bandys visuomenėje įtvirtinti visiškai skirtingas jo prasmes. Tam, kad signifikantas taptų svyruojančiu, reikia jį politizuoti – kažkokiomis priemonėmis parodyti, kad dėl šio klausimo galima ginčytis. Pavyzdžiui, ekologiniai judėjimai sėkmingai politizavo plastikinių maišelių naudojimo klausimą, nors prieš kelis dešimtmečius toks klausimas apskritai nebuvo svarstomas ar suvokiamas kaip politinis“, – rašo K. Jonutis.

Kaip pavyzdį paimkime krašto apsaugos temą. Lietuvoje išlaidų krašto apsaugai didinimas grindžiamas agresyvia Rusijos užsienio politika, kuri pasireiškia ne tik per karus, sukeltus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau ir per kišimąsi į valstybių vidaus reikalus rengiant dezinformacijos atakas, siekiant paveikti rinkimų rezultatus ir pan. Komentarų pirminis tikslas yra sukelti abejonę šiais teiginiais ir tai daroma tvirtinant, kad Rusija nėra agresorė, o jei ir būtų, tai šis ginklavimasis nepadėtų ir būtų beprasmis. Sukėlus abejones dėl oficialaus naratyvo, bandoma primesti Kremliui palankią interpretaciją, kuri skelbia, kad Lietuva užuot sprendusi socialines problemas, ginkluojasi ir taip pati provokuoja Rusiją.

Savo tyrime K. Jonutis išskiria ir vietines bei globalias siūlomo naujo naratyvo sąsajas. Šiuo atveju vietinės sąsajos kalba apie tai, kad toks ginklavimasis yra naudingas tik Lietuvos elitui ir jų šeimininkams JAV. Globalinės sąsajos bando primesti nuostatą, kad Lietuva yra valstybė be savarankiškos užsienio politikos, o jai iš tiesų diriguoja Vakarai, iš kurių ateina ir kitas blogis – liberalizmas, LGBT teisės ir t.t.

Tad apibendrinant, išskirtinos šios dezinformacijos sklaidos interneto komentaruose fazės:

Siekis sukelti abejonę visuomenėje priimta interpretacija ir sutarimą pakeisti konfliktu;

Siekis primesti savąją interpretaciją taip kuriant ir naujas lokalines bei globalines kontekstines sąsajas, kurios galiausiai formuotų Lietuvos kaip nepavykusios valstybės įvaizdį. Taip siekiama skatinti nusivylimą valstybe, nepasitikėjimą jos institucijomis, bendrapiliečiais.