Liekis: O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?

ŠARŪNAS LIEKIS, VPAI TARYBOS PIRMININKAS, VDU POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETO DEKANAS, POLITOLOGIJOS KATEDROS PROFESORIUS
12/11/2020
Daugiau nei 45 dienas truko Arcacho ir jį remiančios Armėnijos bei Azerbaidžano karas dėl Kalnų Karabacho-Arcacho. Karas pasibaigė paliaubomis, suderėtomis Vladimiro Putino ir Recepo Erdogano. Paliaubų formatas, kuriame dominuoja Rusijos ir Turkijos karinė galia, patvirtino nuogąstavimą, kad šiuo karu Rusija ir Turkija žengė dar vieną žingsnį pasidalydamos Pietų Kaukazo regioną. 
Pasak Arcacho prezidento, Arajiko Harutiuniano, paliaubos buvo neišvengiamos. Dar kelios dienos karo – ir būtų prarastas visas Arcachas. Gynybos resursai pasibaigę, moralinė karių būklė buvo bloga, o kai kuriose mūšių vietose – kritiškai žema. Iškankinta sužeidimų, dizenterijos ir kovido epidemijos Arcacho armėnų kariuomenė kovėsi 45 dienas be poilsio, rotacijos ar galimybės gydytis. Kodėl taip įvyko? Pasak Harutiuniano, mes visi (armėnų politikai) už tai turėsime atsakyti. Visi tie, kurie užėmėme atsakingas pozicijas paskutiniais dešimtmečiais. Pasak jo, bus būtina įvertinti armėnų kariuomenės būklę ateityje.
Tačiau ne karo praradimai ir sunkumai buvo svarbiausia Armėnijos pralaimėjimo priežastis. Pasak Armėnijos gynybos ministro Davido Tanojano, mūšis vyko ne tik su Azerbaidžanu, susidurta ir su nauja geopolitine realybe Pietų Kaukaze. Arcachas, remiamas Armėnijos, kovėsi visiškos karinės blokados sąlygomis.
Vakarų diplomatinės pastangos, visų pirma Prancūzijos ir JAV, buvo vangios ir neveiksmingos. Mūsų kaimynai lenkai pateikė diplomatinį pareiškimą, kad karas negali išspręsti konflikto, taip pat kad rūpinasi pagarba tarptautinei humanitarinei teisei ir įsipareigojimais ginti civilius per karinį konfliktą. Pareiškimu lenkai palaikė ir ESBO Minsko grupės pastangas stabdyti kovos veiksmus bei pradėti taikos derybas.
Iš Lietuvos neišgirdome nieko. Net Lietuvą raminančios retorikos. Lietuvos diplomatijos deklaruotos ambicijos būti aktyvia Rytų partnerystės šalių gyvenimo veikėja disonavo su spengiančia tyla, sklindančia iš Vilniaus. Šiuo karu bet koks turėtas Lietuvos simbolinis kapitalas buvo prarastas. Akivaizdu, kad ne viena Lietuva pralaimėjo tylėdama Arcache, bet ir Vakarai. Vakarai buvo išstumti iš reikšmingų žaidėjų gretų tiek Pietų Kaukaze, tiek prieš tai Baltarusijoje. Net mūsų remiama Ukraina pralaimėjo, palaikiusi Azerbaidžano–Turkijos tandemą ir taip nenorom sustiprinusi Rusijos įtaką Pietų Kaukaze.
Kalnų Karabachui-Arcachui ir Armėnijai pralaimėjus, Rusija galutinai sustiprino kontrolę visai Armėnijai ir dar labiau pagilino bendradarbiavimą su Turkija. Dėl šio karo provakarietiška Nikolo Pašiniano vyriausybė pralaimėjo ir greičiausiai artimiausiu laiku žlugs. Pralaimėjo ne tik N. Pašinianas, bet ir Azerbaidžano vadovas I. Alijevas. Šio likimas atsidūrė Turkijos rankose. Ji tikrai gali džiaugtis karo rezultatu, nes visiškai perėmė Azerbaidžano kontrolę.
Atrodo, kad Nursultano trikampio formatu bendradarbiaujančios Rusija, Turkija ir Iranas, nepaisydamos dažnų tarpusavio prieštaravimų, ir toliau stengsis užkardyti Vakarų įtaką regione. Tęsiant šių valstybių politiką, o Vakarams nesugebant užkardyti jų agresyvių veiksmų, Pietų Kaukazo valstybių padėtis ateityje tik blogės, o jų suverenitetas silpnės.
Galime spėti, kad Sakartvelas greitai taps kita sandėrio tarp Turkijos ir Rusijos auka. Šiame regione netikėtais pavidalais grįžta istorinės analogijos. 1920 m. balandžio 26 d. Mustafa Kemalis, vėliau Turkijos prezidentas, kreipėsi į Vladimirą Leniną, siūlydamas užmegzti diplomatinius santykius ir laikytis bendros strategijos Kaukaze, siekiant apginti Turkiją ir Sovietų Rusiją nuo imperialistinio pavojaus Juodosios jūros pakrantėje ir Kaukaze. Tada, prieš 100 metų, siūlyta Sovietų Rusijai pradėti karą su Sakartvelu arba diplomatiniu spaudimu priversti jį tapti Sovietų Rusijos sąjungininku išvarant anglus iš Kaukazo. Turkijos vyriausybė įsipareigojo pradėti karines operacijas prieš imperialistinę Armėniją ir priversti Azerbaidžaną tapti sovietine respublika.
Armėnija ypač trukdė Turkijai ir Sovietų Rusijai, nes kliudė teikti Sovietų Rusijos karinę pagalbą Turkijai, kovojančiai su graikais ir Antante. Šis Mustafos Kemalio planas iš esmės buvo įgyvendintas ir įtvirtintas 1921 m. kovo 16 d. Maskvos sutartimi tarp Sovietų Rusijos ir Turkijos, kuria Sovietų Rusija atidavė papildomai dar 30 tūkst. kvadratinių kilometrų, daugiausia gyventų armėnų, Turkijai.
1920 m. Vakarų pozicijos rėmėsi išimtinai geopolitiniais ir įtakos išskaičiavimais. Mūsų laikais sprendimus diktuoja ir politiniai-sisteminiai sumetimai. Suartėjimas su Rusija ar Turkijos kontrolė paprastai reiškia pilietinės visuomenės raiškos ribojimą, politinės konkurencijos ribojimą ar tiesiog demokratijos užgniaužimą. ES ir JAV turi galimybių demokratizaciją remti tiek Sakartvele, tiek ir Armėnijoje. Nesugebėjimas aktyviai paremti demokratinės Armėnijos sunkiai smogė per Vakarų reputaciją (taip pat Lietuvos) Pietų Kaukaze. Žmonių reakcija Armėnijos gatvėse buvo vienareikšmė: mus eilinį kartą paliko suėsti autoritariniams režimams, o pasaulis tik šnekėjo ir nieko nesugebėjo padaryti…
Iš tikrųjų Kosovo precedentas sukuria galimybes pripažinti Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę. Parama demokratijoms laisvės kovose prisideda prie pagarbos žmogaus teisėms, stabilumo ir taikos. Savo laiku kiti rėmė mus, kad rastume vietą demokratinių šalių rate. Naujasis Lietuvos koalicinis susitarimas deklaruoja moralinę užsienio politiką. Drąsiai pradėta šnekėti apie Taivanio nepriklausomybę. Galima su ne mažesniu pagrįstumu kelti ir Kalnų Karabacho-Arcacho klausimą. Noriu pacituoti, kaip Kauno diena 2008 05 07 aprašė Kosovo nepriklausomybės pripažinimą Lietuvos Respublikos Seime:
Parlamentarai iš antro karto apsisprendė pripažinti Kosovo nepriklausomybę… Už dokumentą, kuriuo Vyriausybei taip pat rekomenduojama užmegzti diplomatinius santykius su Priština, balsavo 50, prieš – 6 parlamentarai, 25 tautos išrinktieji susilaikė. „Nė vienas šios problemos sprendimo kelias nėra idealus, bet šitas yra optimalus“, – po balsavimo teigė parlamentinio Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas.
Belieka tikėtis, kad šitokios išminties, svarbiausia, politinės valios, pakaks ir šį kartą, kai ant Lietuvos politikų darbastalių atguls Kalnų Karabacho-Arcacho klausimas.
Straipsnį taip pat galite rasti: LRT