2026 m. lapkričio 16 d., pirmadienis
Vilnius informacija, naujienos, patarimai

Lapkričio 16–20 d. virš Vilniaus oro uosto skraidys orlaivis-laboratorija: gali atrodyti, kad sukasi ratais

Lapkričio 16–20 d. virš Vilniaus oro uosto skraidys orlaivis-laboratorija: gali atrodyti, kad sukasi ratais
Asociatyvi nuotrauka „Lapkričio 16–20 d. virš Vilniaus oro uosto skraidys orlaivis-laboratorija: gali atrodyti, kad sukasi ratais“ (2780243 / Pixabay)

Lapkričio 16–20 dienomis Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostų apylinkėse bus atliekami iš anksto suplanuoti skrydžių saugai svarbių antžeminių navigacijos sistemų bandymai. Jų metu „Oro navigacija“ specialiu orlaiviu-laboratorija tikrins orlaivių navigacijai ir tūpimui naudojamas sistemas bei jų siunčiamų signalų tikslumą ir patikimumą realiomis skrydžio sąlygomis. Šiomis dienomis danguje bus galima pastebėti specialų orlaivį-laboratoriją „Piaggio P.180 Avanti“, skrendantį skrydžių bandymams būdingomis trajektorijomis.

Tokie skrydžiai yra reguliariai atliekama ir svarbi navigacijos įrangos patikros dalis. Specialus orlaivis-laboratorija realiomis skrydžio sąlygomis tikrina ir kalibruoja antžemines navigacijos sistemas, kad būtų įsitikinta, jog jų parametrai atitinka nustatytus reikalavimus. Kaip informuoja „Oro navigacija“, tokie patikrinimai atliekami reguliariai, pagal kiekvienai navigacijos sistemai nustatytą periodiškumą.

„Navigacijos įrangos veikimas yra nuolat stebimas ir prižiūrimas, o skrydžių bandymai leidžia patikrinti, kaip jos siunčiami signalai veikia realiomis skrydžio sąlygomis. Specifinės orlaivio skrydžio trajektorijos yra gerai pastebimos ir neretai sulaukia gyventojų dėmesio, tačiau būtent tokie bandymai yra svarbi skrydžių saugos užtikrinimo dalis, leidžianti įsitikinti, kad navigacijos įranga veikia tiksliai ir patikimai. Tai iš anksto suplanuota ir reguliariai atliekama procedūra“, – sako „Oro navigacijos“ komunikacijos vadovė Lina Skersytė.

Bandymų metu tikrinamos skirtingos paskirties antžeminės navigacijos sistemos, padedančios orlaivių įguloms orientuotis, nustatyti orlaivio padėtį bei atstumą ir saugiai artėti tūpti. Speciali orlaivyje-laboratorijoje sumontuota matavimo įranga leidžia realiomis skrydžio sąlygomis įvertinti antžeminių sistemų siunčiamų signalų tikslumą ir patikimumą.

Antžeminės navigacijos sistemos – tai oro uosto apylinkėse įrengti radijo švyturiai ir tūpimo sistemos, kurios siunčia signalus orlaivio borto įrangai. Pagal juos pilotai nustato kryptį, atstumą ir tinkamą nusileidimo trajektoriją, ypač esant prastam matomumui.

Būtent dėl skrydžių bandymų specifikos orlaivio maršrutas gali atrodyti neįprastai. Atliekant matavimus jam gali tekti daug kartų artėti prie oro uosto, kartoti tą pačią ar panašią trajektoriją, apsisukti ir vėl atlikti artėjimą. Todėl stebint orlaivį nuo žemės ar skrydžių sekimo platformose gali atrodyti, kad jis ilgą laiką skraido ratais virš tos pačios teritorijos. Skrydžių sekimo platformose tokie orlaiviai matomi kaip įprasti lėktuvai, todėl pasikartojantis maršrutas dar nereiškia avarinės situacijos ar gedimo.

Bandymams naudojamas „Piaggio P.180 Avanti“ – italų gamybos turbopropelerinis orlaivis, turintis trijų keliamųjų paviršių konstrukciją ir atgal nukreiptus propelerius. Tokio tipo orlaivis navigacijos sistemų bandymus Lietuvoje atliko ir anksčiau.

AB „Oro navigacija“ yra sertifikuota Europos oro navigacijos paslaugų teikėja, kuri teikia oro eismo valdymo, ryšių, navigacijos ir stebėjimo bei oro navigacijos informacijos paslaugas visoje Lietuvos Respublikos oro erdvėje, taip pat virš teritorinių vandenų bei Baltijos jūros oro erdvės, kuri įeina į Vilniaus skrydžių informacijos regioną. Bendrovė taip pat užtikrina nuolatinę Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro veiklą, paieškų ir gelbėjimo darbų, įvykus orlaivio avarijai, organizavimą ir koordinavimą. Lietuvos civilinės aviacijos veiklą prižiūri Civilinės aviacijos administracija.

Monika Kazlauskaitė – vilnietė žurnalistė, daugiau nei dešimtmetį rašanti apie sostinės kiemus, gatves ir žmones. Jai įdomiausia ne tai, kas matoma iš turistinio maršruto, o tai, kas slepiasi už vartų, laiptinėse ir senųjų gyventojų atsiminimuose.Istorija:Monika gimė 1990 m. Vilniuje, Žvėryne, medinio namo antrame aukšte, iš kurio langų matėsi Neris. Jos senelė, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, sekmadieniais vesdavosi anūkę į ilgus pasivaikščiojimus po Senamiestį ir pasakodavo, kas kadaise gyveno kiekviename name. Tie pasivaikščiojimai, pati Monika sako, ir tapo pirmąja jos žurnalistikos mokykla.Vilniaus universitete ji studijavo žurnalistiką, o magistrantūroje – kultūros istoriją. Baigiamąjį darbą rašė apie tai, kaip sovietmečiu keitėsi Vilniaus gatvių pavadinimai ir kaip gyventojai juos vis tiek vadino senaisiais vardais.Karjerą pradėjo nedideliame sostinės naujienų portale, kur rašė apie savivaldybės sprendimus ir eismo pakeitimus. Tačiau greitai pastebėjo, kad skaitytojai labiausiai reaguoja į trumpas istorijas apie nykstančias vietas: uždaromą kepyklėlę, nugriaunamą medinį namą, paskutinį batų taisytoją Naujamiestyje. Iš to išaugo jos autorinė rubrika „Vilnius, kurio nebeliks“, vėliau tapusi pagrindine jos darbo kryptimi.Šiandien Monika dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Ji rašo apie urbanistiką, architektūros paveldą, rajonų kaitą ir gentrifikaciją, bet visada per konkrečius žmones. Jos tekstuose kalba Šnipiškių senbuviai, Užupio menininkai, Lazdynų architektų vaikai ir naujakuriai, kurie Vilnių atrado tik prieš kelerius metus.Temos, kurioms ji ištikima:mediniai Vilniaus priemiesčiai (Žvėrynas, Šnipiškės, Užupis, Markučiai) sovietinio modernizmo architektūra ir mikrorajonai miesto daugiakultūrė istorija: lenkų, žydų, rusų, baltarusių bendruomenių pėdsakai viešųjų erdvių kaita ir gyventojų balsas miesto planavimeAsmeniškai: Monika gyvena Užupyje su katinu Barbora, važinėja senu dviračiu ir visada nešiojasi užrašų knygutę, nes, jos žodžiais, geriausi pokalbiai prasideda tada, kai diktofonas dar išjungtas.